Kultūra

2019.07.10 16:13

Užuodžiate saldų ateities prakaitą? – gerai apsiuostykite Nacionalinėje dailės galerijoje

atnaujinta ekspozicija ir parodų programa
Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.07.10 16:13

2009 m. Lietuvos visuomenei, ištroškusiai meno, duris atvėrė atsinaujinusi Nacionalinė dailės galerija. Ištisą dešimtmetį lankytojai galėjo mėgautis galybe parodų ir į dailės pasaulio klodus duris atveriančia ekspozicija. Tačiau vienas dešimtmetis praėjo, kitas prasidėjo, su juo – ir pokyčių metas. Tai kas dabar bus?

Nacionalinėje dailės galerijoje, minint veiklos jubiliejų, keičiama ir atnaujinama didelė nuolatinės ekspozicijos dalis. Jau kurį laiką penkiose galerijos salėse virė darbas – į saugyklas grąžinti jose kaboję kūriniai, o vietoj šių atkeliavo nauji ir intriguojantys darbai.

Jau liepos 10 d. 18 val. atidaroma atnaujinta XX a. II pusės–XXI a. Lietuvos dailės ekspozicija ir paroda „Saldus ateities prakaitas“. Teminiuose didžiosios ekspozicijos skyriuose bus galima išvysti daugiau nei 150 įvairių kartų Lietuvos ir egzilio menininkų kūrybą. Paroda „Saldus ateities prakaitas“ pristatys pastarųjų 40 metų Lietuvos dailę.

Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė, pasveikinusi susirinkusiuosius į galerijos dešimtmečiui skirtos parodų programos pristatymą, akcentavo norą pažvelgti į ateitį ir ateities vizijas. NDG vadovės teigimu, prie ekspozicijos keitimo dirbo daugybė žmonių, komandiškai ieškojusių įdomių kūrinių ir originalios ekspozicijos.

Galimybė, pasitaikanti kartą gyvenime

Viena parodos kuratorių Laima Kreivytė galimybę prisidėti prie nacionalinės kolekcijos formavimo vadina užduotimi, pasitaikančia kartą gyvenime: „Tikrai neįmanoma į ekspoziciją sutalpinti visų gerų menininkų ir kūrinių, to ir nesiekėme. Ką norėjome padaryti? Pažvelgti į dailės laikotarpius plačiau ir sudėtingiau, nepamirštant jų, kaip istorijos pasakojimų.“

Galvota, kaip pasakoja L. Kreivytė, ne tik apie kūrinių komunikaciją, bet ir tai, ką gali papasakoti erdvė. „Mes, kuratorės, pasidalijome salėmis, manoji skirta modernizacijai. Norėjosi pabrėžti, kas vyksta, kai pasaulis tampa globalus. Toks įvykis, kaip žmogaus pakilimas į kosmosą ir pirmoji Žemės nuotrauka iš kosmoso tiesiog pakeičia mąstymą“, – sako L. Kreivytė.

Pasaulis, kelis kartus apsivertęs...

Kuratorė Agnė Narušytė tikina, kad naujoje NDG ekspozicijoje norėjosi sulaužyti įprastą pasakojimą apie dailės istoriją: „Norėjome, kad matytųsi virsmas, kad kiekviena atnaujinta salė pasižymėtų savitu žvilgsniu ir suvokimu, todėl kiekvienai erdvei reikėjo atskiro kuruojančio žmogaus.“

Salė, kurią kuravo A. Narušytė, susijusi su sudėtingu laikotarpiu – šeštojo dešimtmečio pradžia. „Pasirinkau kuruoti šį laiką, nes tyrinėju karo temą. Pažvelgus į tą laiką, matyti, kaip viskas tuomet keitėsi, kaip kelis kartus apsivertė pasaulis, kiek daug buvo propagandos, represijų iš įvairių pusių, kokie susipriešinę žmonės. Tai tyrinėjant net galima apčiuopti analogų su dabar vykstančiais dalykais. Ateitis ima jaudinti kaip nežinomas projektas“, – pasakoja parodos menotyrininkė.

O štai ir krizė

Dar viena ekspozicijos kuratorių Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, kalbėdama apie jos prižiūrimoje salėje atsidūrusią ekspoziciją, iškelia klausimą, kas vyksta po modernizacijos. „Po modernizacijos turi įvykti krizė, einanti kartu su maištu. Mano salėje matysime 8–9 dešimtmečių kūrinius. Tai dailės gyvenimas ir jame vykę procesai, menininkų grupių formavimasis, bendrabūvio dalykai, dar vėliau – nauji meno raiškos procesai su atsiveriančiomis galimybėmis iš Vakarų“, – tvirtina kuratorė.

J. Marcišauskytė-Jurašienė pabrėžia, kad, rengiant ekspoziciją, stengtasi ardyti chronologinę tvarką: „Bandėme į vieną laikotarpį įnešti kūrinių iš visiškai kito laiko. Tokie netikėtai atsiradę kūriniai ekspozicijoje turi pasitarnauti kaip komentaras vyraujančioms idėjoms, jas konvertuoti. Be to, kiekviena salė prasideda nuo refleksijos per konkretų meno kūrinį.“

Pavadinimas, keliantis šleikštulį

Lolita Jablonskienė, kuravusi net dviejų salių ekspoziciją, pasakoja, kad vienoje jų galima išvysti jauniausiųjų Lietuvos menininkų darbus. „Tai kūriniai, paveikti medijų, šiuolaikinio mokslo. Turiu pabrėžti ir dar vieną aspektą, kuris buvo mums labai svarbus – tai atidesnis žvilgsnis į moterų menininkių kūrybą. Ieškota retesnių kūrinių, siekta pristatyti menininkes“, – teigia L. Jablonskienė.

Eglė Mikalajūnė, pristatydama naujosios NDG parodos „Saldus ateities prakaitas“ idėją, aiškina, kad ateities tema atsirado labai natūraliai: „Nuolatinė ekspozicija yra tarsi retrospektyva, o mums norėjosi, kad atnaujinimas atneštų priešingą žvilgsnį, nukreiptą į ateitį.“

Kodėl pasirinktas parodos pavadinimas, kai kam galintis skambėti ne itin estetiškai? Anot E. Mikalajūnės, žodžiai apie saldų prakaitą gali sukelti šleikštulį, tačiau tai susiję su keliomis santykių su ateitimi formomis.

„Mes dažnai liejame prakaitą dėl ateities, ypač kalbėdami apie tikslingą ateities kūrimą. Tačiau yra ir kitas variantas – žmonės ne visuomet bando kurti ateitį. Jie labiau stengiasi tik nuspėti ar užuosti, kuo kvepia ta ateitis“, – tvirtina kuratorė.

Nustebins architektūra

Ekspozicija NDG stebina ne tik naujais, nematytais darbais, bet ir ypatinga architektūra. Kaip sako architektė Ona Lozuraitytė, kūrybinio dueto tikslas buvo parodoje padidinti erdvinę raišką: „Norėjome įprastą linijinį muziejaus pasakojimą paversti labiau studijiniu, saliono tipo pasakojimu, per skirtingus darbus matyti ir skirtingą aplinką.“

Architekto Petro Išoros teigimu, naujosios parodos tam tikra prasme naudoja dekonstrukcijos principą. „Erdvė tampa naratyvu, kur miksuojami saliono, galerijos, archyvo, kunstkameros ir kiti principai. Taip kuriamas daugialypis pasakojimas“, – teigia architektas.