Kultūra

2019.07.07 18:03

Fotomenininkė Dovilė Dagienė: šiai temai būtina jautri siela, bet stiprūs nervai

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.07.07 18:03

„Kalbant apie Holokaustą reikia jautrios sielos ir subtilaus žvilgsnio, bet stiprių nervų. Menininkams ne visada tai pavyksta“, – pasakoja fotografė Dovilė Dagienė, keliaujanti po mažus šalies miestelius ir atliekanti socialinį meninį fotografijos tyrimą apie Lietuvos žydų likimus.

Fotomenininkės tyrimų sritis susieja atmintį ir užmarštį, laiką ir vietą fotografijoje, o už darbus humanistinės ir dokumentinės fotografijos srityje ji pelnė pirmąją Jono Dovydėno stipendiją.

D. Dagienė yra sukūrusi ne vieną visuomenės ir profesionalų įvertintą, susidomėjimo sulaukusį dokumentinį projektą. Tarkime, fotografijos serija „Berniukas su lazda“ 2015 metais prestižiniame konkurse „Sony World Photography Awards“ profesionalų kategorijoje pelnė antrąjį apdovanojimą.

Naujausias, dar neviešintas, tyrimas „Augalų atmintis“, pasak menininkės, iškelia į paviršių tai, kas paslėpta ir palaidota, tačiau pratęsia neišgyventus žydų gyvenimus. Šis tyrimas atkreipė LRT KLASIKOS laidos „Ryto allegro“ dėmesį.

Netikėtai atrasta sinagoga

– J. Dovydėno stipendija esate apdovanota už projektą „Augalų atmintis“. Šis projektas kol kas yra vykdomas tyliai ir viešo pristatymo dar tik laukiantis. Kaip suprantu, pratęsiate prieš tai „užgriebtą“ temą ir plėtojate žydų sinagogų fotografijų ciklą?

– „Augalų atmintis“ aprėpia platesnį lauką, susijusį su atmintimi ir užmarštimi – kaip mes prisimename ir ką žinome apie šį sudėtingą laikotarpį.

Viskas prasidėjo nuo to, kai 2016 metais svečiavausi Kulautuvos miestelyje ir iš vietos gyventojų sužinojau, kad ardant seną kepyklos pastatą – prieš tai ten veikė biblioteka, kultūros namai, – atsidengė medinė sinagoga.

Reginys įspūdingas, užgniaužiantis kvapą ir labai netikėtas, kadangi miestelyje nelikę žydų gyventojų, nors ten anksčiau ir buvo jų kurortas. Tai atkreipė mano dėmesį, kilo daug klausimų. Ką mes žinome apie šio miestelio istoriją ir palikimą, kurį paslėpėme?

Vėliau paaiškėjo, kad medinių sinagogų Europoje išlikę labai nedaug. Didžioji dalis likusi Lietuvoje. Dar likusi. Skaičiuojama 15 tų sinagogų. Kulautuvoje atsidengė dar viena – šešiolikta. Ji buvo labai prastos būklės – likusios tik sienos, jas reikėjo demontuoti. Muziejus dalį sienos išsivežė, o visa kita taip ir nugarmėjo, nebuvo net galimybės tai išsaugoti.

Taip prasidėjo mano kelionė po Lietuvos miestelius – tyrinėjau sinagogas ir jų būklę fotografinėmis priemonėmis, fiksavau tai, ką matydavau. Taip pat atlikdavau papildomus tyrinėjimus – skaičiau dokumentus ir istorijas, naršiau archyvuose.

Doktorantūros studijose nuo to šiek tiek atitrūkau. Bet domėjimasis tema niekur nedingo. Žinoma, ji domina ne tik mane, yra daugybė tyrimų daryta.

Jį prikaustė šie tyrimai, o pačios sinagogos menininkui pasirodė kaip įspūdingi ir gan neįprasti architektūros paminklai.

Vienas įspūdingesnių ir didesnės apimties tyrimų – lenkų architektų Maria ir Kazimiero Piechotkų atliktas ir dar prieš karą prasidėjęs. Jie pradėjo rinkti ir dokumentuoti architektūrinius duomenis apie sinagogas.

Tuo metu sinagogų Lenkijos teritorijoje, kaip ir Lietuvoje, buvo labai daug. Bet prasidėjo karas, sinagogos, ypač medinės, buvo nušluotos. Liko tik fotografijos, piešiniai, daryti studentų praktikos metu. Po karo pagal piešinius ir brėžinius šie du žmonės ėmėsi intensyviai grafiškai atkūrinėti sinagogų struktūras ir tokiu būtų jas rekonstruoti.

Po kelių metų pasirodė knygos apie tai ir viena iš jų pateko į garsaus italų kilmės JAV menininko Franko Stellos rankas. Jį prikaustė šie tyrimai, o pačios sinagogos menininkui pasirodė kaip įspūdingi ir gan neįprasti architektūros paminklai. Jis sukūrė garsią seriją Lenkijos miestelių tema – pagal šiuos brėžinius sukūrė didžiules abstrakčias kompozicijas.

Visai atsitiktinai Polin žydų istorijos muziejuje Lenkijoje teko matyti šią parodą. Tada kilo klausimas, kaip menininkai elgiasi su šia tema, nes akivaizdu, kad negalime į ją žiūrėti taip atidžiai kaip istorikai, sociologai, kiti kultūros tyrinėtojai. Buvo nelengva užduotis surasti būdą, kaip aš galėčiau ją atskleisti meninėmis priemonėmis.

Žinia – sukrėtė

– Kitas šio tyrimo etapas – „Augalų atmintis“. Ką augalai pasakoja apie Lietuvos žydų istoriją ir kuo praplečia istorinį naratyvą?

– Galima nukrypti į pamąstymus ir mintis, kurios kyla būnant tuose miesteliuose, kalbant su žmonėmis, žiūrint į tai, kas liko. Bet svarbūs yra du momentai. Pirma, kai susiduri su Holokausto tema, atrodo, kad yra labai daug ką apie tai pasakyti, norisi garsiai ir su visais tuo dalytis.

Tačiau kuo ilgiau lankaisi tuose ištuštėjusiuose miesteliuose, stebi tai, kas liko ir ko neliko, vis aiškiau matai, kad nėra ką prakalbinti, likę tik nebylūs liudininkai.

Viena tokių inspiracijų buvo tai, kas liko – augalai, medžiai. Kartais kildavo mintys, kiek seni tie medžiai, ar jie dar atsimena kažką. Bet tai toks poetinis laukas.

Kitas aspektas buvo susidūrimas su Jokūbo Movšovičiaus istorija. Jis buvo Vilniuje gimęs lenkų botanikas, gamtos mokslų daktaras. 1938-aisiais apgynė disertaciją, tyrinėdamas Panerių kalvų ir pievų augaliją.

Ši žinia mane tuo metu tiesiog sukrėtė. Pagalvojau: kokia siaubinga likimo ironija – atsidurti Paneriuose. Nes juk daugumos Lietuvos žydų likimas buvo būtent ten. Laimei, J. Movšovičius sugebėjo pabėgti iš geto. Žymiai vėliau jis išvyko į Lenkiją ir po karo dėstė Lodzės universitete, dirbo profesoriumi, įsteigė čia botanikos sodą.

Ką gi tie augalai čia pasakoja? Jie turi šaknis, kuriomis iškelia į paviršių tai, kas yra paslėpta ir palaidota. Tokia yra liūdnoji šio tyrimo pusė. Pati praleidžiu nemažai laiko tų miestelių pievose ir kartais yra labai sudėtinga apie tai kalbėti.

Skenuojanti pievas

– Matome tik galutinį rezultatą ir sunku įsivaizduoti, kiek iš tiesų darbo įdėta fotografuojant, atliekant tokį tyrimą. Kiek laiko investuojate, keliaudama po Lietuvos miestelius? Ar sunku susidėlioti maršrutą ir kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?

– Maršrutą susidėlioti nesudėtinga, nes Lietuva – nedidelis kraštas ir jį nesudėtinga apvažiuoti automobiliu. Kiekvienas gali patyrinėti tai, kas liko. Paprastai į šias keliones leidžiamės su šeima – kai turime daugiau laiko arba suplanuojame išvyką nuo vieno taško iki kito, nutariame, kur sustosime. Kai atkreipi dėmesį, pamatai, kiek daug yra to nebylaus palikimo.

Meniniai projektai negimsta racionaliu pagrindu. Jie dažniausiai susiję su ilgais ieškojimais ir abejonėmis, atotrūkiais nuo temos ir grįžimais prie jos. Praktiniu požiūriu, tai yra ieškojimas ir rinkimas trupinių, mintys ir idėjos dažnai gimsta tiesiog vietoje.

Vienas mano norų buvo tarsi nuskenuoti visas tas pievas, panašiai kaip ir J. Movšovičius tyrinėjo augalus.

Aš negaliu augalų iš ten išnešti, galiu tik dokumentuoti. Taip juos perkeliu į fotografijos mediją. Vienas iš mano norų buvo tarsi nuskenuoti visas tas pievas, panašiai kaip ir J. Movšovičius tyrinėjo augalus. Fotografiniu būdu, naudodama senovinę techniką, juos perkeliu ant šviesai jautraus popieriaus. Pievos didžiulės, plotų, kuriuose buvo palaidoti neišgyventi žydų gyvenimai, yra be galo daug. Todėl manau, kad šis mano projektas bus didelės apimties.

Jau esu išbandžiusi keletą pievų skenavimų ir matau, kiek daug laiko tai trunka. Bet manau, kad ši stipendija yra paskata intensyviau prie šio projekto dirbti.

Vienas iš labiausiai jaudinančių dalykų yra neišgyventi žydų gyvenimai ir nutrūkęs pasakojimas. Šiuo atveju, augalai, atsinaujindami pratęsia jų istoriją. Deja, tai yra tik metaforos kalba.

Paslėpta tema

– Tikiu, kad vien nusiteikti šiam pokalbiui yra gana sunku, ką jau bekalbėti apie tiesioginį santykį su tomis istorijomis. Kažkada sakėte, kad kitos temos, tarkime, posūkis prie astrofotografijos, buvo savotiškas noras bent trumpam atsitraukti nuo socialinių temų ir su jomis susijusių išgyvenimų bei nerimo. Ar išsunkia jus tokie tyrimai? Kokia Jūsų emocinė būsena, nuolatos gyvenant šiomis temomis?

– Socialinių temų niekada nesumažėja, visada yra aktualių ir skaudžių klausimų. Bet kalbant konkrečiai apie Holokausto temą, reikia labai jautrios sielos ir subtilaus žvilgsnio, bet stiprių nervų. Menininkams ne visada lengva tą padaryti.

Lietuvos žydų likimai – ilgą laiką paslėpta tema.

Nesakyčiau, kad tai išsunkia. Gal net visai neišsunkia. Ta tema praturtina. Ji tiesiog yra sudėtinga ir skaudi, bet labai svarbi. Lietuvos žydų likimai – ilgą laiką paslėpta tema. Nesakau, kad niekas to netyrinėjo ar kad mes nieko apie tai nežinojome, tačiau intensyviau apie tai pradėta kalbėti tik pastaraisiais metais. Ir jis nėra lengvas. Tačiau susidūrimas su skaičiais, o vėliau ir su asmeninėmis žydų istorijomis, tikrai pribloškia, yra sunkus, bet labai svarbus. Svarbu žinoti, apie tai kalbėti, nepamiršti.

– Vis pabrėžiate, kad svarbu apie tai kalbėti. Tačiau trumpam buvote nusigręžusi nuo šios temos, o dabar vėl prie jos sugrįžote. Kas skatina jis sugrįžti? Pareiga apie tai kalbėti, asmeniniai interesai?

– Kiekvienas žmogus, susidūręs su šia tema, turi rasti savo santykį su ja. Kol tai nėra išgyventa, tol tai nebus neraminanti tema. Ši tema reikalauja stipraus emocinio išgyvenimo, tuo pačiu ir atsitraukimo. Tai ilgas procesas. Vis dėl to, jaučiu, kad turiu tai padaryti, rasti savo būdą apie tai pranešti. Galbūt tuomet, kai nebijome apie tai kalbėti, ateina stiprybė.

Aišku, viskas persipina. Ir asmeninis požiūris, ir būtinybė, ir atsakomybė. Atsakomybės jausmas yra prieš vaikus, kuriems perduodame tai, ką žinome apie savo kultūrą, ko galbūt negavome iš tėvų. Tą tylą taip pat gali suprasti, ne visi galėjo apie tai kalbėti ir žinojo, kaip tai daryti. Tai labai daugiasluoksnis dalykas.

Svarbiausia – pažadas sau

– Užsiminėte, kad jautėte savotišką nerimą net ir tada, kai ilsėjotės nuo šios temos. Kokia būdavo tarpinė būsena? Ar pavykdavo produktyviai nuo šios temos pailsėti?

– Kūrėjo gyvenimas nesusideda iš pamatuotų, racionalių posūkių. Mes dažnai veikiami emocijų, išgyvenimų. Dar iki gerosios žinios, kai gavau J. Dovydėno stipendiją, buvau apsisprendusi, kad pabaigusi doktorantūros studijas ir turėdama daugiau laisvo laiko, imsiuosi realizuoti tai, ką buvau padėjusi į šalį.

Visai atitrūkti nebuvo nei noro, nei galimybių. Žmonės, žinodami, kad aš domiuosi tomis sinagogomis, vis primena, kažką atneša ar papasakoja apie tai. J. Movšovičiaus istoriją irgi sužinojau iš šeimos narių. Tos istorijos persekioja ir niekada neatsiriboji nuo temos. Daugiau ar mažiau, bet visą laiką esi įtrauktas į procesą.

– Galbūt jaučiatės savotiškai įpareigota tęsti savo tyrimus ir kiek įmanoma daugiau išplėtoti šią temą?

– Iš dalies taip. Nors neaišku, kas yra tie įsipareigojimai... Jie neoficialūs. Aš tai priimu kaip paskatinimą ir patikėjimą žinia, kūrybiniu darbu. Įsipareigojimas yra pirmiausia sau. Būtų labai sunku kurti, jaučiant spaudimą. Pirmiausia, tai yra sau anksčiau duotas pažadas. O visa kita yra malonus paskatinimas ir priminimas, kad tai, ką darai, yra svarbu.

Gilus tėvo atodūsis

– Kalbėdama apie medinių sinagogų tyrimą, kažkada užsiminėte apie vieną jus net nuliūdinusią situaciją, kuomet žmonės jas vadino žydų bažnyčiomis. Kodėl jus sunerimti paskatino toks, atrodo, nereikšmingas faktas? Kokias papildomas, rimtesnes problemas jums atvėrė?

– Dabar jau nevadinčiau to problema ar nerimu. Tiesiog dėl to kyla papildomų klausimų. Reikia tik pasidžiaugti, kad kuo daugiau kalbame apie žydų istoriją Lietuvoje, tuo rečiau gali išgirsti sinagogas vadinamas žydų bažnyčiomis.

Svarbesnis kitas aspektas – kiek žmonės žino vietos, kurioje gyvena, istoriją, kiek jie nori apie tai žinoti, ir kiek mums, visuomenei, svarbu prisiminti ir perduoti tas žinias. Žinoma, ypatingai svarbu yra išreikšti deramą pagarbą tiems, kurie čia gyvena ir neteko galimybės išgyventi savo gyvenimo.

Esu kaip klasikinis, statistinis lietuvis, kuris kažką žino, bet iš tikrųjų nežino beveik nieko.

– Koks buvo jūsų pačios pirmas susitikimas su šia tema? Ar ją atradote visiškai netikėtai, o galbūt buvote susiformavusi rimtesnį žinojimą dar prieš prasidedant tyrimams?

– Aš esu kaip klasikinis, statistinis lietuvis, kuris kažką žino, bet iš tikrųjų nežino beveik nieko. Atsimenu gilų tėvo atodūsį, kai vaikystėje pravažiuodavom įvairiausias memorialines vietas. Taip jis parodydavo, kad čia yra žudynių vietos. Bet nieko daugiau nežinojau. Pavadinčiau tai keistu paslėptu žinojimu.

Neatsimenu momento, kai mano akys buvo atvertos. Labiausiai pribloškė Lietuvos žemėlapis ir statistika – procentai miestuose ir miesteliuose gyvenusių žydų tautybės žmonių. Jie visi buvo sunaikinti. Tai buvo susidūrimas, privertęs rimčiau tai apmąstyti. Taip atsirado noras patyrinėti ir įsitikinti, ar tikrai taip buvo. Pradedi skaityti, važinėti, galiausiai atkreipi dėmesį į architektūros išskirtinumą, pamatai, kiek jos daug. Taip tas žemėlapis plečiasi.


Ryto allegro. Pirmąją Jono Dovydėno stipendiją pelniusi fotomenininkė Dovilė Dagienė

Paminės svarbią sukaktį

– Sakėte, kad naujasis tyrimas turėtų būti kone milžiniškos apimties. Ar galime bent įsivaizduoti, kiek iš tiesų bus medžiagos galutiniame rezultate?

– Tikriausiai ne. Kol dar tyrinėju, jos vis daugėja. Dabar atrodo vienaip, paskui galbūt pasirodys, kad kūrybiniam projektui medžiagos užtenka ir mažiau. Apimtis tikrai nėra maža. Jeigu pasitikėsiu menine išraiška ir manysiu, kad ji yra tinkama, planuoju Lietuvos žydų istorijos mastelį perteikti fotografinėmis priemonėmis.

Jeigu pabandytumėte įsivaizduoti skaičių gyventojų, kurių netekome, taip pat pievų augalus ir pabandyti visa tai perkelti į fotografinį vaizdą, būtų kažkas panašaus į tai, kas yra mano galvoje. Bet kvaila ką nors žadėti, neaišku, kaip viskas susidėlios.

Tai yra ilgas darbas. Optimistiškai kalbant, tikiuosi jį įgyvendinti ar bent dalį jo parodyti ateinančiais metais, artėjant 700-osioms metinėms žydų istorijos Lietuvoje. Būtų proga išskleisti šį pasakojimą.

Pokalbis su Dovile Dagiene – LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ nuo 54 minutės.