Kultūra

2019.07.08 11:12

Eglė Baliutavičiūtė: imperijos našlaičiai (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.07.08 11:12

Mano rankose dvi puikios knygos apie XX a. Angliją. Viena skirta vaikams, kita suaugusiems. Abi jas išvertė Danguolė Žalytė, abi jos apie anglų kolonialistų vaikų, vos prakutusių išsiųstų į tėvynę, patirtis, per kurias atskleidžiamas šalies istorijos veidas.

Michael Morpurgo. Baltasis Liūtas. (Alma littera, 2018, iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė)

Vyresniosios kartos britų vaikų rašytojas Michaelis Morpurgo (g. 1943) itin produktyvus ir mėgstamas, o mūsų skaitytojams geriausiai pažįstamas kaip istorinio romano jaunesniesiems paaugliams „Karo žirgas“ autorius. Naujausias rašytojo kūrybos vertimas į lietuvių kalbą – apsakymas „Baltasis liūtas“. Galima spėti, knyga buvo išleista todėl, kad kaip tik pasirodė to paties pavadinimo kino filmas. Tiesa, pastarasis, nors ir pastatytas remiantis knyga, vis dėlto gana stipriai nuo jos nutolsta.

M. Morpurgo „Baltasis liūtas“, pirmą kartą pasirodęs 1996 m., yra pasakojimas pasakojime. Berniukas pabėga iš nekenčiamos internatinės mokyklos, ketindamas grįžti į namus, tačiau jį, besislepiantį ir sulytą, užkalbina senyva moteris ir pakviečia sušilti. Ji tuojau atspėja, kad berniukas yra bėglys ir, šiam neprieštaraujant, prie arbatos puodelio nusprendžia papasakoti apie savo vyro Berčio, kuris taip pat kadaise bėgo iš tos pačios mokyklos, istoriją.

Bertis gimė Pietų Afrikoje. Metus iki mokyklos jis leido tėvų ūkyje, apjuostame tvoros, turėjusios jį saugoti nuo laukinių plėšrūnų. Čia jis jautėsi vienišas ir įkalintas. Jo dienos praskaidrėja tik tada, kai nepaisydamas pavojaus pabėga tam, kad išgelbėtų jau senokai stebėtą baltąjį liūtuką, likusį našlaičiu.

Berčio istorija – tipiška anglų kolonialistų vaikų istorija. Gimęs ir užaugęs tolimame krašte, artėjant mokykliniam amžiui yra išsiunčiamas į tėvynę, internatinę mokyklą, kad įgytų deramą išsilavinimą. Tai, be abejo, kelialypė trauma – iš tėvų namų vaikai patekdavo į ne visada gerą aplinką, kurioje nevengta ir fizinių bausmių. Išvykimas reiškė tai, kad tėvų vaikas greičiausiai nepamatys daugybę metų, sutrūkinės jų ryšiai. Be to, Berčiui teko skirtis su vieninteliu tikru draugu. Liūtu.

Rašytoją domina aplinkosaugos, žmonių santykio su laukine gamta temos. Vaiko santykis su liūtu daugiasluoksnis, sudėtingas, primena ne vieno mūsų santykį su laukine gamta. Viena vertus, Bertis pripažįsta jo teisę būti tuo, kas yra: „Jis liūtas, ne žmogus. Liūtams nereikia vardų“ (p. 39), kita vertus, jį prisijaukina, leidžia jam miegoti vienoje lovoje, maitina. Sužinojęs, kad tėvas prieš jo išvykimą į Angliją nusprendė parduoti liūtą į cirką, berniukas, patyręs, kas yra gyvenimas aptvare, pamėgina paleisti draugą į laisvę, nes „alkana laisvė geriau“ (p. 48), bet pasirodo, kad žvėris visai nesugeba išgyventi savarankiškai, tad nelieka nieko kito, kaip nusileisti tėvo valiai ir sulaužyti pažadą.

Knygos tonas ramus, net stojiškas, kaip susitikimo pradžioje sako senutė: „Saulė išlindo <...>. Žinok, visada išlenda. Kartais būna sunku prisiminti, kad už debesų slepiasi saulė, bet galų gale debesys išsisklaido, duodu žodį“ (p. 16). Toks buvo ir Berčio gyvenimas: jam teko prarasti tėvus, liūtą, mokytis nesvetingame internate, patirti stingdančius Pirmojo pasaulinio karo baisumus. Tačiau saulė iš tiesų galiausiai nušvito – Bertis sugebėjo nesiskųsdamas priimti likimą, išlikti ir neprarasti moralinio stuburo, galiausiai vėl sutiko mokyklos metų draugę, pirmąją meilę, jiedu kartu surado baltąjį liūtą, su kuriuo Bertis nebeišsiskyrė net po mirties, nes davė pažadą, o pažadais lengva ranka nesimėtoma.

Tai subtili knyga, joje nėra kvapą gniaužiančių nuotykių, audringų emocijų. Iškeliamos tokios universalios moralinės vertybės kaip meilė ir ištikimybė, atsakomybė ir drąsa, pareigingumas. Karo ir kitos liūdnos, skausmingos patirtys nėra slepiamos, tačiau nėra ir pernelyg detalizuojamos. Skaitytojas turi pats pamėginti suprasti, kokios traumos ir išgyvenimai slypi už vos kelių žodžių. Be to, kartais tyla kur kas iškalbingesnė.

Vaikai mėgsta knygas, istorijas apie gyvūnus, tačiau nereikėtų apsigauti, nors ant viršelio ir uždėta liūto nuotrauka, vis dėlto tai istorija yra žmogų ir jo moralines vertybes, pasirinkimus sudėtingų labai konkrečios epochos įvykių fone. Kita vertus, baimintis, kad vaikas šios knygos nesupras, nereikėtų, skirtingo amžiaus skaitytojai joje atras ir supras skirtingus dalykus. O šiaip pasakojimas nesudėtingas ir skaidrus, didelės raidės ir tarpai tarp jų. Griežtai nustatyti amžiaus grupę, kuriai ši knyga skirta, sunku. Manau, kad ji puikiai tiktų prie, deja, nutrūkusios serijos „10+“, kuri daugeliui buvo ir tebėra vaikų literatūros vertimų į lietuvių kalbą kokybės ženklas. Jaučiu nostalgiją šiai puikiai serijai, kurią atradau dar vaikystėje. Į ją sutilpo ir klasikiniai kūriniai, ir aukštos prabos šiuolaikinė literatūra. Būtent tokia knyga yra ir „Baltasis liūtas“.

Jane Gardam. Vyras be trūkumų (Tyto alba, 2019. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė)

Pristatant jau į devintąją dešimtį įkopusią britų rašytoją Jane Gardam (g. 1928) dažnai pabrėžiama, kad, nors už savo kūrybą vaikams bei suaugusiesiems yra pelniusi svarbių apdovanojimų, ji yra gana menkai žinoma plačiuosiuose skaitytojų sluoksniuose. Mums pasisekė, su jos kūryba galėsime pažintį pradėti nuo knygos „Vyras be trūkumų“ – vieno reikšmingiausių jos romanų, pirmą kartą išleisto 2004 m.

Pagrindinis romano veikėjas Edvardas (Tedis) Federsas yra į pensiją pasitraukęs garbaus amžiaus buvęs advokatas ir teisėjas. Kadaise jis buvo svarbi figūra teisės pasaulyje, iki šiol kolegos kalba apie jį su pagarba ir šokiu tokiu pavydu, kaip apie žmogų, kuriam visada sekėsi. Ir tebesiseka. Būtent per kitų veikėjų kalbas trumpučiame prologe skaitytojas ir susipažįsta su Tedžiu. Ir tuojau supranta, kad tarp Tedžio įvaizdžio ir tikrojo Tedžio žioji kone bedugnė.

Tedis – Radžo vaikas, taip vadinami anglų vaikai, gimę rytinėse Britų kolonijose ir vos penkerių išsiųsti į tėvynę. Labai dažnai šiems vaikams klijuota ir liūdnesnė – Radžo arba imperijos našlaičių – etiketė, nes didelė jų dalis ankstyvame amžiuje atskirti nuo tėvų bent jau emocine prasme tokie likdavo. Motinos pagrindinis veikėjas neteko vos gimęs, o tėvas, nors ir pasirūpino finansine vaiko gerove, juo pačiu nė kiek nesidomėjo. Kaip pastebi pats Tedis: „Jei vaikystėje tavęs niekas nemylėjo, tu nemokėsi mylėti vaiko“ (p. 211). O jo tėvas juk taip pat Radžo našlaitis…

Tedis gyvena spartietiškai, taip buvo išmuštruotas nuo mažų dienų. Svarbiausia – santūrumas ir elegancija, bet švaistūniškumas visgi atgrasus, demonstruoti emocijų ir jausmų negalima, visa, kas bloga, būtina nuryti, negalvoti, pamiršti. Tačiau po mirties žmonos, kuri, tiesą sakant, buvo labiau patogi jam nei gyvenimo meilė, jis leidžiasi į kelionę aplankyti giminių ir senųjų vietų, kurios kažkada kažką jam reiškė, kurios jį formavo. Tedis dabar jau nieko nebeturi. Giminių visą gyvenimą šalinosi, vaikų nesusilaukė, glaudžių draugysčių būta vos kelių ir jų vartai jau užsivėrę. Taigi išorinė kelionė tampa ir vidine, nes, nors Tedis ir negali pripažinti, netektis išmušė jam pagrindą iš po kojų.

Žmogus, kuris knygos pradžioje dėl savo ekscentriškumo, manierizmo atrodė juokingas ir net atgrasus, pabaigoje išsiskleidžia kaip daugiasluoksnis personažas, vertas atjautos ir supratimo.

Tedžio gyvenimo istorija romane sudėliota tarsi mozaika, veiksmo laikas nenuoseklus, šokinėjama po įvairiausius jo gyvenimo momentus, tačiau pamažu istorija skleidžiasi aukščiausio taško link. Įvykio, tuo metu aštuonmečio sąmonėje palikusio tokį įspaudą, kad jį kaip rakštį, kurios nei gali, nei nori ištraukti, nešiojosi iki gyvenimo saulėlydžio. Seno žmogaus sumišimas, senkanti atmintis atskleidžiami per romano formą, vietomis ir skaitytojas gali pasijusti toks pat sutrikęs kaip ir pagrindinis veikėjas. Ironija subtili, retai kur visai tiesioginė, dažniau ji atsiskleidžia per tikrovės įtrūkius, per pauzes, kur kažkas turėtų atsiverti, bet sąmoningai slepiamasi, nepasiduodama akimirkos silpnumui, nuklystama į kasdienybės smulkmenas ir jos suestetinamos kone iki poezijos: „Ši mintis buvo nauja. Levandų krūmeliuose snūduriavo kamanės.“ Ką gi, apie daiktus ir išorę kalbėti lengviau nei apie jausmus ir išgyvenimus, ypač jei pirmą kartą išgirsti mintį, jog tėvas tave galėjo mylėti.

Kai kurie kritikai romaną vadino geru ir senamadišku, o autorės stilių lygino su Dikenso. Iš tiesų autorė per vieno žmogaus istoriją nupiešia epochos paveikslą, prisodrintą angliškos kasdienybės ir dvasios, taip pat socialinės kritikos, subtilios ironijos, bet kartu ir atjautos kenčiančiajam. Tai visomis prasmėmis solidi knyga.

Beje, „Vyras be trūkumų“ yra pirmoji trilogijos dalis. Girdėjau, kad lietuviškai pasirodys ir likusios dvi dalys. Aš jų ieškosiu. Tikiuosi, ir jūs.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius