„Vilniečiai yra tobuli. Tobulai meluoja, tobulai sukčiauja, tobulai nekenčia“, – dar neišleistos knygos pagrindinio veikėjo Kristaus žodžiais prabyla žurnalistas, aktorius ir rašytojas Arkadijus Vinokuras. Būtent dėl šio tobulumo tyrinėjimo dabar jį galima sutikti už taksi vairo, sukantį ratus po Vilnių.
Žinomas autorius teigia, kad taip jis rašo savo naująją knygą „Taksi Kristaus išpažintis“ – iš naujo susipažindamas su Vilniumi, kurį mato pro taksi automobilio langą, ir keleivių istorijomis.
Klausiamas, kaip sekasi rašyti kūrinį, paties vadinamą autobiografine fantasmagorija, jis gūžteli ir atsako: „Neblogai. Nuo sausio jau parašiau 60 puslapių.“
Knyga veidmainiams
– Kaip kilo mintis sėsti už taksi vairo? Ar paragauti taksisto duonos nusprendėte, kad būtų lengviau rašyti knygą, ar knyga buvo įkvėpta taksisto kasdienybės?
– Mintis apie rašymą toptelėjo pernai. Ukrainoje dirbau su vaikais karo zonoje, o kai spalį grįžau namo, buvo per vėlu planuoti pasirodymus. Tuomet atsirado daug laisvo laiko, kurio anksčiau niekada nesu turėjęs.
Skaitytojai galės pamatyti žmones, tarp kurių gyvenu. Ir aš pats noriu sužinoti, kas jie tokie.
Taksistu dirbantis draugas man pasakė: „Tai ką tu čia dabar, taip ir sėdėsi? Pavairuok taksi.“ Tokios patirties gyvenime dar neturėjau. Pagalvojau, kad tikrai reikia pažinti Vilnių – vis dėlto aš čia jau keturiolika metų.
Iš pradžių man buvo kilusi mintis rašyti knygą darbiniu pavadinimu „Taksi vairuotojo užrašai“. Po kurio laiko pavadinimą pakeičiau į „Taksi vairuotojo išpažintis“.
O vieną kartą į automobilį įsėdo protestantų pastorius. Pradėjome kalbėtis religinėmis temomis. Po to susitikimo pavadinimą pakeičiau į „Taksi Kristaus išpažintis“.
– Kodėl knyga apie vilniečius, o ne apie kurio nors kito miesto gyventojus?
– Nes Vilnius yra tobulas. Vilniečiai taip pat tobuli. O pirmos mano knygos dalies veiksmas vyksta Vilniuje ir Kaune.
Aš gimiau ir augau Kaune, tik vėliau išvažiavau gyventi į užsienį – Izraelį, Švediją. Kai vėl grįžau į Lietuvą, atvykau tiesiai į pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą. Nuo to laiko į Lietuvą grįždavau kasmet.
Po tokių miestų kaip Stokholmas, Paryžius ar Madridas, Kaunas atrodė nepaprastai mažas, pilkas – tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Todėl kai aš ir žmona Aušra nusprendėme grįžti gyventi į Lietuvą, Vilnius buvo akivaizdus ir neginčijamas pasirinkimas.
Knygoje skaitytojai galės pamatyti žmones, tarp kurių gyvenu. Ir aš pats noriu sužinoti, kas jie tokie. Ši knyga yra apie niekada neklystančius, neturinčius ydų vilniečius ir tobulą Vilnių. Tačiau ji skirta ne tobuliems vilniečiams, o labiau apsimetėliams, veidmainiams ir apsišaukėliams.
– Nebijote, kad jūsų knyga kam nors gali pasirodyti kaip pasityčiojimas iš Vilniaus, jo gyventojų ar religijos?
– Visų pirma, ši knyga nėra patyčios iš religijos ar tikinčiųjų, kurie dėl tikėjimo išgyveno baisiausias negandas. Nors ir nesu tikintis, gerbiu tuos tikinčiuosius, kurie atsidavę meilei, ištiesia pagalbos ranką ir neniekina kitų. Nesvarbu, kokios religijos atstovai jie būtų.
Be to, aš aktorius, ir esu sukūręs vieną klouno personažą, vardu Misteris Arkadas. Jį Lietuvoje žino gal keturios ar penkios kartos. O klounai, skaramučai ar pajacai visais laikais, ypač karalių dvaruose, buvo vieninteliai turėję teisę sakyti tiesą. Ir tik kartais jiems už tai nukirsdavo galvą.
Net mano pagrindinis veikėjas Kristus, rašydamas savo mintis, pradeda jas taip: „Esu grąžintas į Vilnių tam, kad mane antrą kartą nukryžiuotų.“
Nežinau, kuo tai baigsis, pamatysime. Bet taip jau yra – gyvename tarp ašarų ir juoko, tarp cinizmo ir bukumo.
Šiuolaikinis Kristus
– Apibūdinkite savo knygos pagrindinį veikėją Kristų.
– Knygoje Kristus nuolatos kalbasi su tėvu, kurio negali pakęsti. Mat Dievas nei iš šio, nei iš to grąžino Kristų į Vilnių sužinoti, ar ten yra nors vienas žmogus be nuodėmės. Tačiau Kristus teigia, kad net ir su didžiausia lupa Vilniuje nesurasi nusidėjėlio – visi tobuli. Niekas neprisipažįsta, kad turi nuodėmių, vadinasi, jų neturi.
Klounai, skaramučai ar pajacai visais laikais, ypač karalių dvaruose, buvo vieninteliai turėję teisę sakyti tiesą.
Jis mėgina susipažinti su Vilniumi, vilniečiais, taip pat suprasti, kaip jis juos mato ir kaip jie mato jį. Žmonės įsėda į Kristaus mašiną ir jam išsipasakoja. Tačiau jis visiškai nenori, kad žmonės jam ką nors pasakotų! Kristus pats nori išsipasakoti – apie savo kančią, apie du tūkstančius metų ant kryžiaus. Deja, jo niekas neklauso, nes visi turi savų problemų.
Kristus knygoje taip pat klausia, kas yra tikras vilnietis. Pasirodo, tikrieji vilniečiai atsidūrė Panerių duobėse, kiti pabėgo į Vakarus arba buvo ištemti į Sibirą. Antroji banga tikrų vilniečių intelektualų mirė nuo baltosios karštligės, negalėdami iškęsti prisitaikymo prie sovietinės sistemos, nuolatinio kompromiso su savo sąžine.
Susigrąžinus laisvę dar vieną dalis vilniečių išbėgo į Ispaniją, Jungtinę Karalystę ar Norvegiją. O tuščios vietos ilgai neužsilaiko – Vilnių užplūdo marijampoliečiai, alytiškiai, klaipėdiškiai, kiti mažiausių kaimų gyventojai. Tai nėra negerai. Blogai yra tik tai, kad greitai Lietuvoje nebeturėsime regionų.
– Knygoje gausu religinių temų. Ką pats Taksi Kristus galvoja apie religiją, krikščionybę?
– Jis kalba, kad Tėvas visada buvo piktas, žiaurus ir grasino susidorojimu. Kalbėdamas apie 10 Dievo įsakymų, jis teigia: „10 tėvo įsakymų plazdančiose ir nuo vėjo apdriskusiose afišose ant Vilniaus katedros sienų seniai pamiršti.“
Jeigu norime humanistinės visuomenės, Dievo ir žmogaus tarpininkai turi nebebūti tokie savanaudiški. Bažnyčia, kuriai priklauso 80 proc. Lietuvos gyventojų, turėtų daugiau mąstyti kairiuoju smegenų pusrutuliu, o ne primityvia, provincine mąstysena.
Bažnyčia turi prisiimti atsakomybę. Yra tiek žmonių, kurie lanko bažnyčias – bet visuomet yra Bažnyčios atstovų, kurie tuo metu būna ne bažnyčioje, bet Seime. Ponai, jūs gal pakeiskit darbo vietą? Eikite į žmones, ne tik į Seimą.
Metas pradėti galvoti, kaip dera atsidavusiam šventikui, o ne laikyti žmogų idiotu, kurį privalu gąsdinti visokiomis nuodėmėmis.
Metas pradėti galvoti, kaip dera atsidavusiam šventikui, o ne laikyti žmogų idiotu, kurį privalu gąsdinti visokiomis nuodėmėmis. Reikia žmogui išaiškinti tam tikrus dalykus, suteikti jam socialinę pagalbą. Be abejo, yra kunigų, kurie tai daro – nesakau, kad visi jie yra blogi.
Kunigai turi suvokti, kad gąsdinimu nieko nepasieks – turime auklėti žmones, vaikus per kalbėjimą, o ne per gąsdinimą visokiais pragarais. Pragaras yra tik Taksi Kristaus automobilis, kuriam vieta „šrote“.
– Kaip kalbėtis su vaikais, ypač paaugliais, apie religiją? Retas kuris domisi panašiomis temomis.
– Reikia kalbėtis apie tai, kas aktualu jiems – tada jie prabyla patys.
Mūsų šeimoje įprasta penktadieniais visiems kartu susėsti prie stalo ir kalbėtis. Apie tai, ką kiekvienas turime „ant sielos“. Tai yra procesas, kurio metu vaikas jaučiasi saugus, kad ir ką jis darytų.
Pripažįstu, kartais neturiu kantrybės – juk tėvai irgi žmonės. Būna, supykstame, pasakome griežtesnį arba negražų žodį. Vėliau atsiprašome.
Auklėjimas yra procesas, bet sovietmetis iškreipė žmonių smegenis. Buvome auklėjami baime ir agresija, vienas kito menkinimu. Manau, kad čia yra krikščioniško supratimo, jog reikia atsukti kitą skruostą, neigiama pusė.
Kai tu vis atsukinėji tą skruostą, po kurio laiko išlenda paslėpta agresija. Tada „varai“ ant žydų, homoseksualų, romų, ant kitų lietuvių, kurie, tavo nuomone, yra prastesni, ir t.t.
Mes tik po truputį pradedame su tuo kovoti, po truputį atsiranda pilietinė visuomenė.
Psichoterapijos seansai taksi
– Kokie yra Kristaus – ir jūsų – klientai? Kas įsėda į tą, kaip sakėte, pragarišką taksi automobilį?
– Su manimi arba Kristumi važiuoja Vilniaus vidurinė klasė. Jie net prisigėrę išlieka mandagūs. Buvo toks nutikimas. Šiek tiek padauginęs žmogus, kuriam buvo labai negera, su savimi į mašiną pasiėmė... maišą. Ir, kai jau nebegalėjo išlaikyti, mandagiai pasakė: „Atsiprašau, dabar aš vemsiu.“
Vilniečiai taip pat yra labai nekantrūs ir bailūs. Jie skaito vienos garsiausių Lietuvos astrologių, kurios šūkis „visos rytojaus ir porytojaus naujienos jau šiandien vakare“, prognozes. Todėl visi vilniečiai žino, kas nutiks ateityje, ir bijo tos ateities iš anksto. Nerimauja dėl visko – kad po 50 metų iš Lietuvos nieko nebeliks, bijo mokesčių inspekcijos...
– Ar tos jų baimės pagrįstos? Gal vis dėlto lietuviams, ne tik vilniečiams, yra ko nerimauti?
– Nemanau. Yra nerimas, yra visokių baimių, kuriomis žaidžia „politikieriai“. Ir šalia tų baimių yra ieškojimas, kuris ypač ryškus jaunojoje kartoje.
Vilniečiai taip pat yra labai nekantrūs ir bailūs.
Labai daug jaunimo išvažiavo, mato kitokias kultūras. Jie susiduria su tuo, su kuo susiduria vakariečiai – tuštuma, egzistenciniais klausimais. Kai kas atsakymų į tuos klausimus ieško bėgdami į Santjago de Kompostelą, mėgina surasti save eidami tuos 500 kilometrų. Ieškodami savęs jie kasdien nueina po dvidešimt kilometrų visiškoje atskirtyje. Kartu su šimtais tūkstančių žmonių, kurie daro tą patį.
– Sakoma, kad lietuviai yra labai uždari žmonės. Ar dažnai keleiviai išpasakoja savo bėdas, istorijas?
– Žmonės labai nori išsikalbėti. Bet yra problema – psichoterapeutai ir kunigai Lietuvoje labai brangūs. Tokie brangūs, kad neįmanoma pas juos patekti.
Garsiausiai rėkia tie, kuriems skauda labiausiai. Mums reikėtų ne rėkti, o kalbėtis.
Ir po to pamėgink pasakyti žmogui, kad kas nors su juo ne taip. Jis atakys: „Ką?! Aš trenktas?!“. O vėliau jie, geriausiu atveju, atsiduria atitinkamose įstaigose. Blogiausiu – nusižudo. Gyvenimas yra per puikus, per įdomus, kad taip jį baigtume.
Aš keleiviams visada sakau: „Jūs nesijaudinkit, už psichoterapijos seansą mokesčio neimu.“
– Ar žmonės, kurie jums išsipasakoja, knygoje atpažins save?
– Jeigu tai įdomus tipažas, žmogus pasakė ką nors įdomaus ar yra savitos profesijos atstovas, tada aš tai pateiksiu ir knygoje. Tačiau niekada keleiviams nesakau, kad tai bus jie.
Knygoje turėtų būti nemažai žmonių, kurie atpažins save. Kiekvienas žinantis, kas yra kas Vilniuje, puikiai žinos, apie ką kalbu.
– Nebijote, kad kai kurie personažų prototipai nebus sužavėti supratę, kad tam tikros teksto ištraukos yra apie juos?
– Kaip sakoma, garsiausiai rėkia tie, kuriems skauda labiausiai. Mums reikėtų ne rėkti, o kalbėtis. O čia yra menas – ne tik išsakyti savo mintis, bet ir išklausyti kitą.
