„Gyvename pietietiškai“, – nusijuokusi į „apšilimui“ skirtą klausimą atsako tapytoja Kristina Kurilionok. Ji pamažu, bet užtikrintai tampa Lietuvos meno ambasadore pietinėje Italijoje, Kalabrijoje. „Esu tik tarpininkė“, – kuklinasi LRT.lt šnekinama dailininkė.
Maži Italijos miesteliai žavūs savita kultūra, lėta gyvenimo tėkme ir tradicijomis. „Pratiname gyventojus lankytis meno parodose, nes tai labiau įprasta didesniems miestams“, – teigia jau metus Italijoje gyvenanti ir kurianti dailininkė.
Jos autorinės parodos „Tapti medžiu“ atidarymu gegužę prasidėjo pusės metų trukmės tarptautinis projektas „Catageios. Menininko urvas – darbai ir dienos“. Jį rengia Kalabrijos miestelyje Konflentyje įsikūrusi šiuolaikinio meno galerija „Pramantha Arte“.
Po Kristinos savo kūrybą Kalabrijoje galės pristatyti dar 8 Lietuvos menininkai – Aistė Gabrielė Černiūtė, Indrė Ercmonaitė, Gabrielė Labanauskaitė, Auksė Petrulienė, Vidas Poškus, Simona Žilėnaitė, Gilija Žukauskienė ir iš Lietuvos kilęs, Izraelyje gyvenantis tapytojas Leo Ray.
Projekte dalyvauja 16 menininkų, tarp jų Filippo Adronico, Francesco Maria Caberlon, Alberto Dal Bo, Ludmila Kazinkina, Salvatore Pujia, Eftichia Tzanetoulakou ir Malvina Silberman. Savaitgalį personalinę parodą Konflentyje atidarė S. Žilėnaitė. Projektą sumanė galerininkai Antonio Bruno Umberto Colosimo ir Maria Rosaria Gallo.
Pirmoji paroda – Italijoje
13-tą amžių menantis Konflenčio miestelis Reventino kalno papėdėje – jau visi metai yra K. Kurilionok gyvenimo ir kūrybos vieta. Ilgai kviečiama Rosarios ir Antonio, praėjusį birželį menininkė pagaliau ryžosi apsistoti Kalabrijoje.
Įdomu, kad ne Lietuvoje, o būtent Italijoje, Lamecija Termėje, 2010 metais Vilniaus dailės akademijos auklėtinė surengė savo pirmą autorinę parodą.
Jos pažintis su galerijos „Pramantha Arte“ šeimininkais A. B. U. Colosimo ir M. R. Gallo prasidėjo kiek anksčiau. Prieš dešimtmetį Rosaria stažavo Lietuvoje, „Vartų“ galerijoje. Užmezgė nemažai pažinčių su jaunosios kartos lietuvių tapytojais. Pamatė pirmąjį Jaunojo tapytojo prizo (JTP) konkursą Pamėnkalnio dailės galerijoje.
Tais metais K. Kurilionok JTP konkurse pelnė publikos simpatijų prizą. Italė nepaprastai susidomėjo Kristinos ir jos kolegės Eglės Karpavičiūtės kūryba, 2010 metais pakvietė autores į Italiją. Nuo tada ir prasidėjo K. Kurilionok draugystė su Antonio ir Rosaria, kurie vėlesniais metais padėjo tapytojai surengti parodų Pietų Italijoje, Turine, Venecijoje ir kituose miestuose.
Gal kiek netikėtai
„Pramantha Arte“ skiria didžiulį dėmesį šiuolaikiniam Lietuvos menui. Tai skelbiama (net kiek netikėtai) galerijos internetinės svetainės pagrindiniame puslapyje. Pasak Kristinos, nieko stebėtina čia nėra – tiesiog jos pietiečiai bičiuliai Antonio ir Rosaria nuo pat pradžių buvo sužavėti šiaurietiško lietuvių meno.
„Vilniuje jie atkreipė dėmesį, kad mūsų kūrėjams išlieka svarbi estetinė raiška ir intelektinis pasirengimas. Menininkai, net ir jaunieji, yra visa siela atsidavę kūrybai, didelį prioritetą skiria technikai. Rosaria ir Antonio sako to pasigendantys kituose kraštuose. Ten menininkai menininkais pasijaučia vien dėl savo profesijos“, – nusijuokia Kristina.
Praėjusią žiemą Rosaria ir Antonio lankėsi Vilniuje, apėjo parodas. Per viešnagę pažįstamų kūrėjų ratas dar labiau išsiplėtė. Dalį jų italai pakvietė į projektą „Catageios“.
„Lietuvos mene komercijos vis dar nėra daug. Menas dažniau kuriamas dėl paties meno, o finansiniai dalykai – antraeiliai. Tai žavi italus, nes jų tėvynėje komercija labiau paplitusi“, – aiškina K. Kurilionok.
Darbai ir dienos – tiksliai po žeme
Antonio ir Rosaria kilę iš Kalabrijos. Rosaria dabar daugiau gyvena Trevize, dėsto filosofiją. Antonio taip pat dėstytojas, jo sritis – astronomija. Anot Kristinos, vyriškis net turi savo nedidelį planetariumą. Galerijai „Pramantha Arte“ vadovauja jau daug metų.
Jų projektą graikišku pavadinimu „Catageios“ sudaro dvi dalys: „Menininko urvas“ ir „Darbai ir dienos“. Viduržemio jūros regiono senieji namai, ypač centrinėje miestelio dalyje, nuo Antikos laikų turi uoloje įrengtus rūsius.
Kalabrijos tarme jie vadinami „catuaiu“. Tai ankšta, vėsi, uždara erdvė, naudojama komercinei veiklai arba gyvuliams, maisto, ūkio atsargoms laikyti. Graikų kalba tokia vieta buvo vadinama „catageios“ – „tiksliai po žeme“. Kaip tik vieną tokių rūsių parodoms įrengė projekto sumanytojai. Jame svečiai rengia specifinės vietos instaliacijas ar performansus.
„Rūsyje aplanko toks jausmas, lyg grįžtum į žmonijos priešistorę, urvinio žmogaus laiką. Labai gera vieta pamąstyti apie meno prigimtį ir perteikti tai savo kūryba“, – sako K. Kurilionok.
Kadangi patalpa gana maža, „Menininko urvo“ nuspręsta neatverti publikai. Tačiau visų 16 menininkų parodas ir pasirodymus čia filmuoja kino kūrėjas Marco Milone.
O galerijoje „Pramantha Arte“ vyksta antroji projekto dalis „Darbai ir dienos“. Pavadinimas pasiskolintas iš pirmojo Senovės Graikijos poeto rapsodo Hesiodo didaktinio epo. Galerijoje dalyviai rengs personalines parodas, supažindins lankytojus su savo kūryba.
„Catageios“ projekto kulminacija – gruodžio 22 diena. Vėl susitiks visi projekto dalyviai, bus pristatomas darbų katalogas ir pusmetį trukusį renginį apibendrinantis M. Milone`s filmas. Vėliau ketinama projekto parodą surengti Italijos miestuose ir Vilniuje.
Istorijos tūkstantmečiai
Atsitiko taip, kad Kristina savo parodos atidaryme nedalyvavo. Dėl šeiminių aplinkybių turėjusi grįžti į Lietuvą. Užtat stebėjo tiesioginę transliaciją per skaipą. „Tad mano įspūdžiai labiau virtualūs“, – juokiasi menininkė.
Konflenčio miestelyje ji ėmė garsėti. Anksčiau per metus į studiją užsukdavo vos vienas kitas lankytojas. Dabar, po parodos „Tapti medžiu“ atidarymo, pamatyti autorės ir jos darbų miestelėnai ateina kone kasdien.
„Čia, gamtos prieglobstyje, gyvena labai jautrūs, nuoširdūs žmonės. Su naujovėmis jie susipažįsta labai atsargiai. Būdo savybės lemia ir jų estetinius vertinimus. Anksčiau mane laikė tiesiog užsieniete. O dabar jau daugelis žino, ką veikiu, kuo užsiimu. Įspūdžiai malonūs“, – kūrybine aplinka džiaugiasi Kristina.
Jos studija erdvi, kalnuose, į ją kartais atskrenda paukšteliai. Menininkė sako su jais pasišnekanti. Lyg iš tiesų, pagal parodos pavadinimą, tapdama jiems medžiu. „Nepaprastai palanki vieta susikaupti ir kurti“, – sako K. Kurilionok. Idiliška aplinka paskatino Kristiną išmėginti naujas kūrybos formas, naują tapybos „kalbą“. Tušu, pieštukais ir dažais ji kūrė savo paveikslus ant gruntuotos medžio plokštės, raižė ją.
Anot K. Kurilionok, Kalabrija kupina praeities įvykių, kultūrinės patirties. Kad ir kur nukeliautum, kurią vietovę bepasiektum, atsiveria žmonijos istorijos tūkstantmečiai. „Tokia aplinka skatina gilintis į žmogaus egzistencines temas“, – pastebi pašnekovė.
