Kultūra

2019.07.02 11:00

Premiją pelnęs vertėjas Cornelius Hellis: apdovanojimai padeda atkreipti dėmesį į vertėjų bendruomenę

Austėja Kuskienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.07.02 11:00

Vertėjai niekuomet nėra labai pageidautinos asmenybės – tiek knygų autoriai, tiek literatūros mėgėjai visuomet labiausiai nori skaityti orignalo kalba. Tačiau vertėjų situacija vis gerėja, dėmesio skiriama daugiau – siekiama, kad vertėjų pavardės būtų minimos net ant knygų viršelių. Taip LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pasakoja Cornelius Hellis.

Vertėjas Cornelius Hellis birželio 30 d. apdovanotas svarbiu Austrijos apdovanojimu už vertimus iš lietuvių į vokiečių kalbą. Tai – Austrijos respublikos valstybinis apdovanojimas už literatūros vertimą, įsteigtas dar 1985 m.

Kasmet šį apdovanojimą pelno du vertėjai – už šiuolaikinės austrų literatūros vertimą į užsienio kalbą ir už šiuolaikinės užsienio literatūros vertimą į vokiečių kalbą.

Dėmesio vertėjų darbui nors po truputį, bet daugėja

Cornelius Hellis, kalbėdamas LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“, teigia, kad šis apdovanojimas išsiskiria iš kitų ir reiškia labai daug. „Tai reiškia, kad mano darbą pastebi ir autoriai, kad dabar daugiau dėmesio bus skirta ir pačiai lietuvių literatūrai, ir vertimo procesui, ir man. Dėmesys labai malonus. Kai verti literatūrą, dažniausiai esi vienas, kartais skaitai vertimą sau, žiūri, kaip skamba. O kartais labai malonu kalbėti apie darbą su kitais, papasakoti apie malonumą, sunkumus ir pan.“, – pasakoja vertėjas.

Kalbėdamas apie vertėjų situaciją apskritai, C. Hellis turi įvairių minčių. Jis teigia, kad, viena vertus, vertėjai nėra labai pageidautinos asmenybės: „Skaitytojas nenori susidurti su vertėju, nes trokšta galvoti, kad skaito tikrąjį Dostojevskį, Dantė ar Shakespeare`ą. Ir skaitytojui skaudu, kad jis skaito tik vertimą. Leidykla nori parduoti autorių, ne vertėjų darbus. Ir pats autorius nori, kad būtų skaitomas jo originalus darbas, jam skauda, kad dar yra kažkoks tarpininkas, vertėjo interpretacija.“

Tačiau, pripažįsta C. Hellis, situacija vis labiau gerėja. Prie teigiamų pokyčių prisideda vertėjų bendruomenės, kovojančios, kad vertėjų pavardės būtų minimos net ant knygos viršelio.

„Padeda ir kiekviena premija, skirta vienam ar kitam vertėjui. Juk apie tai praneša spauda, tai skatina kalbėti apie vertimo procesą, žmonės daugiau apie tai susimąsto. Dabar galima pastebėti, kad vertėjai minimi ir recenzijose“, – tvirtina C. Hellis.

Įtaką darbui padarė patirtis grojant vargonais

C. Hellis pasakoja, kad jo vertimo „virtuvė“ – labai įvairi, priklauso ir nuo literatūros žanro: „Verčiant poeziją, reikia pažodinio vertimo, norisi turėti ir žinoti visus žodžius, tada galima imtis ieškoti ritmo. Kai, pavyzdžiui, verčiau Tomo Venclovos poeziją, turėjau susidėlioti visą eilėraščio struktūrą, tuomet vokiečių kalbos sakinius lipdyti į eilėraščio formą.“

Vertimui, kaip dalijasi C. Hellis, reikia jėgos, koncentracijos, kartais tai nuvargina. „Jei nesiseka ko nors išversti, geriau nesikankinti, o išeiti pasivaikščioti. Galbūt, važiuojant tramvajumi, šaus mintis ir suprasi, ko reikia“, – sako pašnekovas.

Anot C. Hellio, laikui bėgant požiūris į savo vertimus keičiasi, atsiranda noras padaryti kitaip, geriau: „Kai skaitau savo paties prieš dešimt metų rašytus tekstus, nenoriu nieko keisti. Bet jei skaitau tokio paties senumo vertimą, visuomet noriu kažką pakeisti, patobulinti. Galbūt taip yra, nes anksčiau grojau vargonais ir muziką atlikdavau vis kitaip, nevienodai.“

C. Hellis papasakoja įdomų faktą apie save. Pasirodo, vargonais jis pradėjęs groti dešimties metų ir užsiiminėjo tuo iki 1984 m., kai persikėlė į Vieną: „Vienoje nebuvo nei laiko, nei vargonų kur nors netoli. Tačiau prieš tai grodavau kiekvieną sekmadienį ir net kelis kartus per savaitę.“

Parengė Virginija Sližauskaitė.