Kultūra

2019.07.01 13:09

Giedrė Kazlauskaitė. Menininkai ir alkoholis

Giedrė Kazlauskaitė, rašytoja, dvisavaitinio kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė2019.07.01 13:09

Turbūt niekas politikoje taip smarkiai nejaudino menininkų, kaip alkoholio kontrolės įstatymas. Tiesa, jaudino ir tebejaudina švietimas, paminklai, statybos, skverai ir parkai, kertami medžiai, lyčių lygybė ir me too, šiek tiek – tarptautiniai reikalai ir klimato krizė. Bet sveikatos ministro pavardė vis dar vartojama kasdieniniam plūdimuisi feisbuke, su maloniu įkarščiu montuojat išjuokiančius memus ir mėgaujantis pagalvės daužymu.

Menininkai šiuo klausimu jaučiasi ypač reikšmingi, kone patikimiausi vartojimo ekspertai – vieni jau nebegali gerti, bet tiksliai žino, kad draudimai nieko nepakeis, kitiems nepaliaujamai svaigintis trukdo įstatymas. Apsiribojama nuosavos patirties universalumu, nes juk ir visi likusieji tokie. Menininkų pasipriešinimas valdančiųjų judesiams ironiškas ir neretai gan žavus, bet politikavimas savanaudiškas ir vulgarus.

Ir vis dėlto draudimai veikia hipnotizuojančiai. Anksčiau nematydavome nei girtų teisėjų, nei girtų chirurgų, nei girtų politikų. Gal dėl to, kad tai buvo norma?.. Pokytis atskleidė, kokiais glaudžiais ryšiais esame susiję vieni su kitais – ne vien kraujo, ne vien giminystės. Gal net patys alkoholikai tokiais viešo išgarsėjimo būdais ieško pagalbos? Dvi gimdė apsvaigusios nuo alkoholio, trečioji paliko kūdikį gatvėje su narkotinėmis medžiagomis kraujyje. Baisėtis nesunku, bet ir už faktus baisesnis tas sotus ir nerūpestingas baisėjimasis, nes jis rodo visišką neįsivaizdavimą, kas yra priklausomybė, nors edukacinės medžiagos žiniasklaidoje šiandien jau yra labai daug. Blogas pavyzdys užkrečia – panašiai buvo ir su šuliniais, ir su žymių žmonių savižudybėmis, kai bulvarinė spauda nepasivargino aprašyti detalių. Alkoholis, nuo kurio mes taip priklausomi, staiga tapo sunkiau prieinamas, draudžiant jį įsigyti tam tikru metu ir keliant jo kainą. Pasikeitė kultūriniai įpročiai – į redakcijas turbūt jau niekas nebeatsineša butelio. Mes pasikeitėme. Tai nuostabu, nes nuo pernelyg ūmaus persivartojimo būtume mirę, kaip kai kurie mūsų bendrakeleiviai. Pasikeitėme ne savo pačių dėka, nes mums atrodė, kad ir taip gerai. Reikėjo politinės valios ir odiozinio ministro. Vis vien iš visų kampų sklinda ta pati giesmė: draudimai nieko nepadės. Įdomu, kad ją traukia tie, kuriems tai netgi, atrodytų, nelabai aktualu – vargu ar jie patiria mirtiną poreikį įsigyti alkoholio sekmadienio vakarą. Bet statistika rodo, kad draudimai padeda. Tad kaip čia yra? Tokie laisvi, nuo nieko nepriklausomi, ir paklusom naujam įstatymui?

Menininkus, skirtingai, negu kitų profesijų atstovus, veikia ne tiek alkoholio reklama, kiek alkoholis kine ir literatūroje, menininkų-girtuoklių biografijos, amžinasis bohemos mitas. Be to, problema visai ne alkoholyje, o vadinamojoje asmenybės struktūroje. Anksčiau mane erzindavo frazė „nacionalinis charakteris“ – tarsi toks natūraliai egzistuotų ir jį prezentuoti turėtų koks nors Juza iš Baltušio romano. Laikui bėgant, pripratau prie tos sociologinės klišės ir manau, kad nacionaliniu galėtume vadinti alkoholinį charakterį – pavyzdingą bėgimą nuo realybės, ydingą iliuziją viską kontroliuoti, „juodai baltą“ mąstymą, kvailokas išankstines nuostatas, depresyvumą. Derėtų nepamiršti, kad alkoholis yra cheminė medžiaga, kuri, reguliariai vartojama, veikia smegenis, kaip veiktų bet kuris toksinas. Tik labai sunku pripažinti, kad mąstymas nuo to poveikio taipogi tampa toksiškas. Kaip baisu – ribojama asmens laisvė vartoti ir destruktyviai elgtis! Ši baimė kažkuo primena politinio korektiškumo baimę – vengiama atsisakyti įsisenėjusių bjaurių įpročių, nes pokytis neva sukels chaosą ir simbolinė galia išsprūs iš mūsų rankų. Tik iš kur tas įsitikinimas, kad esame laisvi ir viską Visatoje kontroliuojame?.. Daugeliui iš mūsų vaidenasi, kad valstybė kišasi į asmeninius gyvenimus, tarsi tai beveidei struktūrai nors kiek rūpėtų mūsų didžiai reikšmingi asmenys. Ne, jai rūpi daug banalesni, buitiniai dalykai – gyvybės, krepšeliai, mokesčiai, pinigai. Vadinamoji pasirinkimo laisvė, kuri vieną dieną gali nepastebimai transformuotis į priklausomybę, dar labai daug kainuos. Alkoholio testas atėjus pas gydytoją? Labai gerai, nes šeimos gydytojui jau seniai metas žinoti, kad gydo pankreatitą, o ne astmą. Kartais taip ir nesužino.

Šiek tiek sveiktelėti nuo per didelės vartojimo laisvės ir mums, menininkams, tikrai ne pro šalį. Neužbėkime įvykiams už akių – visi tikrai nepasveiks. Nepasveiks gal net trečdalis. Juolab – nesame niekuo jau tokie išskirtiniai, eilėraštį parašyti įmanoma ir be vyno taurės, mūzas iššaukti – be baltosios karštinės haliucinacijų. Taip, žinau, Verlainas ir Rimbaud gėrė. Abu tragiškai, liūdnai baigė. Išsiblaivę nebesukurs meno?.. Ačiū Dievui, tegu pailsina leidėjus nuo medžių kirtimo. Ir patys pasiilsi, užuot nevykusiai reprodukavę tai, ką jau anksčiau pranešė pasauliui. Žmogus aukščiau kūrinio. Bėda, jei kūrėjas jaučia misiją vien tik kurti, atribodamas save nuo visų kitų pareigų ir, deja, nuo banalaus džiaugsmo gyventi. Be to, jeigu žmonijai, kaip skelbia kai kurios antraštės, iš tikrųjų liko tik apie trisdešimt metų, mūsų visų kūrybėlė kaip ir nebeturi radikalios prasmės.

Anoniminiai interneto komentatoriai, reikšdami savo pasipiktinimą, dažnai klausia: nejaugi šalyje nėra kitų problemų, vien tik alkoholikai? Bijau, kad su alkoholiu susijusių problemų masyvas tikrai dominuoja – tai ir agresija keliuose, ir smurtas namuose, ir sprendimai darbe. Net iš jūros per vieną dieną ištraukus 5 skęstančiuosius, paaiškėjo, kad jie visi neblaivūs – smarkiai rizikavo ne vien savo, bet ir gelbėtojų gyvybėmis. Turbūt naiviai nuogąstaujama, kad artimiausiais metais valstybėje visi ligi vieno išsiblaivys ir policijai nebebus darbo. Nesijaudinkit, darbo dar laukia labai daug, istorija ir kūryba tik prasideda.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“. Klausykitės laidos įraše nuo 56 min. 


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.