Kultūra

2019.07.21 14:52

Fridos Kahlo įkvėpta menininkė fizinę traumą atskleidė žaizdų ir randų motyvais

Agota Bričkutė, „Kultūros barai“2019.07.21 14:52

Lietuvos meno kontekste Justina Kiuršinaitė geriausiai žinoma kaip šokio ir dailės kritikė, neseniai tapusi Judesio ir šiuolaikinio šokio studijos vadove. Menotyros bakalauro, Teatrologijos ir scenos menų vadybos magistrantūros studijose įgytas meno istorijos, kritikos žinias menininkė pritaiko ne tik šokiui, bet ir kurdama unikalų vaizdų pasaulį.

J. Kiuršinaitė tapyti pradėjo 15 metų, inspiruota Fridos Kahlo kūrybos, supratusi, kad savo vidinius demonus galės prisijaukinti, jei iš tamsių pasąmonės kertelių išvilks į dienos šviesą.

Tiek tapybos darbuose, tiek moderniose judesio kompozicijose menininkė atsiskleidžia kaip drąsi, seksuali moteris.

Dekonstruoti judesiai perteikia dvasinio virsmo būsenas, tiek šokyje, tiek drobėse hipnotizuoja gundantis, paslaptingas menininkės žvilgsnis.

Meilės poreikis

Pirmojo etapo kūryba (2013–2018) tiesiogiai susijusi su patirta fizine trauma – stipriu veido odos uždegimu ir nesėkmingo gydymo padariniais. Dailėje tai atskleidžiama plėtojant žaizdų ir randų temą.

Tapydama Kiuršinaitė tarsi siekia atgauti pasitikėjimą savimi, iš naujo susidėlioti sužeistos tapatybės dalis. Pastarasis kūrybos etapas rodo šokėjos individualumo paieškas. Tapybos darbai tampa tarsi šokio kompozicijų eskizais, judesių „dokumentavimu“.

Ne mažiau reikšminga moteriškumo problematika, keliant klausimus, kas yra moteris, ką reiškia ja būti. Cikle „Metamorfozė“ dailininkė viešai liudija, kad slapstydamasi už įvairių socialinių kaukių prarado savo kaip moters tapatybę.

Spalvomis ir formomis bando išgryninti emocijas, sykiu jas išlaisvindama, sužadindama savyje švelnumą, gležnumą, pripažindama, kad jaučia meilės poreikį.

Paveikslų centre – siurrealistinės būtybės, atspindinčios pačią autorę. Moterys vaizduojamos dvilypės – vienur stiprios, ryžtingos, drąsiai pasitinkančios iššūkius, kitur – sužeistos, kraujuojančios, jautrios ir gležnos.

Žiūrovai tampa vidinių virsmų liudytojais. Dailininkė apnuogina savo sielą, tačiau susigrąžina pasitikėjimą savimi.

2019 metais ji surengė naują parodą-šokio spektaklį „Postmetamorfozė“. Kūriniai atspindi tiek vidinius, tiek išorinius pokyčius, perėjimą iš vienos būsenos į kitą, lėtą fizinių ir dvasinių žaizdų gijimą.

Tapyboje atsirado daugiau stilistinio nuoseklumo, spalvų kontrastai tapo kur kas švelnesni, personažų veiduose esama mažiau dramatizmo, daugiau ramybės ir užtikrintumo. Kinta ir kūrinių veikėjai – atsiranda vyro, seserų figūros. Tobulinama tapybos technika, kuriami aiškesni, tačiau ne mažiau įtaigūs įvaizdžiai.

Kovingai nusiteikusi moteris

Kūriniai, kupini asmeniškumų, atskleidžia tiek vidines, tiek išorines autorės charakteristikas. Itin atidžiai tyrinėjamos rankos. Jos ekspresyvios, grakščios, bet sykiu tvirtos, net pavojingos, galinčios sužeisti, jei prisiartinsi pernelyg arti.

Paveikslų centre – kovingai nusiteikusi moteris, veržli, drąsi, siekianti išlaikyti stiprios asmenybės įvaizdį, tačiau slepianti nuoskaudas, gilius randus. Stipriai išreikštas ir konfliktas, susiduriant vyriškumo ir moteriškumo pradams.

Nors kūriniuose apstu erotizmo, reprezentuojamas nuogas kūnas, menininkė, regis, neigia savo seksualumą, vaizduodama moterį nupjautomis krūtimis, sužalotu kūnu ar pasitelkdama berniukiškos išvaizdos maištininkės įvaizdį.

Tapydama Kiuršinaitė išreiškia ir savo kaip šokėjos tapatybę. Figūra dažnai vaizduojama sustingusi judesyje, nepatogios, keistos kūno pozos atskleidžia intensyvius vidinius pojūčius. Kol brendo kaip šokėja, kylančias idėjas, vaizdinius projektavo drobėje. Vėliau šie kūriniai tapo įkvėpimo šaltiniu šokio spektakliams.

Jausmų diapazonas platus – nuo nusivylimo, skausmo, giliausių konfliktų iki ryžto ir drąsos proveržių. Itin ryškus, kontrastingas koloritas, spinduliuojantis personažų seksualumas, viena vertus, byloja apie norą būti pastebėtai, antra vertus, nuolat išnyrantis žaizdų motyvas rodo pažeidžiamumą, baimę būti atstumtai, nepasitikėjimą aplinkiniu pasauliu.

Moters vaizdinys perteikia skausmingą patirtį, nuteikiančią dvasinei transformacijai, ir įvyksta metamorfozė. Tapyboje menininkė drąsiai atskleidžia erotizmą ir bręstantį kovingumą. Šie bruožai būdingi ir jos šokio kalbai.

Šokis įkvepia paveikslų siužetus

Kiuršinaitės kūriniams artimiausia ekspresionizmo dvasia. Savo pojūčius ir pasaulėjautą dailininkė išreiškia itin atvirai ir be kompromisų. Kiekvienas kūrinys prisodrintas emociškai, tapymo maniera lengvai atpažįstama. Gausūs spalvų niuansai suteikia kūriniams dar įspūdingesnį išraiškingumą. Atrodo, viskas pulsuoja, švyti, veržiasi, net atmosfera įsielektrinusi.

2016 metais dailininkė dalyvavo Kauno šokio teatro „Aura“ performanse „Sotus“, kurio šokėjai dėvėjo kostiumus, sukurtus iš laikraščių. Šis patyrimas įkvėpė ją imtis koliažo technikos.

Mixed media stilistikos darbuose tapyba aliejumi derinama su laikraščių ir žurnalų iškarpomis, o tūrį, reljefiškumą padeda išgauti akrilinė modeliuojamoji pasta. Koliažo technika suteikė dinamikos, chaotiškumo, žaismingi vizualiniai efektai praplėtė prasmių lauką.

Vaizduojami objektai panardinami į populiariųjų įvaizdžių verpetą, modeliuojant įvairias socialines situacijas. Tai reprezentuoja autorės požiūrį į visuomeninius reiškinius, rodo, kaip sunku išsaugoti asmens tapatumą populiariosios kultūros apsuptyje.

Menininkė, pasinerdama į pasąmonės gelmes, siekia pažinti save, perprasti ir priimti savo moteriškumą. Žiūrovai irgi raginami be baimės pažvelgti į savo vidų, kad prisijaukintų slepiamas asmenybės puses.

Kauno kultūros centre surengta Kiuršinaitės paroda susijusi ir su terapiniu dailės poveikiu. Kūrybinis žiūrovų dialogas su eksponuojamais darbais padeda jiems priartėti prie pačių savęs.