Kultūra

2019.06.30 11:42

Tapytoja Anastasija Kodzisova: Lietuvos žmonėms esu rusė, o Rusijos – lietuvė

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.06.30 11:42

„Man labai svarbu, ar mes patys nesukuriame nematomos ribos tarp savęs ir kitų žmonių. Ir nebūtinai turiu mintyje tėvynę ar tapatybę. Noriu, kad kiekvienas žmogus susimąstytų, ar jis nedaro tos pačios klaidos“, – sako intriguojamą tyrimą sumaniusi rusų kilmės tapytoja Anastasija Kodzisova.

Vilniaus dailės akademijoje tapybos bakalauro ir magistro laipsnius įgijusi Anastasija Kodzisova (g. 1995) sumanė atlikti Lietuvos rusų savijautos analizę – savi ar svetimi jie jaučiasi savo tėvynėje. Parodoje pristatomi trys videointerviu ir Anastasijos tapybos darbai. Pagrindinis informacijos šaltinis – interviu, o jo dalyviai – vietiniai rusai arba žmonės, glaudžiai susiję su rusų kultūra Lietuvoje. A. Kodzisovos tyrimas „Lietuvoje daugumai žmonių esu rusė, o Rusijoje būsiu lietuvė“ atkreipė LRT KLASIKOS laidos „Ryto allegro“ dėmesį.

Svetima ir Lietuvoje, ir Rusijoje

– Įėjus į galeriją, mano akis užkliuvo už jūsų magistrinio darbo, kuris padėtas ant lentynos. Šio darbo įvade jūs keliate klausimą: „Kodėl aš kalbu apie Lietuvos rusus?“ Tai iš pradžių ir paklausiu, kodėl meninį tyrimą nutarėte daryti būtent tokia tema?

– Todėl, kad esu Lietuvos rusė ir tai man labai artima, suprantama. Galiu pajausti tą problematiką savimi – jaučiu, kaip tai veikia žmogų, ir suprantu, kur galėtų nukrypti mano tyrimas.

Gimiau Lietuvoje, Vilniuje, kaip ir mano tėvai. Mano tėtis baigė lietuvių mokyklą ir puikiausiai lietuvių kalba kalbėjo puikiai kaip ir gimtąja. O mama baltarusė, ji baigė rusų mokyklą Vilniuje.

Kai baigiau rusų mokyklą, įstojau į Vilniaus dailės akademiją, pirmą kartą pajutau ir supratau, kad daugeliui žmonių Lietuvoje visada būsiu rusė, o jei nuvažiuosiu į Rusiją, ten mane visi priims kaip lietuvę.

Tokia mintis sukrėtė. Tad kas aš esu? Kur mano vieta? Aš ir čia nesava, ir ten nesava. Čia svetima ir ten svetima. Tai suvokusi, pradėjau Lietuvos rusų savijautos analizę. Gal net nesąmoningai pradėjau tai tyrinėti ir daryti šį projektą.

Tokių yra daugiau

– Jūs kalbinote kitus žmones, taip pat Lietuvos rusus. Ar ėjote į tuos pokalbius iš anksto nusistačiusi ir nujausdama, kokių atsakymų sulauksite?

– Visi pirmo filmo (dešimties Lietuvos rusų interviu tėvynės tema – aut. past.) respondentai yra mano draugai ar žmonės, kuriuos visai gerai pažįstu. Maniau, kad žinau, ką ir kaip jie atsakys, bet daugelis mane nustebino.

Su draugais retai kalbame šia tema – apie tai, kas yra tėvynė, kaip ją suprantame, ką manome apie Lietuvą. Galbūt todėl, kad būtent tuo metu tai buvo labai skaudi tema ir nesinorėjo apie tai kalbėti su savo draugais. Išankstinis nusistatymas buvo, bet neteisingas.

Nors, atrodo, supranti, ką daugmaž žmonės pasakys, jie sugeba nustebinti ir pasakyti ką nors daugiau arba kitaip, nei tikėjaisi.

Pavyzdžiui, pirmas filmas atsirado dėka Eglės Vertelkaitės, nes trečiame kurse ji mums pateikė užduotį apie tėvynę. Tai išgirdus, atsirado kažkokia tuštuma viduje, lyg nieko negalėčiau pasakyti, nes man atrodė, kad mano padėtis yra kažkokia... neigiama. Lyg negalėčiau nieko gero pasakyti.

Vieną dieną ėjau pas ją pasakyti, kad negaliu nieko padaryti, nes tuščia galvoje. Ir netikėtai supratau, kad nesu vienintelė tokia, galbūt mano draugai jaučiasi panašiai. O gal nemato jokios problemos ir jiems viskas yra labai paprasta, akivaizdu.

Tačiau svarbiausia, kad supratau, jog galiu laisvai bendrauti su tokiais kaip aš, o tie žmonės manimi pasitiki ir gali net atviriau kalbėti nei su nepažįstamu žmogumi, o tai labai padėjo mano tyrime.

Tėvynės klausimas – neliečiama tema

– Kodėl tėvynės klausimas jums ir jūsų pažįstamiems, taip pat Lietuvos rusams, buvo ganėtinai skaudi ir ilgą laiką netgi neliečiama tema? Ar tai kaip nors susiję konkrečiai su rusų tauta? Ar tokia tema būtų tokia pat skaudi ir Lietuvos lenkui, ukrainiečiui ir t.t.?

– Tokia tema skaudi ne tik tautybės klausimu, bet ir apskritai. Galime kalbėti apie daugybę dalykų: savas ir svetimas, miestietis ir kaimietis, vilnietis ir kaunietis ir t.t.

Bet tuo metu galbūt šis klausimas buvo aštresnis Lietuvos rusams dėl politinių aplinkybių, kurias visi žinome. Ir galbūt jautėsi kažkoks spaudimas, lyg ir tu esi atsakingas dėl to. Buvo labai daug neigiamos informacijos, straipsnių, įrašų feisbuke, po kuriais atsiranda įvairių komentarų. Visa tai kažkaip tave veikia.

Iš pradžių labai sunku atsiriboti ir suprasti, kad tai tiesiog atsitiktinio žmogaus nuomonė, o ne absoliuti tiesa. Bet manau, kad tai aktualu ir Lietuvos lenkams, ir ukrainiečiams, ir kitiems žmonėms, net lietuviams.

Pavyzdžiui, su vienu respondentu kalbėjome, kaip lietuvis jaučiasi Anglijoje. Žinoma, tai gal kiek kitokia situacija, nes išvažiuoti ten yra jo pasirinkimas, bet irgi jautiesi svetimas.

Vis mažiau rusė, vis daugiau lietuvė

– Kaip jūs pati jaučiatės – esate ir lietuvė, ir rusė ar Lietuvos rusė? O galbūt dar kažkoks kitas variantas? Hibridinės tapatybės klausimas yra esminis jūsų parodos aspektas, tai ar radote atsakymą į šį klausimą, ar vis dar ieškote?

– Atsakymas nuolatos transformuojasi. Prasidėjus tyrimui, sakiau, kad rusė, bet iš Lietuvos. Man atrodo, kad reikšminga paminėti, iš kur esi kilęs. Dabar irgi pasakyčiau, kad Lietuvos rusė. Bėgant laikui vis mažiau jaučiuosi rusė, ir vis daugiau lietuvė. Bet vis tiek negalėčiau savęs pavadinti lietuve dėl kalbos.

Tačiau jaučiuosi gerai, pradėjau suvokti, kad tai nėra trūkumas, ir tai nereiškia, kad esu prastesnė ar geresnė už Lietuvos lietuvius. Man svarbiausia yra jaustis Lietuvos piliete, o taip ir jaučiuosi.

– Grįžkime prie jūsų tyrimo – interviu ir vaizdo įrašų. Kalbėjome apie tai, kad pas žmones ėjote su tam tikru išankstiniu nusistatymu ir lūkesčiais, ką gali jūsų pašnekovai pasakyti. Kas pasiteisino, o kas šokiravo? Galbūt net visiškai išsiskyrė jūsų ir kito žmogaus nuomonės?

– Visų pirma, kai kalbu su žmogumi, stengiuosi neparodyti, ar sutinku su juo, ar ne. Nes jei nesutinku, žmogus gali užsiverti ir neišgirsiu kitokios nuomonės, kuri man yra svarbi, nes noriu neparodyti tik vienos pozicijos.

Tačiau kartais galvodavau, kad draugai daugiau kalbės apie negatyvius potyrius ir įvykius jų gyvenime. Vis dėlto kai kurie sakė, kad priešiškai nusiteikusių žmonių buvo vos pora jų gyvenime ir tokie atvejai nėra reikšmingi. Supranti, kad dauguma žmonių į tave žiūri pozityviai – jiems tiesiog nerūpi, kad esi rusas.

Mane labai nustebino vienas draugas, kuris pasakė, kad jo tėvynė yra Rusija, nors jis gimė Lietuvoje. Man tai keista, tačiau tokia jo pozicija. Lietuva jam tiesiog šalis, kurioje gimė.

Visiškai nesitikėjau, kad jis taip atsakys, bet džiaugiuosi, nes pamačiau, kad yra ir tokia pozicija, kurios turbūt nesužinočiau, jei su juo nesusitikčiau ir nepaklausčiau.

Kai kurie draugai pasakojo apie skaudžius išgyvenimus. Mano draugė pasakojo apie savo sesę, kuri lanko lietuvių mokyklą ir vieną dieną atbėgo namo verkdama. Kai jos paklausė, kas nutiko, mergaitė paklausė, ar tiesa, kad tėtis ir visa jos šeima yra blogi. Nes mama yra lietuvė, o visa tėčio šeima – rusai. Jos pasiteiravo, kodėl to klausia, o mergaitė atsakė, kad taip išgirdo per istorijos pamoką.

Tokios istorijos šokiruoja, regis, to neturėtų būti, vaikas neturėtų patirti ir išgirsti, kad tėtis yra blogas. Tikiuosi, tai vienetinis atvejis ir panašių dalykų daugiau nėra. Tačiau tokios situacijos parodo, jog problema egzistuoja.

Pasakiau pavyzdį apie lietuvių mokyklą, bet galime taip pat kalbėti apie rusų mokyklą, apie tai buvo vienas mano tyrimų. Rusų mokykloje mokytojai kartais gali sau leisti pasakyti, kad lietuviai yra blogi, Lietuvoje nėra ką veikti ir t.t. Tokių mokytojų nėra dauguma, galbūt koks vienas mokytojas ir pasako, nes turi kokių nors nuoskaudų, bet jeigu šeimoje niekas nesako, kad tas mokytojas yra teisus, tai vaiko nepaveiks. Tačiau ir šeimoje gali kilti tam tikrų problemų, o mokytojas visa tai dar patvirtina.

Problema – vyresnės kartos pedagogai

– Jūs pati lankėte rusakalbių Vilniaus Aleksandro Puškino mokyklą. Su kokiomis patirtimis ten teko susidurti? Gal yra išlikę kokių nors asmeninių išgyvenimų, kuriuos dabar apmąstote visai kitaip?

– Dabar, kai praėjo tiek metų, galiu objektyviai įvertinti, ką ir kaip man kalbėjo. Mokykloje man buvo labai smagu. Mėgau savo mokytojus ir iki šiol su kai kuriais susitinku, man smagu su jais pasikalbėti.

Tačiau prisimenu, kad kai kurie mokytojai skundėsi, kodėl mums reikia tiek daug lietuvių kalbos pamokų, jei mūsų tėvams vesdavo po dvi per savaitę ir sugeba susikalbėti.

Kadangi lietuvių kalba gana sudėtinga, kai vaikas išgirsta taip kalbant mokytoją, apsidžiaugia, galvoja, kaip smagu, nereikia įdėti daug pastangų.

Tačiau ateina laikas, kai supranti, kad mokyklos erdvės per siauros ir tau neužtenka tik susikalbėti, norisi bendrauti ir neapsiriboti vien mokykla ar rusakalbiais draugais.

Gerai, jei vaikas pradeda lankyti būrelius ar kieme yra draugų lietuvių. Tada jis ir išmoksta tą kalbą. Ačiū Dievui, tokių mokytojų yra mažai ir dauguma jų jau yra išėję į pensiją. Tai yra vyresniosios kartos problema. Ji neišmoko lietuvių kalbos ir dėl to jaučiasi pažeidžiama. Kažkodėl jiems atrodo, kad taip turi jaustis visi.

Lietuva – vieta, kurioje ir turi būti

– Menine kalba hibridinės tapatybės temą perteikiate ne tik vaizdo įrašais, bet ir tapybos darbais. Ką pasakoja dailės kūriniai?

– Kai studijavau magistrantūroje, nusprendžiau, kad labai vertinga patirtis būtų išvažiuoti kur nors į „Erasmus+“ mainus ir praleisti keletą mėnesių toliau, pamatyti ir patirti viską iš kito kampo. Galbūt suprasti, kad jau viską pasakiau ir šis tyrimas nebeaktualus ir turėčiau nustoti jį daryti.

Buvau išvažiavusi į Slovakiją, po mėnesio ar dviejų ėmiau labai ilgėtis namų ir Lietuvos. Tada supratau, kad Lietuva yra mano vieta, kurioje ir turėčiau būti.

Todėl tapybos darbuose atsirado sodo namelio vaizdai. Ta vieta turbūt man labiausiai siejasi su tėviške. Tai – mano šeimos vieta. Namelį pati statė mano močiutė. Ir mano tėtis ten labai daug laiko praleido, ir aš ten dažnai būnu.

Tai – tėvynės ilgesys. Turbūt kaip ir kai kuriems menininkams emigrantams, negalintiems grįžti į tėvynę ir jos ilgintis, tapyboje atsiranda tėvynės motyvai.

Kur sugyvena dvi tautybės

– Jūsų vaizdo įrašuose įamžintos ir skirtingos vietos: Lietuvos rusų dramos teatras ir A. Puškino mokykla. Kodėl pasakojate istorijas, pagrindinį akcentą suteikdama būtent toms dviem vietoms?

– Asmenybę labiausiai suformuoja kultūrinės vietos ir edukacija. Todėl ir toks pasirinkimas – mokykla kaip edukacinė sistema ir teatras kaip kultūrinė vieta Lietuvoje.

Pasirinkimas buvo ganėtinai paprastas, nes vėlgi kilo iš asmeninių potyrių. Tai yra mokykla, kurią baigiau, bet ne visi respondentai mokėsi būtent joje. Tačiau nesvarbu, kokia tai mokykla, ji yra kaip ženklas.

O Rusų dramos teatre turėtų labai sklandžiai ir lengvai sugyventi tos dvi tautybės. Nes juk tai yra Lietuvos rusų dramos teatras, kaip gali būti kitaip? Man keistas žmonių noras, kad ten dirbtų tik rusai. Atrodo, visos aplinkybės susigyventi dviem tautybėms susiklostė gerai.

Tačiau kažkodėl vis iškyla tapatybės klausimas ir tam tikri konfliktai, kuriems, atrodo, nėra pagrindo atsirasti.

Liūdna tiesa, bet reikia ją priimti

– Norėčiau užsiminti ir apie jūsų bakalauro projektą „Mano močiutė gimė Mogiliove, aš – Vilniuje“. 2017 metais jis pelnė premiją Tautinių mažumų departamento rengtame konkurse tautinių mažumų tematika. Jis taip pat akcentuoja dviejų tautų santykius. Kuo šis projektas panašus į parodą? Gal ši paroda pratęsia temą, prie kurios apsistojote?

– Tai galbūt yra gilesnė analizė. Pirmasis filmas apie Lietuvos rusus ir tai, kas jiems yra tėvynė, siekia bakalauro studijų laikus. Tačiau pirmųjų studijų metais nutapiau daug paveikslų, susijusių su močiute, todėl iš projekto pavadinimo atrodo, kad ji buvo svarbiausias personažas.

Bakalauro projektas buvo labiau asmeniškas ir apie paprasto žmogaus santykį su tėvyne. O magistro darbe jau norėjosi tirti kultūrinius sluoksnius, atsikratyti asmeniškumo, būti objektyvesnei.

– Klausimas, nuo kurio galbūt turėjome pradėti. Parodos pavadinimas „LT-RU-LT“ arba „Lietuvoje daugumai žmonių esu rusė, o Rusijoje būsiu lietuvė“. Paroda apibūdinama tarsi Šarūno Barto „Eurazijos aborigenas“. Ką norite pasakyti tokiu pavadinimu ir kodėl gretinate savo darbus ir Š. Barto kūrybą?

– Tą ne aš parašiau, o mano nuostabus kuratorius Darius Jaruševičius. Jis išaiškino labai daug dalykų, kurių net pati nesupratau arba neišmąsčiau. O dėl pavadinimo – tai ir yra svarbiausias aspektas, kad tu lyg ir savas, bet lyg ir ne, svetimas, bet – irgi ne. Dėl to ir liko ta citata, kuri išreiškia pirmame kurse staigiai atėjusį suvokimą.

Juk taip ir yra – Lietuvoje daugumai žmonių esu rusė, o Rusijoje būsiu lietuvė ir nieko čia nepadarysi. Man viena draugė pasakė, kad išgirdusi pavadinimą labai nuliūdo. O aš sakau: „Kodėl liūdna? Taigi tiesa“. Tiesa yra tiesa. Supranti, gyveni su ja ir viskas gerai.

Tautos bendrauja, bet trūksta supratimo

– Ši paroda – jūsų magistrinio darbo dalis. Kokios jo išvados? Ar radote atsakymų į neatsakytus klausimus, sudėliojote kokius nors taškus po šios parodos?

– Kai kurie taškai gal ir sudėlioti. Bet manau, kad paroda ir projektas labiau kelia klausimą. Man labai svarbu, ar patys nesukuriame nematomos ribos tarp savęs ir kitų žmonių. Ir nebūtinai kalbu apie tėvynę ar tapatybę. Noriu, kad kiekvienas žmogus susimąstytų, ar jis nedaro tos pačios klaidos. Išvados...

Klausimas atviras. Pozicijų daug ir labai įvairių. Būtų klaida sakyti, kad visi mąsto panašiai. Per magistrantūros studijas buvo svarbu išsiaiškinti ir tai, ar bendravimas, šiuo atveju tarp lietuvių ir rusų, yra ribotas. Kaip suprantu, bendravimo procesas vyksta, bet labai lėtai.

Man norėtųsi, kad žmonės neapsiribotų bendravimu tik su savo tautybės žmonėmis, bet išeitų iš komforto zonos, bendrautų ne tik savo gimtąja kalba ir ne tik su žmonėmis, kuriuos jiems paprasta suprasti.

– Pabaigai užduosiu atvirą klausimą: ar aš, Lietuvos lietuvė, atėjusi į parodą apie Lietuvos rusus, nepaklausiau ko nors, apie ką nors svarbaus nepagalvojau?

– Man net smagu, kai lietuviai ateina į parodą ir pažiūri filmus, nes jie visa tai mato visai kitaip. Keli žmonės sakė: „Nežinojau, kad jūs taip galite jaustis, nemaniau, kad gali būti ribotas bendravimas“. Noriu palinkėti – pamėginkite suprasti kitus žmones, kodėl jie kitaip mąsto. Nepulkite jų iškart ar neigiamai vertinti, dėl to, kad jie kitaip galvoja. Kantrybės. Bet tai ir palinkėjimas sau.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.