Kultūra

2019.06.25 23:35

Menotyrininkė: Petro Cvirkos paminklo ateitį verta apsvarstyti dabarties kontekste

Margarita Alper, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2019.06.25 23:35

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė sako, kad sumanymas patyrinėti, kaip ir kodėl Vilniaus svarbiose vietose atsiranda paminklai, kilo maždaug prieš dešimtmetį. Per tą laiką ji apsigynė disertaciją, o dabar leidykla „Lapas“ išleido knygą „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“, kurioje autorė išsamiai atsako į sau užduotą klausimą, ir nagrinėja Vilniaus paminklų istoriją nuo 1895-ųjų.

Knygos „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“ autorė R. Antanavičiūtė sako, kad poreikis domėtis Vilniaus paminklais jai kilo iš nesmagumo jausmo, stebint kaip atgavus nepriklausomybę centrinėse Vilniaus aikštėse vietoj senųjų paminklų atsirasdavo nauji, tačiau išraiškos priemonėmis primenantys sovietmetį.

Pasirenkamas paprasčiausias tradicinis kelias – išsirenkamas herojus ir jam ant pjedestalo pastatomas paminklas. Todėl ji sako nusprendė išsiaiškinti, kodėl taip sunku pastatyti Vilniuje tokį paminklą, kuris nekeltų susipriešinimo ir kuriuo būtų galima didžiuotis. 

„Pasirodo, kad yra tokia formulė, kaip valdžia susikuria su profesionalais didįjį pasakojimą, kuris legitimuoja, įtvirtina esamos valstybės ir politinės valdžios prasmę, kad gyventojams nekiltų abejonių ir gauti tų žmonių balsus ir išlikti toliau. Toks ratas, kuris sukasi iki šiol, ir jis veikia. Jei nori paaiškinti kokį keistą sprendimą, gali pasižiūrėti kaip į rinkimų dalį, kaip į rinkiminės valdžios išlikimo programą ir tada viskas labai aišku. Tada aišku, kodėl pasirenkami kompromisiniai sprendimai, jokio proveržio, nes visi proveržiai yra rizikingi, o politinės valdžios rizikuoti nenori. Tą stebėjau su nepatogumu, nes lyg ir geros intencijos, bet rezultatas verčia jaustis nepatogiai. Paskaičiau straipsnį, pasirodo, visada čia taip, intencijos geros, o rezultatų pasiekti gerų labai sunku“, – tikina R. Antanavičiūtė.

Tiriamasis laikotarpis knygoje apima tris ilgesnius periodus, per kuriuos dominavę politiniai režimai paliko ryškiausių ženklų, -- tai vėlyvosios Rusijos imperijos laikas nuo 1895-ųjų, kai Vilniuje per trejus metus pastatytas pirmasis paminklas istorinei asmenybei – generalgubernatoriui Michailui Muravjovui, iki 1915 metų, antrosios Lenkijos respublikos laikas nuo 1919 iki 1939 metų ir pokario Sovietų Sąjunga iki 1953-iųjų. 

Autorė sako, nereikia bijoti laiko ženklų, nes miestas sukuriamas ne per keletą metų. Po nepriklausomybės atsisakyta labiausiai ideologizuotų, nes tai buvo neišvengiama, tačiau tokius paminklus kaip Petro Cvirkos, vertėtų aptarti ir įvertinti dabarties kontekste. 

„Buvo pasiūlymas jį nukelti nuo postamentų ir pastatyti šalia. Tai nesudėtingas, nereikalaujantis baisiai daug veiksmas ir tada, man atrodo, jis labiausiai paveikus. Tada kyla klausimas, kodėl jis nestovi, nes lentelės prie paminklo neskaito, o jei staiga stovi nukelta skulptūra, vertėtų pasigilinti, kodėl“, – svarsto R. Antanavičiūtė.

Knygos autorė teigia atsakiusi į pačios iškeltą klausimą – paminklai statomi, nes tai pigesnis ir paprastesnis būdas valdžiai pasakyti, kad jai rūpi.

„Taip paprasčiau, pigiau. Paminklą pastatyti nėra brangu, jei dekonstruosime tokį dalyką kaip Jonas Basanavičius, jis yra tarsi „Aušros“ kūrimo ir mūsų pavyzdys tvirto stuburo išlaikymo, kantrybės, nuoseklaus darbo, ilgo gyvenimo simbolis. Visa tai mums leidžia didžiuotis, jaustis gerai savo šalyje, nes buvo žmonės, kurie tuo tikėjo. Bet tą pasididžiavimą savo šalimi, kurį bando atgaivinti mūsų valdžia, rodydama mums senus praeities valdžios herojus, galima sukurti ir kitaip, galima sukurti pasididžiavimą savo valstybe, pagarba žmogui, patogiais senelių namais, patogiu apvažiavimu aplink miestą, gražia švietimo sistema veikiančia ir panašiai. Tą padaryti žymiai sudėtingiau nei pastatyti paminklą. Mano supratimu tie paminklai toks akių dūmimas. Pakankamai pigus būdas pasakyti valdžiai, kad mums tai tikrai rūpi, nes kitus dalykus padaryti yra ir brangiau, ir sudėtingiau, ir ne visada pavyksta taip gerai“, – pastebi R. Antanavičiūtė.

Autorė sako, kad galbūt verta pagalvoti ne apie herojus, o apie vertybes, kas nėra labai suasmeninta, nes kiekvieną herojų labai greitai galima nukelti nuo pjedestalo. Ir pateikia Lukiškių aikštės dešimtmečius įstrigusią paminklų istoriją, galbūt vertėtų kalbėti ne apie laisvės kovų įamžinimą, o apie pačią laisvę.

Panorama. Džiugi žinia: iš ūkininkų sodybos pasibaidžiusi kengūra Ajezulis – rasta!