Šiandien visi gebame gerai fotografuoti. Užmirštame, kad už mus beveik viską nuveikia naujausios technologijos, nors jų rankose fotoaparatai visada užsikerta – jų objektyvai nieko nemato – grožio ir gėrio karalystėse. Nešu seną nuotrauką jos autoriui – Antanui Sutkui, 80-metį švenčiančiam kaimynui ir bičiuliui...
Ar ne panašiai klystame, kai sakome, kad fotografu gimstama? Tada nutylime, kad meistriškumas mumyse atsibunda tik gyvenant, tik kažką patiriant. Fotografui – fotografuojant. Ir to negana. Reikia, kaip sako Antanas Sutkus, kad tave lyg vaiką pašauktų „pažinimo alkis“. Jis – prigimtas, iš mūsų vienovės su daiktais ir žmonėmis. O fotografavimo talentas yra kažkas daugiau – jausti kaip grožis ir gėris būna kartu. Kuo anksčiau fotografas tai supranta, tuo sunkiau atskirti ankstyvesnę jo nuotrauką nuo vėlyvesnės.
Pagalvojau apie tai, vartydamas Vokietijoje Thomo Schirmboecko išleistą Antano Sutkaus Lietuvos planetą. Puikų, poligrafijos žinovų akimis – puošnų, geriausių, leidėjo paties atsirinktų, nuotraukų albumą. Vis mėginau lyginti jas, suprasti, kuri geresnė, o kuri tik atsitiktinai įsimaišė. Kur tau. Nesisekė. Matyt, talentas yra pradžia, kuri sutampa su pabaiga. Arba atvirkščiai.
Fotografavimo talentas yra kažkas daugiau – jausti kaip grožis ir gėris būna kartu.
Ne nauja mintis, bet šovė lyg atradimas, netikėtai, kai jau buvau (nežinau kelintą sykį) paganęs akis po žymiausius, ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, gal visame pasaulyje išgarsėjusius, fotomenininko darbus – „Pionierių“, „Maratoną Universiteto gatvėje“, „Tėvo ranką“, „Vienatvės melodiją“, „kovojančius su vėju“ Nidos kopose Jean`ą Paulį Sartre`ą ir Simone de Beauvoir. Ir taip toliau. Nė viena jų nemeluoja, liudija fotografo estetines atvertis, nors tiems, kas meną painioja su sociologija ar politologija, gali atrodyti kitaip.
Argumentai? Jau sakiau, bet kaip ir nėra jų. Arba, kad tik tas pats – sukimosi ratu – jausmas. Albume nuotraukos surikiuotos ne pagal metus, ir be rodyklės mano akys tikrai negali įžvelgti, kuri jų ankstyvesnė, o kuri – vėlyvesnė ar „paskutinė“. Išlyga: istoriniai socialiniai ženklai nuotraukose – gatvės, automobiliai, namai, drabužiai... Bet ne visose jų esama, o ir ne kasdien jie pasikeičia. Negalėčiau paaiškinti, kodėl šįsyk ilgiau žiūrėjau į 153 puslapy atspausdintus „Draugus“. Tos nuotraukos iki šiol nebuvau nei pats iš kitų išsirinkęs, nei meno žinovų skatintas laikyti ją išskirtine. Pasitikrinau rodyklėje: fotografuota 1966 metais, taigi sovietmety, kai žodis „draugai“ buvo išstūmęs visus kitus kreipinius, jokių ponių ir ponų, tik „draugai“. Nuvalkiotas žodis, pabėgusi jo prasmė. Atsiveja ir dygi jo ironija.
Pasitikrinau rodyklėje: fotografuota 1966 metais, taigi sovietmety, kai žodis „draugai“ buvo išstūmęs visus kitus kreipinius, jokių ponių ir ponų, tik „draugai“. Nuvalkiotas žodis, pabėgusi jo prasmė. Atsiveja ir dygi jo ironija.
Gal fotografo užuomina į simbolistinę Čiurlionio „Bičiulystę“? Galbūt, tik akiai nepanašu! Jeigu ši Sutkaus nuotrauka ir yra simbolis, tai labai realistiškas. Bet gal ne mažiau transcendentalus ir kažkuo slėpiningas. Vis žiūriu. Šešėlių (šviesos ir tamsos) rašte – nieko iš auksu spinduliuojančios Čiurlionio saulės, jokių mums ištiestų delnų. Vaizdas (pasakojimas) kasdienis. Palaike languota suknele, vienomis kojinėmis, šviesiais, senokai nešukuotais plaukais, šonu į mus ant betoninių namo laiptų pirmosios pakopos sėdi maža, gal ketverių metų mergaitė. Jos akių ir veido nematyti: ji palinkusi į priešais pritūpusį šunelį, abiem rankomis stipriai apglėbusi jo galvą, įsikniaubusi į kiemsargio kailį. Mergaitė tarsi žiūri į mus, bet pramerkta kaire šunelio akimi. O pati gal verkia. Seni pažįstami? Ar tik čia susitiko, kad apglėbtų vienas kitą, prisiglaustų vienas prie kito, lauke, prie namo? Kokia draugų bėda? Ar tąja bėda jiedu tik ką ir pasidalino? Gal tebesidalina? Ar draugai trumpam susitiko, ar gyvena kartu? Ar tos (matomos) šešios betoninės laiptų pakopos veda į mergaitės namus?
Nėra reikalo tęsti. Neaišku, ką iš tikrųjų įžiūrėjau, apie ką dar mąsčiau, neužversdamas albumo 153-ojo puslapio. Siūlau skaitytojui pačiam „Draugus“ susirasti – atsiskleisti. Atrasti nuotraukoje, kas jam bendra su mergaite ir šuneliu ant laiptų. Spėju: aptiksime joje mūsuose vis retesnės bendravimo šilumos ir atjautos. Nesurežisuotos. Tai ji čia mums dovanojama kaip Čiurlionio saulė. Be auksinių spindulių. Bet juodai baltas Sutkaus raštas ir šviečia, ir šildo. Tad nereikia toli, rodyklėje, įrašyto nuotraukos pavadinimo. Gal ir taip akivaizdu: šalta betoninė buitis ir kartu – giliai skaudi betono šiluma. Paprastai betonas asocijuojasi su šalčiu. O laiptų „cemento“ luitas, ant kurio įsitaisė draugai, nuotraukoje spinduliuoja šilumą, jųdviejų bendrystę.
Iš atminties miglos – kažkur lyg skaityta: „[...] šios (Lietuvos fotografijos, kurios kūrėju laikomas ir Sutkus – V. M.) mokyklos idealai, pagrįsti ir formalizmu bei estetinio humanizmo dekoru, skleidė šaltą abejingumą tikrų, realių žmonių, tikrųjų jų likimų ir jų tikrovės atžvilgiu“.
Šaltas abejingumas? Neįžiūriu jo „Drauguose“. Atvirkščiai, juntu, kaip minėta, iš jų sklindant šilumą. Betono šaltis, kaip sakiau, čia šildo. Toji mergaičiukė, apglėbus savo kailiniuotą draugą, negali sušalti. Dar daugiau. Įsižiūrėjęs į šitą seną (fotografui tuomet buvo 27 metai), bet daugiareikšmę ir formaliai tobulą nuotrauką, galiu kitaip, daug giliau, matyti ir visas kitas Antano fotografijas. Galiu nuo jos, kaip nuo namo pirmosios (sovietmečiu Lietuvoje tokios įprastos – cementinės) laiptų pakopos, kopti aukštyn, kur, matyt, gyvena ir toji mergaitė, ir kiti Antano fotografuoti žmonės, kilti į fotografo metų, arba nuotraukų, kalną, kuriame šiandien per šimtą tūkstančių negatyvų ir jų atspaudų.
Neskubėk, autoriau! Apie tai – vėliau. Po mano batų padais – žvyras, asfaltas, žolė. Matau juos, galiu paliesti juos ranka. Kelio grunto realybė. Į tą fotografo metų ir jo nuotraukų kalną galima juk kilti ne tik simboliškai ar metaforiškai. Yra kalva, pažymėta fiziniame Vilniaus žemėlapyje. Aš ją matau, esu prie jos, kiekvienas galėtume susirasti ir įkopti į ją. Čia, šitoje gatvėje, apynaujame mūriniame name, pro kurio langus viršum pušies viršūnės atsiveria, ypač naktį, įspūdinga Vilniaus panorama, minėti negatyvai ir nuotraukos – tikras Lietuvos fotografijos (ir jos istorijos) lobis – laukia mūsų jiems pagamintose dėžėse ir lentynose. Name, kuriame kaip šeimininkas gyvena tik fotografijos menas, darbų autorius, jo žmona ir dvi dukros, kaip ir katinas su šuniu, tėra tik įnamiai.
Daugelis Sutkaus fanų noriai lanko visas jo darbų parodas, perka nepigius, geriausių pasaulio leidyklų leidžiamus, jo fotoalbumus, o apie šį įspūdingą ir turtingą archyvą beveik nieko ar visai nežino.
Daugelis Sutkaus fanų noriai lanko visas jo darbų parodas, perka nepigius, geriausių pasaulio leidyklų leidžiamus, jo fotoalbumus, o apie šį įspūdingą ir turtingą archyvą beveik nieko ar visai nežino. Ir to Sutkų namo ant Naujininkų kalvos nerastų. Gal ir gerai, o tai dar vagys prisistatytų. Bet užsieniečiai žurnalistai iš kitokio molio. Paprastai jie smalsūs, jiems rūpi ne bet kur pasišnekėti su fotografu, išgerti su juo kavos, o pamatyti, kaip jis gyvena, tad visada ieško kelių į Sutkaus namus ar dirbtuves. Net jeigu tie keliai – klaidūs, veda į priemiestį.
Gal užsieniečiai – akiplėšos? Ieško, kas nuo jų slepiama, siekia provokuoti menininką? Galbūt. O argi lietuvių žurnalistai ne tokie patys?
Nebaru žurnalistų. Žinau, jie – kaip tas šunelis iš Sutkaus „Draugų“, laukia, kol bus ir autoriaus apglėbti, sušildyti. Kodėl ne? Juk kiekviena Sutkaus fotografija – iš fotografo žvilgsnio į mus, gyvus žmones ir daiktus, kurie taip pat gali būti atgaivinti. Iš jo jausmų, iš jo sveiko humoro, kartais – geliančios ironijos, susirūpinimo socialinėmis ir politinėmis Lietuvos aklavietėmis, o šiandien vis dažniau – ir iš ligos sukelto skausmo. Be šito asmeniškumo (pakartosiu – ir žmogiškumo) visi fotografo darbų apibendrinimai ir palyginimai tėra apytikriai. Visi jie „šlubuoja“. Kaip šlubuoja (ypač jaunesnių) kritikų mintys apie Sutkaus prisitaikymą („kolaboravimą“) ar pernelyg nedrąsią jo rezistenciją sovietmety. Savižudžio drąsa (Antanas vis mena savo tėvo mirtį) ne pati geriausia išeitis ne tik gyvenime, bet ir mene. O išgryninta vaizdo forma kaip asmeninio jausmo simbolis – paslėpta bomba, kurios laikrodis tiksi, arba kol atsitiktinė jos detonacija išsprogdina cenzūrą ar patį diktatūrinį režimą.
Juk kiekviena Sutkaus fotografija – iš fotografo žvilgsnio į mus, gyvus žmones ir daiktus, kurie taip pat gali būti atgaivinti. Iš jo jausmų, iš jo sveiko humoro, kartais – geliančios ironijos, susirūpinimo socialinėmis ir politinėmis Lietuvos aklavietėmis, o šiandien vis dažniau – ir iš ligos sukelto skausmo.
„Gyvenimas svarbesnis už meną“, teigia Antanas. Jis nuo vaikystės tebemena gimtąjį kaimą, „klevo lapų virpėjimą, rugių vilnijimą, lietaus barbenimą į kluono stogą“, darbą durpynuose. Ir vaikui, ir suaugusiam reikia prisitaikyti, išmokti išgyventi. Tačiau Antano fotografiją „maitino“ ne tik fotožurnalisto profesija. Minėtina ir gera literatūra, kurią jis nuo vaikystės, o ypač universitetinių studijų metais, be galo mėgo. Fiodoras Dostojevskis, Levas Tolstojus, Ernestas Hemingway, Vladimiras Nabokovas, Franzas Kafka, Jamesas Joyce`as, Williamas Faulkneris, Jeanas Paulis Sartre`as, Gabrielis Garsia Marquezas, Albert`as Camus, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Laura Sintija Černiauskaitė...
Ilgas išeitų jo mėgstamų autorių sąrašas. Neatsitiktina, kad jis įkalbino bičiulį fotografą Joną Dovydėną iš JAV įsteigti (ir mecenuoti) savo tėvui rašytojui Liudui Dovydėnui atminti jo vardo literatūrinę premiją už naują ir gerą lietuvių romaną. Ir ilgus metus buvo aktyviausias vertinimo komisijos narys. Premija solidi (nedaugelis tai žino), savo pinigine verte Lietuvoje nusileidžia tik Vyriausybės ir Nacionalinei premijoms.
Anokia naujiena, pasakysite. Iš Lietuvos fotografų ne vien tik Sutkus bičiuliaujasi su literatūra, net patys rašo, bet gal tik jį vieną literatūra išmokė savaip mąstyti per fotoobjektyvą žvelgiant į tikrovę. Perskaityti, kas parašyta, tai pamatyti, kas nuo akių (ir objektyvo) paslėpta. Išmokti savojo šviesos rašto. Tad prie nuotraukos prisideda ir kino filmai. Gerų kino veikalų kūrėjai taip pat tarp Antano mokytojų. Kaip ir talentingi dailininkai, kaip ir kompozitoriai, dirigentai, muzikantai...
Iš Lietuvos fotografų ne vien tik Sutkus bičiuliaujasi su literatūra, net patys rašo, bet gal tik jį vieną literatūra išmokė savaip mąstyti per fotoobjektyvą žvelgiant į tikrovę. Perskaityti, kas parašyta, tai pamatyti, kas nuo akių (ir objektyvo) paslėpta.
Šituos ir dar daug kitų šiandienės menų sintezės dalykų turėjo aprėpti fotomeno parodų kuratorius ir analitikas Davidas Campany, parašęs įvadą Antano Sutkus albumui. Ir jo tekste nemažai minčių iš pašnekesių su Antanu. O jis ne pėsčias šnekorius: rašytojas Valentinas Sventickas sako, kad kalbinti Sutkų yra tikras malonumas – prisiklausai ir prisigalvoji, ko nesapnavęs. Galėtų pats rašyti. (Sakosi ir rašantis.)
Vokiečių žurnalo „Monopol“ korespondentas, kino režisierius ir žurnalistas Lennartas Laberenzas – ne išimtis. Jam irgi rūpėjo pašnekinti Lietuvos fotografijos legendą. Nors, aišku, matė geriausius, klasika vadinamus, fotografo darbus, perskaitė ne vieną straipsnį ar studiją, tikėtina, išsirinko ar susigalvojo žinomiausius meistro darbus aprėpiančią filosofinę metaforą. Juk jo straipsnis neatsitiktinai pavadintas „Aklu pionieriumi“, ir antraštė kaip užuomina atveria – autorius tikrai taikosi į labiausiai žinomų ir vertinamų fotografo darbų dešimtuką. Taip ir yra, ši Sutkaus nuotrauka, menant jos socialinius politinius kontekstus, be abejonės, labai daug ką pasako apie sovietmety, teisingiau, jau jo Atlydžio metais, išgarsėjusį jos autorių. Ir kaip fotografijos meistrą, ir kaip žymų XX a. 7-8 deš. Lietuvos fotomeno galios lauko veikėją, radusį būdą paskelbti daug nevienareikšmių kūrinių, kūrėją balansavusį tarp totalitarinės valstybės prievartos ir kūrybai būtinos laisvės galimybių.
Na, bet šiandien ne sovietinis oksimoronas „Aklas pionierius“, o modernus grafiškas Sartre`o siluetas Nidos kopose yra bene plačiausiai žinoma Vakarų pasaulyje (ypač Prancūzijoje) Sutkaus fotografija. Įgijusi, beje, ir medžiaginę, ir simbolinę formas Roseline Granet ir Klaudijaus Pūdymo skulptūrose. Apie simbolines sąsajas: nepamirškim rečiau minimos Sartre`o biografijos detalės – filosofas, egzistencializmo mąstytojas kurį laiką simpatizavo komunistams. Visai ne simboliškai. Su viltimi įveikti susvetimėjimą dairėsi į Sovietų Sąjungos pusę. Antano biografijoje taip pat minimas, anot jo, „romanas su komunistų partija“. Bet juk negalima tapatinti Vakaruose gimusios komunizmo idėjos ir Sovietų Sąjungos, kuri tą idėją beviltiškai sudarkė ir pražudė. Tai labai skirtingų patyrimų paveldas. Šiandien jau su istoriniu alibi.
Šiandien Sartre`as su Sutkumi – kaip ir bendraamžiai, to paties socialinio Vakarų lauko ir meno pasaulio metafizikai.
O štai šiandien abu, vienas – Europos žodžio, antras – vaizdo meistras, kartu. Paradoksalus, antlaikis, bet gana suprantamas jųdviejų artumas. Tada, 1965 metais, mažai tepažino vienas kitą. Vienas jau visame pasaulyje žinomas rašytojas ir filosofas, o antras – mažai kam net Lietuvoje pažįstamas „Literatūros ir meno“ fotografas. Tuomet jųdviejų dialogas, Sutkaus liudijimu, sukosi tik apie knygas, bet kažin ar galėjo būti gilus ir abiem vienodai reikšmingas. Štai, anuomet jaunasis Sartre`o pašnekovas gal buvo įsidėmėjęs tik populiaresnes filosofo mintis apie „egzistencializmą kaip humanizmą“, tačiau vargu ar buvo bent pavartęs pagrindinį jo veikalą „Būtis ir Niekis“, kažin ar jau galėjo gretinti Hegelio ir Sartre`o įžvalgas apie laisvę, nors gal per asmeninę patirtį nujautė ir pritarė, kad mylintysis negali kėsintis į mylimojo laisvę. („Maratonas Universiteto gatvėje“ nufotografuotas jau prieš 6 metus.) Tad kas žino, kaip jis suprato kopose filosofo gyvai ištartą mintį apie „velnišką“ Nidos grožį (Mykolo Sluckio liudijimu): „jeigu mūsų netobulame pasaulyje randi ką nors gražaus, tai čia velnio darbas“. Gal iš viso neišgirdo? (Kalbėtasi per vertėją.) Gal jaunam fotografui stovėti „rojaus prieangyje“, kai „debesys po kojomis“, kitaip nei svečiui, buvo įprastas reikalas? Kuris vyrų kuriam melavo, jeigu įsiklausytume į Solveigos Daugirdaitės feministinius ir politinius kaltinimus? Manau, nė vienas: jųdviejų tiesa – meninė ir filosofinė, daugiaveidė. Vienok, gana greitai, 1980-aisiais, Sartre`ą ištikusi mirtis viską pakeitė. Išėjusieji nebesensta, o gyvieji toliau kaupia patirtį, stiprina ryšį su ankstyvesnėmis kartomis. Sutkus gyveno, toliau fotografavo, ir šiandien Sartre`as su Sutkumi – kaip ir bendraamžiai, to paties socialinio Vakarų lauko ir meno pasaulio metafizikai.
Kuris vyrų kuriam melavo, jeigu įsiklausytume į Solveigos Daugirdaitės feministinius ir politinius kaltinimus?
Sakysite, metafizika – iš pasenusios filosofijos? Reikalingas postmodernus žvilgsnis? Nieko panašaus. Kaip yra Arvydo Šliogerio „bulvės metafizika“, kaip yra jo „fotosofija“ arba fotografijos – „daiktai be kalbos drabužių“, taip yra ir Antano Sutkaus fotografuotų veidų ar daiktų, jo „betoninio laipto metafizika“ – tylus žmogiškumas, nepasotinamas pažinimo alkis kitapus Kluoniškių – anapus fotografuojamo „daikto“. Iš tikrųjų, ką atveria Sutkaus objektyvas, kai per jį matome mergaitę, apglėbusią šuniuką? Kaip ir nieko. Jau sakyta: matome ir girdime jų tylėjimą, juodai baltą bežodį kūnų pokalbį. Gailestis, liūdesys, palaima? Mergaitė su šuneliu tik glaudžiasi ir tyli. Grubaus visų trypiamo betono erdvėje ir laike. Bet šito ir gana: matome, kokie jie draugiški ir gražūs.
Ką tai reikštų metafizikoje? Vėlgi nieko, išskyrus egzistencinį ryšį. Kaip taisyklė, nematomą, kitaip įžiūrimą, juntamą kaip ir „cementinio“ laipto šilumą. Nutrūkusį ir vėl atgyjantį gyvybės artumą. Meilę, kuri ne sukausto, o išlaisvina. Jau ne Sutkaus, o ir mano paties, ir kitų, kurie į tą nuotrauką žiūri, matuojasi joje atrastą savo patirtį: žmogus „yra tik tuo, kuo pats save padaro“ (Sartre`as).
Rytų Europai atstovaujantis žymus fotomeistras negali būti laisvas nuo jo gyvenimą ir kūrybą lėmusių sovietinių ir kapitalistinių santvarkų priešpriešos. Net šiandien jis atstovauja „Rytų blokui“, kurio de facto nėra.
Bet menininkui būti tarp Rytų ir Vakarų savaime anuomet buvo, o ir šiandien tebėra, ne tiek grožio – metafizinių gyvybės pajautų, kiek politikos klausimas. Todėl suprantu, kodėl Laberenzas, kaip ir dauguma Sutkaus darbų analitikų, pabrėžia ne filosofinį, o politinį visų Sutkaus darbų matmenį – „[t]okie fotografai kaip Antanas Sutkus – santvarkos perversmo pralaimėtojai“. Čia žurnalistas turi galvoje jau naujausius, Nepriklausomos Lietuvos laikus. Argi ne paradoksalu? Rytų Europai atstovaujantis žymus fotomeistras negali būti laisvas nuo jo gyvenimą ir kūrybą lėmusių sovietinių ir kapitalistinių santvarkų priešpriešos. Net šiandien jis atstovauja „Rytų blokui“, kurio de facto nėra. Jei žurnalisto sąmonėje geopolitinė takoskyra gyva, tai jos pėdsakų jis ieškos ir nesunkiai visur užtiks. Pacituosiu pirmą Laberenzo straipsnio „Monopol‘yje“ pastraipą. Štai ką svečias regi Vilniuje eidamas pas Rimą ir Antaną Sutkus: „Už traukinių stoties kylame į kalvą: ištrupėjęs asfaltas, plytinis socializmas, užtinkuotas socializmas, daubose pūpso medinės trobos, pirkios, virš jų – kažkas, aptverta spygliuota viela: kapinės. Neasfaltuoti keliukai. Loja šunys. Naujininkų mikrorajone barokinio Vilniaus miesto centro grožis jau seniai nutolęs ir išblėsęs, vis dar įsikibęs tvirtai laikosi skurdas, o virš viso to lyg pilka skepeta kabo dangus. Krinta šlapdriba. Kiek paėjėjus į viršų, prieiname individualius namus“.
Niūroka, ar ne? Nepagalvokime, kad Laberenzas rašo apie XIX ar XX amžiaus Vilnių. Ne, tai ir ne socializmo fortas. Ir ne jo režisuoto filmo „Be mados“ (Out of Fashion) kelias į sąvartyną. Laberenzas svečiavosi pas Sutkų visai neseniai, šiandieniam kapitalizmui Vilniuje (ir Naujininkuose) tebeskleidžiant vis naujus žiedus. O jie – įvairių spalvų. Anaiptol ne medinėje pirkioje, o moderniame mūriniame Sutkų name, žurnalistą svetingai pasitinka šeimininkai Rima su Antanu ir pitbulis Ursas, ir anot svečio, visi jaukiai įsitaiso – kas kur – tarp dėžių, stalčių, kambariuose, kur sutelpa kalnas nuotraukų arba jų negatyvų. Kol kas sutelpa. Ar tilps ateity, sunku pasakyti, nes iš negatyvų padarytų nuotraukų daugėja. Todėl pašnekesyje atsiranda valstybės remiamų fondų, tokių kaip Augusto Sanderio Vokietijoje, tema. Lietuvoje (atrodo) per anksti apie panašų svajoti: skęstančiųjų reikalai čia tebėra pačių skęstančiųjų reikalas. Sutkus turi savas, dvi rankas. Valdžia, tegu ir sava, pirmiausiai galvoja apie save. Vėl politinė atskirtis?
Lietuvoje (atrodo) per anksti apie panašų svajoti: skęstančiųjų reikalai čia tebėra pačių skęstančiųjų reikalas.
Prieš gerą pusmetį dėl to padejuota, viešai parašyta, bet viskas – po senove, ir savo 80-mečiui skirtą parodą greičiausiai teks pačiam vienam surengti. Kokiai valstybei galėtum įsakyti: „Pasipurtyk, avinėli!“? Nežinau, sovietmetis ar naujasis kapitalizmas geresnis taupumo mokytojas, bet aš irgi taupau: gimtadienio proga nešu jubiliatui jo paties, nieko man nekainavusią nuotrauką, jo „Draugus“. Labai noriu albumą jo namuose atversti, sukakties proga kai ką apie ją, seną jo nuotrauką, pasakyti. Jau ir sakau. Viliuosi, ir jam „Draugai“ patinka, antraip mano dovanos idėja – senutėlės nuotraukos laudacija – tuščias reikalas.
Tasai Laberenzas nebent kilęs iš aukštų kalnų krašto, nes parašė – „kiek paėjėjus į viršų“. Nuo Dzūkų gatvės jis nepamato jokio kalno!?. Keista. Tarsi Vilnius būtų miestas stepėje. Esu tolimas, bet šioks toks Sutkaus kaimynas, gyvenu Guriuose (arba Kalnėnuose), Pavilnyje, tad man tereikia nusiristi nuo kalvos, kur nelikę net Palenkės seniūno Petro Kiškos Kiškų rūmų griuvėsių, kirsti Liepkalnio gatvę ir kaip mat atsiduriu Naujininkų kalvyno papėdėje, visai prie Sutkų. Esu ne ką jaunesnis už Antaną, tad man kelias į kalvą, kur stovi Sutkų namai, ir netrumpas, ir bjauriai status. Esu nesyk, tik ne pėsčiomis, o automobiliu, įveikęs tą, mano akimis, tikrą kalnų gatvę, bet, prisipažinsiu, kai spaudžiu gazą ir kylu aukštyn, suprantu, kad gal Benediktui Vanagui tokia kalvelė keltų tik šypseną, o aš senam savo toyotos varikliui mintyse visada linkiu ištvermės ir daugiau arklio jėgų.
Man „paėjėti į viršų“ būtų lengviau kylant pakopomis – kaip Czesławo Miłoszo laiptais Misionierių vienuolyno kalvos papėdėje. Bet tokių puošnių laiptų šitoje Vilniaus gatvėje dar nėra. Ir niekada gal nebus. Nei medinių, nei iš betono, kaip „Drauguose“, nulietų. Tad nėra ko kalbėti apie pėsčiuosius, jų čia beveik nesutiksi, nedažnai įkalnėn rieda ir automobiliai, juk namus atšlaitėje ant rankos pirštų gali suskaičiuoti. Dulkės, gal nuo Dzūkų gatvės. Daugsyk lopyto asfalto, žole, lyg gimtuosiuose Kluoniškiuose, apaugusio šito kelio pakraščio Antanas gal ir nauja skaitmenine „Leika“ nėra nufotografavęs.
Bet šįkart toyotą palieku apačioje – prie Dzūkų gatvės. Kopsiu lyg Vladas Vitkauskas į Everestą. Bičiulio jubiliejaus proga einu jo aplankyti, pasakyti jam, kad lengvai radau nuotrauką ne prastesnę už jo paties pasirinktą kaip mėgstamiausią.
Apie ją esu anksčiau paklausinėjęs, todėl žinau, katrą vertina. „Lietuvos planetoje“ rastume ją įdėtą visai arti „Draugų“, 159 puslapyje. „Kaimo gatvė. Vaikystė, Dzūkija“ (1969). Jodvi beveik bendraamžės, iš 7 dešimtmečio. Kiek panašios. Iš vaikų gyvenimo. „Vaikystė“ irgi paprasta, irgi šiek tiek paslaptinga. Vienplaukis berniukas su kuprine ant nugaros, pakaušiu į mane, abiem rankomis apglėbęs turbūt vazoną su gėle (tik neatpažįstu jos – gal apskabytas fikusas), dvigubai už save aukštesne, neša ją akmenimis grįsta kaimo gatve įkalnėn matyt į mokyklą. Gal mokytoja prašė klasei papuošti. Per pakaušį, aišku, nematau, bet atrodo, gėlė auga berniukui iš kaktos; o jos stiebas, aukštai, pačioje viršūnėje, šakojasi į kelių aukštų vainiką. Virš jo seklyčios kampe tiktų šventojo paveikslas. Mokinukas gal matytas, ypač ta trumpai apkirpta baltaplaukė galva, visi taip būdavom apkirpti, tik ta gėlė (irgi matyta) neįprastai... išaugusi. Gerumas ir keistumas begaliniai. Vaikystė!
Žengiu ir aš, tad norėčiau būti panašus į berniuką, patinka jo stebuklinis vaizdas, bet – kaip? Žirglioju įkalnėn, tiktai jokios gėlės nenešu. Net lazdos negaliu iškelti virš galvos, nes ir jos neturiu. Ką pasivijęs praeivis matys iš nugaros žiūrėdamas į senolį, kėblinantį dulkėta gatve? Tik pliktelėjusį pakaušį. Po pažastimi nešuosi Thomo Schirmboecko albumą, deja, per sunkų, kad juo lyg kepure ar fikuso lapais apvožčiau plikę.
Bičiulio jubiliejaus proga einu jo aplankyti, pasakyti jam, kad lengvai radau nuotrauką ne prastesnę už jo paties pasirinktą kaip mėgstamiausią.
Beje, nelabai tikiu, kad „Monopol‘io“ žurnalistas tikrai čia pėsčiomis ropštėsi, o ne važiuotas važiavo, tik aprašė metaforomis. Taksi (spėju) vairuotojui įjungus priekinius ir užpakalinius varomus ratus, manau, jo keleivis nei dėl ištrupėjusio asfalto, nei dėl užtinkuoto socializmo ar lojančių šunų ilgai netruko, be jokio stabtelėjimo užlėkė iki namo vartų, anapus kurių – ir fotografo šeimos namai, ir jo darbo kambarys, ir laboratorija, ir telpa visa, kas Antanui šiandien svarbiausia ir brangiausia – jo archyvas.
O aš, netoli tenužingsniavęs, stabteliu. Reikia atsikvėpti. Širdis primena save. Prisėdu ant patvory kūpsančio akmens ir laukiu. Net nežinau ko. Tik sunkiai kvėpuoju, galvoju, kodėl „Draugai“ man atrodo gražesni net už „Maratoną Universiteto gatvėje“ ar „Kaimo gatvę“, kitaip – „Vaikystę“, ir dėlioju vaizduotėje pakopas intelektiniams laiptams – tiesiu sau gatvę į kalvą kaip laiptus. Lipsiu jais kartu su „Draugais“, mergaite ir šuneliu kiemsargiu. Laiptai! Patinka. Kas man darbo, ar jais ant kalno galės užsikarti automobilis.
Aštuoniasdešimt metų, Antano jau nugyventų, irgi gali būti vadinami laiptais. Kai galvoji apie kūrybą, nebūtinai jų aštuoniasdešimt. Gal ir mažiau. Atimkim 14, kiek Antanui buvo suėję, kai pirko pirmą fotoaparatą. Lieka 66. Magiškas ar velnio skaičius. Tolesnių laiptų gal nebus tiek daug, gal pakopos žemesnės, bet platesnės. Pavargęs, štai, imi ir pasėdi. Paskui vėl kopi.
Bet tarp visų jų visada buvo/ yra svarbi pirmoji pakopa. Šalta, grubi, „cementinė“ – panaši į tą, ant kurios įsitaisę mergaitė su šuneliu „Drauguose“. Į ją fotografas atsispiria, kaip oreivis įveikia žemės gravitaciją, ir pakyla. Iš žemės, nuo žemės. Velėna ji pridengta, gal akmeniu užridenta. Bandau įsivaizduoti ją – gal ne čia, Neries atšlaitėje, o šalia Nemuno – Kluoniškiuose, prie Zapyškio. Manau, kad tai žolėtas upės krantas, ant jo sėdi berniukas su savo brangenybe – fotoaparatu; kažką pamatęs per kadro ieškiklį, nuo to laipto jis gali lipti į medį, šokti į vandenį, bėgti taku palei krantą. Juk reikės pačiam (!) pasigaminti nuotrauką – išmokti negatyvo ir nuotraukos alchemijos pirmąją pamoką. Pirmąją raidę iš grožio ir gėrio vienovės abėcėlės.
Toli, už šimto kilometrų, žemyn palei Nerį, kažkur žemai, gerokai žemiau negu čia, kur dabar sėdžiu ant akmens, jau prie Nemuno, prie Zapyškio bažnytėlės pamatų, buvo pradėtas krauti kalnas nuotraukų negatyvų, kurių šiandien fotografas nesuskaičiuoja.
Toli, už šimto kilometrų, žemyn palei Nerį, kažkur žemai, gerokai žemiau negu čia, kur dabar sėdžiu ant akmens, jau prie Nemuno, prie Zapyškio bažnytėlės pamatų, buvo pradėtas krauti kalnas nuotraukų negatyvų, kurių šiandien fotografas nesuskaičiuoja. Tiek jų daug. O jau čia, Vilniaus Naujininkuose, reikėjo raustis į žemę, kad įsirengtų saugyklą joms. Ir jau iš jos fotografas nebe pirmą dešimtmetį vis ištraukia „naujų“ (mums nematytų) darbų ir atnaujina savo parodas, leidžia naujus albumus. Juos leidžia leidyklos („Steidl“ ir kt.), į kurias daug kas beldžiasi, bet jų durys atsidaro tik labiausiai tituluotiems, žymiausiems Europos, gal pasaulio, menininkams.
Galbūt tos leidyklos, kaip ir parodų salės, kaip ir naujausi prestižiniai (dr. Ericho Solomono, 2017) apdovanojimai, yra aukščiausias laiptas, ant kurio Antanui lemta užkopti ir pastovėti. Kaip ilgai? To mes dar nežinome.
Kaip ir to, ar tikrai „Draugai“ yra ne tik pradžia, bet ir pabaiga? Tik man šovė atsitiktinė mintis, įstrigo. Bet ar blogesnė alfa ir omega paties autoriaus įsižiūrėta „Kaimo gatvė. Vaikystė“? Arba „Ant tėčio peties“ (1959)? (Prisiminkime: Antanas buvo vienų, kai paliko našlaičiu.) O gal tai „Sekmadienis darbininkų gyvenvietėje. Ežerėlis“ (1959)? O gal toji, kurios nėra, negatyvą jis pats, „nurašęs“ kaip niekalą, suplėšė ir išmetė? Kas kelintą suplėšydavo? Gal gerų nuotraukų, kaip ir kūrybingų metų, neturėtų būti daug.
Nei 80, nei 66. Gal tik 10. Pagal pitagoriečius, kurie labai vertino „10“. Jie iš dešimtį sudarančių pirmųjų skaičių sumos dėliodavo trikampį – „tetraktisę“, reiškusią jiems nesuskaičiuojamą daugybę. Tada ir dešimt yra begalybė. Laiko, arba nugyventų metų kalnas. Gal vieni metai ar viena nuotrauka taip pat yra daug?
Gal kai kam sovietmetis šiandien vaidenasi kaip meilės griuvėsiai, bet geriausiose Antano Sutkaus nuotraukose daugiau supratimo, atjautos ir meilės nei socialinės kritikos ar politikos grožio.
Galėčiau nekopti į viršukalnę, kad geriau pamatyčiau pirmąją pakopą į ją. Galėčiau likti, užkėlęs koją tik ant tos pirmosios, ir jau čia pasidžiaugti draugyste, o gal ir meile – daugeliui mūsų svarbiausiomis emocijomis ir aukščiausiomis vertybėmis. Saugotinomis visais laikais. Gal kai kam sovietmetis šiandien vaidenasi kaip meilės griuvėsiai, bet geriausiose Antano Sutkaus nuotraukose daugiau supratimo, atjautos ir meilės nei socialinės kritikos ar politikos grožio. Galėčiau griežčiau pasakyti: jokia socialinė tikrovė, jokia politika, jokios estetiškumo paieškos negali nuslėpti meilės. Meilė, kaip per Nidos kopas prieš vėją einant, turi būti neuždaryta. Laisva. Tiek vaikiški siužetai („Mergaitė“, „Batukai“, ciklas „Kaimo gatvė“, „Senamiesčio vaikai“ ir kt.), tiek jaunų žmonių akimirkos („Užupio gimnazistai“, „Pirmieji baikeriai“, „Maratonas Universiteto gatvėje“, „Imatrikuliacija Vilniaus universitete“ ir kt.), tiek senolių portretai („Žemdirbys“, „Artojas“, „Rasos šventė. Liaudies dainininkė“) iškalbingai pasakoja apie meilę šeimai, draugams, profesijai, gyvenimui, tiesiog – žmogaus žmogui. Apie aukščiausią psichologinę tiesą.
Albumo leidėjas žino tai. Gal nuotraukų seka nėra svarbiausia. Ne be reikalo po nuotraukomis albume nėra jų pavadinimų ir metų. Bet kurioje iš tų nuotraukų aš nesunkiai įžvelgiu ir visas kitas. Jos tarsi pratęsia ar papildo mergaitės su šuneliu ant betoninio laipto sceną. Tolimos ir visai artimos asociacijos suartina labai skirtingas fotografijas. Iš meilės ar užuojautos galima pasidalyti ne tik sumuštiniu su alkanu šuneliu. Galima dalytis liūdesiu, nuovargiu, džiaugsmu, bet kuriuo savo jausmu. (Gal net disidento ar rezistento meile Tėvynei.)
Kažkodėl mergaitė su šuneliu ant laiptų pakopos lygiai taip pat pasvirę (tik į kitą pusę), kaip ir Sartre`as, kovojantis su vėju ir savo šešėlį mindantis ant Nidoje. Kuo filosofas dalijasi? Nejau abejingumu Nidai ir Lietuvai? Gal trikampiu savo siluetu? Šiluma po šešėliu? Kokia metafizika per šviesos rašto formas susieja šešiasdešimtmetį filosofą, visa savo povyza panašų į tą tetraktisę, viso, kas neaprėpiama, simbolį, ir vos kelerių metukų mergaitę, kuriai gyvenimas toks kasdienis, tik dabar, kol ji laiko apglėbusi kiemsargį šunelį, gal tik jau ir kiek šiltesnis?
Spėju, kad kaltas talentas, aišku, ir toji pati patyrusi akis ar ranka, daugybę metų jungusi fotografo sielai svarbius gyvenimo ir mirties, dvasios ir medžiagos, vyriškumo ir moteriškumo, atpažintų priešingybių, išmintingai toleruotų prieštaravimų, arba daugybės reliatyvių vienybės polių liniją.
Nežinau. Spėju, kad kaltas talentas, aišku, ir toji pati patyrusi akis ar ranka, daugybę metų jungusi fotografo sielai svarbius gyvenimo ir mirties, dvasios ir medžiagos, vyriškumo ir moteriškumo, atpažintų priešingybių, išmintingai toleruotų prieštaravimų, arba daugybės reliatyvių vienybės polių liniją. Nepanašią į tiesę. Pažinimo alkis malšinamas trikampiais, jis juda zigzagais, jis sukasi ratu.
Žaidžiu ir aš: imu gal mergaitės su šuniuku ant laiptų, gal Sartre`o ir de Boeuvour profilių, gal pirmųjų baikerių, gal matematines Pitagoro tetraktises, dedu jas ant kitų nuotraukų kaip dedamas trikampis biliardo kamuoliukams. Žaisime! Ir matau: trikampė forma puikiai tinka kiekvienai jų (tradiciškai stačiakampei!) iš naujo „kadruoti“. Be objektyvo en face. Su trikampe akimi iš vienos nuotraukos gali pasidaryti daug jų. Kiek nori. Įdomu... net gadinti. Paprasta. Sudėtinga. Kaip ir tai, kad viskas pasiekiama su pirmuoju laiptu. Taip, matyt, ir yra: nesuskaičiuojami tų linijų taškai, kai jais piešiama žmogaus sielos būsena, artima draugystei, atjautai ar meilei. Ar ne keista, kad tiek daug visko prasimanau, žiūrinėdamas „Draugus“? Arba – „Kaimo gatvę. Vaikystę“.
Plieskia, žlibina birželio vidudienio saulė. Nesuskaičiuojami jos spinduliai, kuriais gyvenimą aprašyti nori ir gali fotografas. Baltais kamuoliniais debesimis pasipuošęs dangus. Gatvė į kalną tuščia. Žvilgteriu žemyn. Apačioje, prie Dzūkų gatvės, manęs laukia senutėlė toyota. Tegu ji palauks. Kopsiu. Nešiu, kas ne mano, o Antano. Parodysiu jam. Pasakysiu: „Tegu jau bus žavesnė tavo „gatvė“, o ne manieji „draugai“. Vis vien: abi – tavo. Kaip viena“. Ir keliuosi nuo akmens.
