Kultūra

2019.06.22 10:08

Pasauliniu mastu įvertinta kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė: iš pradžių nepatikėjau

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.06.22 10:08

Prestižiniuose apdovanojimuose „Global Music Awards“ dviem aukso medaliais apdovanota kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė jau dešimt metų gyvena Niujorke. Tačiau turėdama Lietuvos pilietybę negali pretenduoti į daugelį apdovanojimų, nes jie skirti išimtinai JAV piliečiams. „Todėl itin smagu gavus šį aukso medalį“, – kalbinama LRT.lt, džiaugėsi kūrėja.

Lietuvių kompozitorė už kompaktinę plokštelę „Prarasto grožio beieškant...“ (In Search of Lost Beauty) buvo apdovanota geriausio albumo ir geriausio kompozitoriaus kategorijose.

Plokštelę 2019 metų kovą 1 dieną išleido JAV įrašų kompanija „Starkland Records“. Po kelių dienų jis buvo pristatytas Lietuvos konsulate Niujorke. Tada dvi jo dalis fortepijonu atliko pati kompozitorė ir violončelininkas Robertas P. Burkhartas.

Muzikos albumą įrašė fortepijoninis trio „FortVio“ – pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė-Petrikienė ir violončelininkas Povilas Jacunskas.

Svarbiausias dalykas sklaida

– Žibuokle, prašau pasakyti atvirai, kokios svarbos tau šis apdovanojimas?

– Kaip ir kiekvienas apdovanojimas, ypač jei nėra susijęs tik su vietiniu lietuvišku kontekstu, „Global Music Awards“ suteiks didesnę sklaidą pripažintiems kūriniams ir kompaktinei plokštelei.

O tai visada labai prasminga. Šiuolaikinės muzikos klausytojų ratas gana ribotas, tad kiekvienas jo praplėtimas itin džiugina.

Žvelgiant iš komercinės pusės tikriausiai diskas bus labiau perkamas. Nors šiais laikais to tikėtis sunku, nes dauguma renkasi klausymosi internetu platformas „Spotify“, „Amazon“ ar „Apple Music“. Ir kompozitoriai gauna juokingai mažas sumas už tokias transliacijas. Šiuo atveju, manau, svarbiausia visgi yra sklaida.

Auksu nepatikėjo

– Kaip patekai į „Global Music Awards“ akiratį?

– Tiesą sakant, net nežinojau, kad esu nominuota. Nors esu šio disko prodiuserė.

Paprastai kompaktinius diskus įvairiems apdovanojimams teikia įrašų kompanijos. Atsitiktinai internete perskaičiusi apie pelnytą aukso medalį net ir nepatikėjau.

Parašiau mano CD išleidusios įrašų kompanijos „Starkland Records“ vadovui Tomui Steenlandui ir paklausiau, ar tai gali būti tiesa.

Gavau atsakymą su sveikinimais ir patvirtinimą, kad CD apdovanojimams jis pateikė nieko man apie tai nesakęs.

Dar vienas aktualus niuansas: nors ir gyvenu Amerikoje, tačiau turėdama Lietuvos pilietybę negaliu pretenduoti į daugelį apdovanojimų, nes jie skirti išimtinai JAV piliečiams.

Todėl itin smagu gavus šį aukso medalį. Nors medaliai man daugiausia siejasi su sportu, o menas juk kuriamas ne sportiniais interesais.

Diena praėjo kaip sapne

– Gal prisimintum iškiliausius, smagiausius epizodus, kaip plokštelė buvo įrašinėjama?

– Tiek kūrinio, tiek ir plokštelės atsiradimo istorija buvo gana įdomi. Visų pirma, niekas šio kūrinio neužsakė. Rašiau jį todėl, kad jutau vidinę būtinybę tą padaryti.

Pasisekė, kad tuometė Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė, išgirdusi mano idėją, suteikė galimybę ją įgyvendinti, t. y. surengti premjerą ir rasti tam lėšų.

Kūrinys parašytas nedideliam kameriniam ansambliui – fortepijonui, smuikui ir violončelei su elektronika ir videoįrašu. Viską dariau pati, net ir vizualiąją projekto dalį.

Po premjeros, įvykusios 2016-ųjų rudenį, kartu su „FortVio“ nusprendėme įrašyti kūrinį ir tai padarėme kitą dieną po premjeros toje pačioje Piano.lt salėje.

Įrašų sesija buvo labai ilga ir intensyvi, nes atlikėjai galėjo tam skirti tik vieną dieną. Suprantama, kūrinį jie buvo puikiai surepetavę, tad tai padaryti buvo įmanoma.

Visa diena praėjo kaip sapne. Prisimenu, salėje buvo gana šalta, jaudinausi, kad atlikėjams nestingtų pirštai.

Su „FortVio“ nariais dirbti buvo labai lengva, nes greta beatodairiško atsidavimo muzikai ir tiesiog tobulo ansambliškumo pojūčio, visi jie itin komunikabilūs žmonės, turintys puikų humoro jausmą.

Paklausiusi įrašo pamaniau, kad kūrinys „Prarasto grožio beieškant“ galėtų gyvuoti ir be vaizdinės dalies, todėl ir nusprendžiau išleisti CD.

– Ar kūrinį rašei mąstydama apie „FortVio“ kolektyvą?

– Pradėjusi rašyti kūrinį dar nežinojau, kas jį atliks. Tačiau įpusėjusi jau mąsčiau apie „FortVio“.

Žinojau, kad šiam kūriniui dėl jo trukmės (70 minučių) ir muzikos pobūdžio būtinai reikia atlikėjų, puikiai jaučiančių vienas kitą ir grojančių kartu jau ne vienus metus.