Kultūra

2019.06.23 13:13

Kupiškis vilioja mariomis ir meno lobiais: šį tą paglosčius aplanko meilė

Jūratė Mičiulienė, LRT.lt2019.06.23 13:13

Ieškant vasariškos atgaivos šiaurės rytų Lietuvoje, tikrai nenuvils Kupiškio marios, besitęsiančios 24 kilometrus. Patvenkto Lėvens pakrantėse dabar rikiuojasi net 19 poilsiaviečių, 9 iš jų – kempingai. Poilsiaujant smagu bus ir po Kupiškio kraštą pasidairyti, menininkų pėdsakų ar istorijos dvelksmo paieškoti.

Vien Kupiškyje apeiti 27 menininko Henriko Orakausko darbus – medžio ir metalo skulptūras, piešinius, grafiką – prireiks gero pusdienio. Bene žinomiausias iš jo darbų yra „Baltų pasaulio medis“, o galbūt labiausiai nuglostytas „Lėvuo ir Kupa“, stovintis Lėvens ir Kupos santakoje. Sakoma, kad šias skultūras paglosčius meilė aplanko jos stokojančius.

Skulptūros ir nerakinama bažnyčia

Kaip pasakojo kupiškietė gidė Rita Kavaliauskienė, netoli Kupiškio, Vyžuonose, gimęs menininkas H. Orakauskas 18 metų gyveno Kupiškyje ir jų miestą pavertė muziejumi po atviru dangumi.

„Dabar skulptorius gyvena Kernavėje, ten turi savo galeriją „Šulinys“, tačiau Kupiškiui jaučia ypatingus sentimentus. Atvykus kupiškėnams, meta visus darbus ir su jais bendrauja. Savo akimis mačiau“, – tikino R. Kavaliauskienė.

Ieškant po visą miestą išsidėsčiusių skulptūrų, galima gerai ir patį Kupiškį iššniukštinėti. Tuo labiau kad jis itin pasikeitęs: miesto centre neseniai pradėjo veikti muzikinis šokantis fontanas, rekonstruota Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštė, suremontuota sinagoga.

Prieškary čia stovėjo trys žydų maldos namai, turgaus aikštę supo žydų prekybininkų kvartalas. Išlikusioje sinagogoje įsikūrė krašto etnografijos muziejus, biblioteka, kultūros namai. Juose Kupiškio etnografinis liaudies teatras 1966 metais suvaidino garsiąsias, dar Balio Buračio iki smulkmenų tarpukariu aprašytas senovines kupiškėnų vestuves.

Daug kupiškėnų papročių bei tradicijų yra įamžinusi ir krašto etnografijos muziejui medžiagos perdavusi etnografė, tautinio kostiumo kūrėja Mikalina Glemžaitė. Beje, šis muziejus yra vienintelis Lietuvoje įsteigtas Antrojo pasaulinio karo metais.

Besidairant po miestą tikrai pro akis neprasprūs trečia pagal dydį Lietuvoje bažnyčia. Tuo labiau kad ji, kaip sakė klebonas Mindaugas Kučinskas, ištisas dienas nerakinama – kad bet kada vienumoje galima būtų užsukti ir pasimelsti. Tokį pasitikėjimą dabar demonstruoja tikrai ne visos bažnyčios.

Kupiškio bažnyčia išsiskiria ne tik 58 metrų aukštį siekiančiais raudonų plytų bokštais, bet ir tuo, kad ją statė ne kokie nors garsūs, turtingi mecenatai, o krašto žmonės, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą aukoję savo lėšas. Anksčiau stovėjusioje medinėje bažnyčioje kunigavo poetas Antanas Strazdas ir čia parašė garsųjį bažnyčių himną „Pulkim ant kelių“.

Beje, garsusis architektas L. Stuoka-Gucevičius, rekonstravęs Vilniaus katedrą, yra gimęs Kupiškio rajone, krikštytas Palėvenės Šv. Domininko bažnyčioje. Jos interjeras su aštuoniais altoriais yra vienas originaliausių vadinamojo liaudiško baroko pavyzdžių Lietuvoje.

Vienuolynas ant Lėvens kranto

Į Palėvenę tikrai verta užsukti. Ant kalvos ties Lėveniu kadaise stovėjęs, paskui sunykęs domininkonų vienuolynas iš dalies atstatytas. Vienuolyno svirne dabar įsikūrusi vietos bendruomenė. Patalpas nuomojasi iš savivaldybės.

Kaip pasakojo Palėvenės seniūnaitė Laimutė Juknevičienė, arklidėse planuojama įkurti amatų centrą, o dar kitame pastate – jaukų viešbutuką ramaus poilsio ieškantiems keliauninkams.

Nors pradžioje vienuolyno kompleksu domėjosi domininkonai iš Prancūzijos, JAV, tačiau kurtis čia nepanoro, mat vienuolynas dabar ne atokioje vietoje, kaip vienuoliams norėtųsi, o pačiame miestelio centre.

Seniau, XVII amžiuje, kai čia apsigyveno pirmieji domininkonai, gyvenvietės nebuvo. Tik mūro tvora apjuostas vienuolynas iškilo. Tačiau daug žemių – nuo Viešintų iki Vabalninko – turėjęs vienuolynas pritraukė ir daug tas žemes dirbusių žmonių. Taip susiformavo Palėvenės miesteliukas, dabar garsėjantis ir sakralinės muzikos festivaliais.

Palėvenės domininkonų degtinės bravorą visi žinojo net iki Rygos. Vyskupas Motiejus Valančius, pradėjęs blaivybės sąjūdį skleisti, pirmiausia ėmėsi Palėvenio. Čia į sąjūdį įrašė pirmuosius šimtą žmonių. Situacija buvo gana keista: bravoras klestėjo, o mokyklos miestelis neturėjo. Į vyskupo raginimą steigti mokyklą vienuolyno vyresnysis atsakė, kad mokyklai pastatyti nėra vietos.

Vienuolyno uždarymo 1863 metais priežastis – kad vienuoliai „verčia“ melstis už Abiejų Tautų respublikos atkūrimą. O tai, suprantama, carinei valdžiai nepatiko.

Palėvenės kapinaitėse

Senosiose Palėvenės kapinaitėse palaidota aktorė, režisierė Unė Babickaitė. Šalia – jos pastatytas kenotafas mylimam, Sibiro lageryje nusižudžiusiam vyrui, vienam žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininkų, tarpukario Lietuvos vadybos mokslo teoretikui ir praktikui, vadybos konsultantui užsienio įmonėse Vytautui Andriui Graičiūnui.

Kaip pasakojo gidė R. Kavaliauskienė, norėdama tekėti už savo pusbrolio V. A. Graičiūno mamos palaiminimą Unė gavo tik pasižadėjusi neturėti su juo vaikų.

1919 metais išvykusi į JAV, aktorė vaidino Vašingtono, Niujorko teatruose, nusifilmavo keliuose kino studijos „Paramount Pictures“ filmuose.

Paskutiniame filme „Lapių medžioklė“ vaidino JAV prezidento meilužę, tačiau filmo rėmėjams sužinojus, kad šį vaidmenį vaidina ne JAV pilietė, jos buvo atsisakyta.

„Unė nenorėjo atsisakyti Lietuvos pilietybės. Su vyru 1936 metais grįžo į Kauną. 1951 metais jų namuose radus JAV vėliavą, to pakako, kad abu būtų ištremti į Sibirą, – pasakojo R. Kavaliauskienė. – Sibire atsidūrė skirtinguose lageriuose, daugiau ir nepasimatė.“

1953 metais gavusi amnestiją Unė grįžo į Lietuvą. Kur palaidotas 1952 metais nusižudęs vyras, taip ir nesužinojo, todėl Palėvenyje šalia savo motinos kapo pastatė jam kenotafą.

Paskui ir pati čia buvo palaidota 1961 metais. „Oficiali mirties priežastis – kraujo užkrėtimas adata įsidūrus į pirštą. Kalbama, kad ji nusižudė“, – pasakojo R. Kavaliauskaitė.

Kaip priminė gidė, laimės nerado ir į Braziliją emigravęs Unės brolis, Lietuvos radijo žurnalistikos pradininkas Petras Babickas. Kadangi Brazilijoje neatsisakė Lietuvos pilietybės, negalėjo gauti pensijos. 1991 metais mirė nuskurdęs. Jo palaikai į Lietuvą, Petrašiūnų kapines, parvežti tik 2006 metais.

Kaimo paveikslų galerija

Viktariškių kaime, šimto metų senumo sodyboje, kur dešimties vaikų šeimoje užaugo dailininkė Veronika Šleivytė, dar jai gyvai esant 1985 metais buvo atidaryta jos paveikslų galerija.

Kaip sakė muziejininkė Jolanta Knizikevičienė, tai vienintelė Lietuvos kaime esanti paveikslų galerija. Čia eksponuojami menininkės kūriniai (daugiausiai gėlių natiurmortai), asmeniniai daiktai, fotoaparatai bei jos darytos nuotraukos, autoportretai.

Moterim – uraganu – viesulu – ugnimi vadinama Veronika buvo ir viena pirmųjų moterų mėgėjų fotografių tarpukario Lietuvoje. Ji 1938 metais organizavo Lietuvos moterų dailininkių draugiją.

Pasakojama, kad jau būdama garbaus amžiaus, kai iš Kauno atvažiuodavo į Kupiškį, žiedą pralėkdavo tiesiai, bet policininkai jos nebausdavo.

Mažiausiai žinoma V. Šleivytės kūrybos dalis – nuotraukos, kurių galerijoje eksponuojama nemažai. Tarp jų išliko ir asmeninių – homoromantinių, švelniai erotiškų iš intymių draugysčių su moterimis. Pasak jos kūrybos tyrinėtojų, tos nuotraukos atspindi Europą tarpukariu apkeliavusios menininkės homoseksualią orientaciją.

Šviesuoliai ir jų lobiai

Uoginių kaime įsikūręs Kupiškio etnografijos muziejaus padalinys – Adomo Petrausko muziejus. Krašto šviesuolis, visą gyvenimą savo sodyboje kaupęs etnografinius eksponatus, keičiausius gamtos kūrinius – kelmus, akmenis – prieš mirtį 2007 metais visus surinktus lobius padovanojo savivaldybei.

Sodybos klėtelėje įkurdinti krašto savamokslių drožiniai. Čia galima atpažinti ir išdrožtus Juozo Baltušio kūrinių personažus, ir priglaustas Povilo Bugailiškio medines skulptūras. Iš viso A. Petrausko muziejuje priskaičiuojama apie 3800 eksponatų.

Uoginių kaimo koplytėlė mena čia kunigavusį poetą A. Strazdą. Kaimo istoriją atvykėliams įdomiai pasakoja vietinė gyventoja Leontina Jackevičienė. Baigdama moteris nusitebėjo besikeičiančiais laikais: „Kai kaimo kryžiai nuvirto, mes suėjom visi ir atstatėm. O dabar visur tik ir girdisi, kad žmonės be pinigų, be projektų nieko nenori daryti, tik ir klausinėja, o kiek man už tai mokės“.

Šeimos istorija ilgai buvo tabu

Palėvenės, kitaip dar vadinamas Komarų dvaras alsuoja gyvais prisiminimais. Svečius pasitinkanti paskutiniojo iš dvarininkų Bogdano Komaro anūkė Nijolė Milaknienė džiaugiasi, kad jai su sūnumis atgavus dvarą jau daug ką čia pavyko sutvarkyti. Viską daro savo rankomis ir lėšomis, jokių paramų ar europinių lėšų nesitikėdami.

„Visi Komarai kilę iš šio dvaro. XVII amžiuje pirmasis iš giminės – Mykolas Komaras, bajorų Komarų iš Padniestrės palikuonis, įsikūrė čia. O iš Palėvenės Komarai pasklido į Baisogalą, Raguvėlę, Onuškį, Šventupį, Gelgaudiškį, – pasakojo N. Milaknienė. – Kai po karo senelius išvarė iš šio dvaro, vėliau nuo manęs ir sesės giminės istorija buvo slepiama. Kartą radome mamytės albumus su Palėvenės dvaro, Lietuvos karininkų nuotraukomis, tik mes, vaikai, nekreipėme dėmesio į Vytį ant kepurių. Kai pradėjome tarpukario atvirukus dalinti draugėms, mamytė albumus paslėpė.“

Kaip prisiminė N. Milaknienė, senelis dažnai kartodavo: „Oi, vaikai, sugrįš Palėvenė jums, sugrįš“. Sovietmečiu močiutė labai norėjo pamatyti dvarą, bet pro šalį važiuojant ir išvydus liūdną vaizdą prašė kuo greičiau vežti atgal.

Kai N. Milaknienė (jos sesuo buvo mirusi) 1991 metais atgavo dvarą, jis buvo gerokai suniokotas. „Prieš tai čia kolūkis buvo įkurdinęs savo cechelį, gamino musgaudžius – lipnias juostas, – pasakojo ji. – Dabar mūsų didžiausias galvos skausmas – kaip apsaugoti bokštus, arkadas, kad jos nesugriūtų. Džiaugiuosi, kad vyriausias sūnus, darbštuolis, vieną bokštą jau pats savo rankomis sutvarkė, kad toliau laikas ir lietus nenaikintų. Planuojam dar gaubtą uždėti. Manau, kad mano proseneliai džiaugtųsi, tai matydami.“

Sutvarkytą dvaro pastatą šeimininkai nuomoja įvairiems pobūviams, vestuvėms – kad turėtų lėšų toliau dvarą atstatinėti. Įspūdingos, tik laiko jau pradėtos naikinti arkados labai traukia įvairių fotosesijų kūrėjus.

Pasiteiravus, ar nesunkiai dvarą atgavo, Panevėžio „Ekrano“ gamyklos gamybos technologe dirbusi N. Milaknienė tikino, kad buvo labai paprasta, nes ji visus dokumentus turėjo. „Be to, kaip sakoma mūsų krašto himne, „kupiškėnai – geri žmonės, tiesūs jų kelaliai“, – teigė Komarų palikuonė.

Kazio Binkio vestuvių dvaras

Kito dvaro – Noriūnų – istorija kiek liūdnesnė. Kadangi dvaras dabar priklauso keturiems savininkams, kurie tarpusavyje nesusitaria, pastatas stovi nerestauruotas. O kadaise, 1911 metais, buvo pripažintas geriausiai besitvarkančiu, geriausiai ūkininkaujančiu Lietuvos dvaru. 1927 metais jame lankėsi prezidentas Antanas Smetona.

Šis dvaras 1921 metais regėjo poeto Kazio Binkio bei jo mylimosios Pranutės Adomonytės vestuves. Pranutės brolis Jonas tuo metu buvo dvaro savininkas, o nuo XVII amžiaus Noriūnus valdė Tiškevičiai, Oginskiai, Venclovavičiai.

Pagrabinės bandelės Adomynėje

Restauruotas romantiškojo klasicizmo medinės architektūros paminklas – Adomynės dvaras – dabar atgaivintas vietos bendruomenės. Čia rengiamos įvairios edukacijos, koncertai. Svečius bendruomenė vaišina išskirtiniu patiekalu – pagrabinėmis bandelėmis, kurios turi tautinio kulinarinio paveldo produkto sertifikatą.

„Kai per laidotuves reikėdavo pamaitinti daug žmonių, mūsų krašte kepdavo šias, vadinamąsias pagrabines bandeles. Geriausia kaimo virėja laikyta Kazė Raugalienė, vadinama Kaziūnė, – pasakojo bendruomenės moterys. – Jos pagrabinių bandelių receptą mes ir naudijame, o jų kepimo edukaciją rengia Kazės marti – Vitalija Raugalienė.“

Iš pradžių Adomynės bendruomenė abejojo, ar bandelių pavadinimas neatbaidys žmonių, tačiau paveldas yra paveldas. Jeigu jas taip vadino, tai ne tik receptas turi likti tas pats, bet ir pavadinimas.

Vitalija neslapukavo, receptą atskleidė: mielinės bandelės su varškės įdaru užpilamos saldžiu sviesto ir grietinėlės padažu. Tokiam patiekalui, kuriuo svečiai vaišinami Adomynės dvaro verandoje, pasakojant dvaro šeimininkų istorijas, sunku atsispirti.

Apsukus ratą po Kupiškio kraštą vėl smagu stabtelti prie Kupiškio marių. Jauna kupiškiečių pora – Solveiga ir Paulius, netoli Kupiškio piliakalnio įkūrę kavinukę „Marių terasa“, pilni idėjų kaip paįvairinti poilsiautojų laisvalaikį.

O kad turas po šį daug kam dar neatrastą kraštą būtų sklandus, Kupiškio turizmo ir verslo informacijos centro laikinai einanti direktorės pareigas Vaida Laučinavičė patarė iš anksto susitarti dėl apsilankymo kai kuriuose objektuose, užsisakyti vietinį gidą ar edukaciją.