Kultūra

2019.06.20 20:06

Jo utopijos – tikra poezija: Jonas Mekas vis dar sklando ore

nauja paroda ir galybė renginių

Geriausias būdas prisiminti ir įprasminti Jono Meko atminimą – elgtis taip, kaip elgėsi pats kūrėjas: palaikyti jaunus žmones, skatinti juos kurti ir drąsinti. Taip LRT.lt sako edukacijos ir parodų centro „Rupert“ vadovė Justė Jonutytė, asmeniškai pažinojusi ir dirbusi su J. Meku.

Ketvirtadienį, „Rupert“ erdvėje, atidaroma paroda „Leiskite man svajoti utopijas“, kurios idėja kilo pačiam J. Mekui, buvo jo puoselėjama ir ruošiama. Ketvirtadienio vakarą parodos atidarymas vyksta tik su žymiojo kūrėjo artimaisiais, gerbėjais ir bendražygiais, tačiau vieno garsiausių Lietuvos menininkų dvasia ir gaivališkumas sklando ore.

– Ši paroda – „Leiskite man svajoti utopijas“ – remiasi Jono Meko idėja. Kaip viskas vystėsi? Ar seniai pažinojote garsųjį menininką?

– Pažįstami buvome gal dešimt metų, man teko pas jį dirbti, be to, pats J. Mekas lankėsi mūsų erdvėje „Rupert“ 2013 m., kai ši buvo atidaryta.

Apie jo kūrybos parodą Lietuvoje pradėjome kalbėti kokiais 2017 m. Žinojome, kad mūsų šalyje J. Meko solinės parodos nėra buvę daugybę metų, nuo pat 2005 m., kai Šiuolaikinio meno centre buvo eksponuotas J. Meko projektas Venecijos bienalei.

Taigi kalbėjomės ir apsistojome ties idėja šioje parodoje atsigręžti į poeziją. J. Mekas prie šio projekto pradėjo dirbti praėjusių metų spalio mėnesį.

– Sakote, kad paskutinioji didelė J. Meko paroda Lietuvoje vyko tik 2005 m. Ar pats menininkas neišsakė dėl to apmaudo?

– Žinoma, buvo apie tai užsiminęs, bet J. Mekas tikrai nebuvo iš žmonių, kurie skundžiasi. Jam tik buvo kiek keista, kad rengti parodas kviečia Londono ar Paryžiaus muziejai. Lietuvoje tikrai trūko J. Meko solo parodų. O idėjų naujiems projektams J. Mekas visuomet turėjo.

– Šios parodos ašis – J. Meko poezija. Kokio laikotarpio tai kūriniai?

– Tai kūriniai, apimantys maždaug 60 metų. Galbūt keletas eilėraščių yra pasirodę laikraščiuose ar pan., bet didžioji dalis – nežinoma. Yra juodraščių, į kuriuos J. Mekas kadaise nežiūrėjo rimtai, bet galiausiai kažką juose išvydo ir nusprendė paviešinti.

– Ką dar bus galima pamatyti atėjus į parodą?

– Parodą lydės labai įvairi programa. Kai dar kalbėjomės su J. Meku, jis teigė sau pasiliksiąs darbą atrinkti poeziją, o visa kita toliau – jau kuratorių darbas.

Štai parodos atidarymą lydi net trys jaunų Lietuvos menininkų performansai. Menininkai, net nesusitikę su J. Meku, yra įkvėpti jo darbų. Vėliau lauks nemažai renginių – vyks istorinės/politinės diskusijos, filmų peržiūros, daug poezijos skaitymų – tiek J. Meko gimtinėje Biržuose, tiek Vilniuje.

Tai išties primena mažą festivalį, išsitęsusį per kelias savaites. Pats J. Mekas norėjo parodą ir renginius pradėti per Jonines, taigi mes beveik pataikėme.

– Tai bus ir įrodymas, kad J. Meko kūryba negęsta ir įkvepia jaunas kartas, ar ne?

– Taip, tai labai įdomu, J. Mekas tikrai stipriai inspiruoja jaunus žmones. Kaip pas J. Meką į Niujorką vykdavo režisieriai kokiais 90-aisiais, taip jau kitos menininkų kartos elgėsi ir visai neseniai. J. Mekas turėjo ryšį su jaunais kūrėjais, jam rūpėjo naujos idėjos. Paskutiniu savo metu J. Mekas dirbo ir prie savo retrospektyvos, ir prie šios parodos, taigi yra minėjęs, kad būtent paroda yra įdomesnė – juk tai naujas projektas, kur gali nutikti kažkas netikėto ir tai daug smagiau.

– Juste, kaip manote, ar J. Mekas su metais nebus pamirštas? Kaip galima būtų įprasminti J. Meko atminimą Lietuvoje?

– Manau, kad J. Mekas yra meno istorijos, kino istorijos dalis, todėl sunku pagalvoti, kad toks vardas išnyktų. Juk šis kūrėjas – eksperimentinio Amerikos kino viena pagrindinių figūrų. J. Mekas nepraras savo pozicijos, nes yra tarsi kino istorijos vadovėlis.

Kalbant apie įprasminimą, didžiausias J. Meko įprasminimas būtų jaunų menininkų rėmimas. Pats J. Mekas Niujorke įkūrė filmų distribucijos centrą, jis siekė kuo daugiau palaikymo jauniems nepriklausomo kino kūrėjams. Tai buvo svarbu jam, turėtų būti svarbu ir mums.