Dailininkas Stasys Ušinskas – vienas brandžiausių ir novatoriškiausių Lietuvos menininkų, kurio kūryba apima daugelį sričių. Jis buvo vienas pirmųjų vitražo profesionalų Lietuvoje, jo tapybos palikimas taip pat unikali Lietuvos dailės istorijos dalis.
S. Ušinskas buvo ir vienas profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje kūrėjų, 1936-aisiais sukūrė lėlių spektaklį „Silvestras dūdelė“, o po dvejų metų – garsinį lėlių filmą „Storulio sapnas“. Šis filmas ir jo marionečių konstrukcijų brėžiniai šį mėnesį įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą.
Rasa Ušinskaitė, dailininko S. Ušinsko dukra, rodo tėvo lėlių marionečių konstrukcijų brėžinių originalus. Čia ir patentas, gautas Jungtinės Valstijose 1940 metais. Šie dokumentai saugomi privačioje kolekcijoje.
Būtent šie marionečių konstrukcijų brėžiniai bei pirmasis Lietuvoje animacinis marionečių filmas „Storulio sapnas“, kurį S. Ušinskas sukūrė 1938-aisiais, pripažinti nacionalinės reikšmės kolekcija ir įrašyti į Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.
1937-aisiais pusmetį gyvendamas Jungtinėse Valstijose, be kitų darbų, dailininkas domėjosi vietiniais marionečių teatrais, ten sulaukė siūlymo savąsias marionetes patentuoti.
„Amerika verslo šalis ir tada, ir dabar, žinojo, kad jei išeis filmas, gerą daiktą visi ims kartoti, plagijuoti ir skatino S. Ušinską užpatentuoti lėles. Daug punktų pateikė patentų biurui, bet, kaip visada būna, iš tų kelių dešimčių liko keli, tačiau neabejotinai jo autorytei priskiriami.
Tiesą sakant, retas dalykas, kad lėlininkui, lėlių meistrui, dailininkui, patentų biuras pripažintų kaip išradimą, vienkartinį dalyką: S. Ušinskas lėlininkų pasaulyje vienas iš nedaugelio gali didžiuotis patentu kaip išradimu – jis gavo patentą už marionečių technikos patobulinimą, tas patentas gal ne materialiai, bet galioja iki šiol“, – supažindina „Lėlių teatro“ režisierius Rimas Driežis.
R. Driežis pasakoja, kad S. Ušinsko marionečių kolekcija unikali ir tuo, kad jis kūrė jas kaip trupę, t. y. ne konkrečią lėlę konkrečiam spektakliui, o kad jos būtų universalios ir pakeitus vieną ar kitą detalę būtų pritaikomos skirtinguose vaidinimuose. Taip pat, sako R. Driežis, S. Ušinskas buvo novatoriškas, nes jis savo marionetėse neslėpė lėlių konstrukcijos, o kaip tik iškėlė į paviršių, kaip ji padaryta.
„S. Ušinsko lėlės iš karto demonstravo savo dirbtinę kilmę: mes ne žmonės, mes – kiti, mes – lėlės, net dainelė buvo jo spektaklyje „Silvestras Dūdelė“: „Mes mediniai žmogeliukai, dra ta ta, dra ta ta. Mums stikliukai kaktoj sukas, dra ta ta, dra ta ta“, – pasakoja „Lėlių teatro“ režisierius.
S. Ušinsko „Storulio sapnas“ buvo parodytas ne tik Lietuvoje, bet ir JAV. Ten jis sulaukė bendrovės, kuriančios animacinius filmus, susidomėjimo ir siūlymo kurti animacinį filmą pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką „Lakštingala“.
S. Ušinskas darbą pradėjo, tačiau Antrasis pasaulinis karas sutrukdė įgyvendinti sumanymą. Po karo jis prie lėlių negrįžo.
Dailininko didžioji kūrybos dalis saugoma Teatro, muzikos ir kino muziejuje: 15 jo kurtų marionečių bei daugiau nei trys šimtai scenografijos eskizų.
„Labai dažnai nevertiname to, ką turime. Man patinka užsieniečiai, kurie pamatę storulį buvo apstulbę: „Jūs nesuprantate, ką turite“. Dėl to norime aktualizuoti, rodyti, kad tai užimtų deramą vietą“, – aiškina Teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė.
UNESCO programos Pasaulio atmintis nacionalinio registro liudijimai bus teikiami Martyno Mažvydo bibliotekoje rugsėjo mėnesį.
Plačiau – reportaže nuo 32.19 min.
