Ši diena reikšminga mūsų tautinės tapatybės istorijai. Lygiai prieš 200 metų gimė kunigas Antanas Juška, garsusis lietuviškų žodžių, dainų ir papročių rinkėjas, kartu su broliu kalbininku Jonu skelbęs surinktą medžiagą žodynuose bei rinkiniuose. Neįtikėtino darbštumo ir pasišventimo tautos kultūrai būta žmogaus: jo užrašyta apie 7000 dainų ir apie 2000 jų melodijų, taip pat aprašytos senovinės vestuvių apeigos.
Darbuotasi kunigo XIX a. antroje pusėje, kai pasaulio šviesuomenės manyta, jog lietuvių tauta ir jos kultūra – jau ant nebūties slenksčio. O prie to prisidėjo ir carinės represijos, lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas.
Antanas Juška gimė Ariogalos valsčiaus Daujotuose, kilęs iš smulkaus bajoro šeimos. Tėvams neišgalint leisti vaikų į mokslus, vyriausioji dukra nuėjo tarnauti, kad paremtų brolių studijas.
Vyresnysis brolis Jonas studijavo klasikinę filologiją Charkovo universitete, jaunesnysis Antanas ruošėsi tapti kunigu. Už pasiekimus moksluose gautą aukso medalį Jonui teko parduoti, nes Antanui rengiantis priimti kunigystės šventimus, pritrūko pinigų kunigo rūbams įsigyti. Juodu visą gyvenimą lydėjo tikroji brolystė, o filologo ir tautosakos rinkėjimo bendradarbiavimas buvo itin vaisingas.
Antanas kunigavo Antazavėje, Pušalote, Veliuonoje, Vilkijoje, Alsėdžiuose. Susidomėjęs lietuvių kalbos tyrimo ir žodyno problemomis, apie 1850 metus pradėjo užsirašinėti patarles ir posakius, retesnius žodžius.
„Kad tik senoviniai žodžiai neišnyktų“, – užrašinėdavo pasidėjęs popieriaus lakštus ant kelių, net išpažinčių klausymo metu – „besispaviedojant“ kaimo moteriškėms. O pradėjęs rinkti lietuviškas dainas, kad jų melodijas užfiksuotų, per metus išmoko groti smuiku ir fortepijonu. Išgirdęs, kad Vilkija garsėja dainininkais, parašė laišką vyskupui M. Valančiui, prašydamas jį ten perkelti, netgi sutikdamas užimti žemesnes pareigas.
Kunigaudamas Vilkijoje ir Veliuonoje, surengdavo kaimo moterų dainų konkursus, apdovanodavo jų „karalienę“ šilko skara. O iš prarandančių motinos kalbą ir smagiai pasišaipydavęs. Štai, kartą sutikęs važiuotą parapijietį Dapkų, kuris prisistatęs kunigui Dapkevičiumi, paklausė: „O kas čia tavo pakinkytas: arklys ar arklevičius?“
A. Juškos darbų chronologija tokia: iki 1854 m. užbaigė 7000 žodžių lenkų – lietuvių žodyną bei sudarė 30 tūkst. žodžių lietuvių-lenkų žodyną su šnekamosios kalbos sakiniais. Šio žodyno kelias dalis išspausdino Peterburgo mokslų akademija. Per Lietuvą nuvilnijus 1861m. įvykiams, kunigas rėmė sukilėlius, už tai buvo įkalintas. Net ir kalėjime iš kameros bendrų užrašinėjęs dainas…
Iš nelaisvės po 9 mėnesių jį išvadavo Vilkijos žmonių peticija bei Rusijos akademikų užtarimas. 1863 m. išleidžiamas jo elementorius „Abecela“, kurioje vietoje lenkiškų samplaikų sz ir cz jau vartojamos raidės š ir č (su paukštukais). 1867 m. St. Peterburge buvo paskelbtos 33 dainos iš jo surinktųjų su vertimu į rusų kalbą. Apie 1875 m. A. Juška dar parašė latvių – lietuvių – lenkų kalbų žodyną.
Gyvenimo pabaigoje jau sunkiai sirgdamas kunigas išvyko pas brolį, dirbantį Kazanės gimnazijoje. Kad bendromis pastangomis galėtų išleisti lietuviškas dainas – už savo pinigus ir be teisės platinti Lietuvoje!
O iš surinktųjų 7 tūkst. dainų yra publikuotos tik 2797-ios. Garsaus kalbininko baltisto Jano Baudouin de Courtenay, profesoriavusio Kazanės universitete, rūpesčiu šio universiteto spaustuvėje 1880–82 m. pavyko išleisti trijų tomų dainų rinkinį bei veliuoniečių vestuvinių papročių aprašymą. Du pirmus tomus spaudai parengė abu broliai, o po kunigo Antano mirties 1880 lapkričio 1 d. šį darbą tęsė Jonas. Kunigas ir užgeso su pirmuoju dainų tomu rankose... Du prašymus pareiškęs prieš mirtį: palaidoti „ant Nemuno kranto po ošiančiais medžiais“ ir dainų rinkinį nuvežti į Veliuoną dainų karalienei Rozalijai. Abiems norams buvo lemta išsipildyti: nors broliai Juškos buvo palaidoti Kazanėje, 1990 metais jų palaikai bei paminklas pergabenti į Lietuvą ir iškilmingai perlaidoti Veliuonos bažnyčios šventoriuje. Tuo pasirūpino disertaciją apie brolius parašęs dr. Antanas Mockus (1918–1995) bei žymus mūsų archeologas Vytautas Urbonavičius, identifikavęs palaikus ir filmu užfiksavęs kapavietės tyrimus. 2003 m. išleista knyga „Broliai Juškos“; ją spaudai pagal A.Mockaus disertacijos tekstą parengė profesorius Stasys Skrodenis.
Šiandien betarpiškai susipažinti su brolių Juškų paveldu galima apsilankius Vilkijos etninės kultūros muziejuje, veikiančiame trijų šimtų metų klebonijos pastate, kuriame Antanas Juška gyveno neramiais sukilimo metais. Iš muziejininkų Arūno ir Vidos Snieškų lūpų išgirsite ir mėgiamą kunigo Antano ketureilį:
Aš sveikas, linksmas, Nesmu nuliūdęs,
Niekad nestoviu Kampe susnūdęs.
Dainuoju laimėj Arba nelaimėj,
Linksminuos visad, Nedrebu baimėj.
Tad teisus buvo profesorius J. Boduenas de Kurtenė, 1885 m. parašęs: „Brolių Juškų atminimas neišnyks, kol gyvens lietuvių tauta, kol egzistuos mokslininkai, besidomintys jos dvasinio ir visuomeninio gyvenimo reiškiniais.“
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
