Kultūra

2019.06.16 14:43

Rusų teatro kritikė Marina Davydova: žaidimo taisyklės sovietmečiu buvo aiškios, dabar – ne

„Kultūros barai“2019.06.16 14:43

Marinos Davydovos spektaklis „Amžinoji Rusija“ per vieną balandžio savaitgalį Vilniuje buvo parodytas aštuonis kartus. Spektaklis, primenantis instaliaciją be aktorių, skirtingose Menų spaustuvės erdvėse kvietė susipažinti ir apmąstyti liberalių idėjų Rusijoje istoriją. Po vieno iš spektaklių su jo režisiere pasikalbėjome ir apie „amžinąją“, ir apie dabartinę Rusiją.

Su rusų teatro kritike Marina Davydova kalbasi Monika Meilutytė. 

– Jūsų spektaklis pasakoja apie Rusiją, bet pastatėte jį Vokietijoje (HAU Hebbel am Ufer teatre), gastroliuojate po Europą. Ar ketinate spektaklį parodyti Rusijos žiūrovams?

– „Amžinoji Rusija“ niekada nebuvo ir, manau, nebus parodyta Rusijoje. Dėl cenzūros. Nors oficialiai cenzūros Rusijoje nėra ir visi pareigūnai kartoja tai tarsi mantrą, tačiau egzistuoja toks dalykas kaip autocenzūra. Teatrų vadovai ir festivalių prodiuseriai supranta, kad jeigu padarys ką nors ne taip, valdžia jų nenužudys, iškart gal neareštuos, tiesiog kitais metais jiems greičiausiai neskirs finansavimo. Labai paprasta. Todėl rizikuoti, kad atvežęs ir parodęs „Amžinąją Rusiją“ nebeturėsi iš ko išsilaikyti, nėra labai patraukli perspektyva. Tiesa, buvo bandymų – Nacijų teatras [spektaklio koprodiuseris – M. M.], Vsevolodo Mejerholdo centras buvo pradėję derinti šį klausimą, bet galiausiai pabijojo ir atsisakė pakviesti spektaklį. Tad abejoju, ar kada nors Rusijoje jį parodysime.

– Kodėl spektaklis taip gąsdina teatrų vadovus ir festivalių prodiuserius?

– Nežinau. Mano manymu, jame nėra nieko, kas galėtų papiktinti valdžią. Apžvelgiama Rusijos li- beraliosios minties raida. Spektaklis trunka dvi valandas ir tik paskutinės penkios minutės susijusios su dabartine – Putino – Rusija. Bet šių penkių minučių, matyt, pakanka, kad spektaklio negalėtume parodyti mūsų šalies žiūrovams.

Toje paskutinėje scenoje esama visokiausių daiktų, vienas iš jų – Putino portretas. Tiesą sakant, jis net ne Putino – juo apsimeta menininkas Vladislavas Mamyševas-Monro. Jo tokia kūryba – jis nuolat persirengdavo kokia nors įžymybe. Taip sukūrė turbūt tūkstančius portretų. Šios paskutinės penkios minutės – tarsi paskutinis istorijos taškas, darantis labai stiprų įspūdį. Tada paaiškėja mano požiūris į šiuolaikinę Rusiją. Matyt, to pakanka.

– Tačiau prieš pradėdama kurti spektaklį tikriausiai žinojote, kad jis bus skirtas Europos žiūrovams?

– Ne, nežinojau. Pasiūlymas buvo labai netikėtas. Prieš keletą metų su HAU Hebbel am Ufer meno vadove Annemie Vanackere kalbėjomės apie jų teatro projektus ir artėjantį Rusijos 1917-ųjų spalio revoliucijos jubiliejų. Paskui ji atsiuntė man paraiškas projektų, skirtų 100-osioms revoliucijos metinėms paminėti, kad aš kaip ekspertė įvertinčiau menininkų siūlomas idėjas. Kadangi tuo metu visai neturėjau laiko, nes buvau vieno festivalio programos direktorė, juokais Annemie atsakiau, kad man turbūt būtų paprasčiau parašyti savo projektą negu įvertinti, ką siūlo kiti. Tačiau ji nepriėmė to kaip juoko ir man parašė: „Puiki idėja! Lauksiu tavo paraiškos!“ Patikėkite, aš apie spektaklį tada rimtai negalvojau.

Bet Annemie manęs nepaleido, primygtinai reikalavo, kad pateikčiau projektą. Todėl vieną dieną sėdau rašyti ir vaizduotėje išvydau tas keturias erdves, ryšius tarp jų. Trumpai viską išdėsčiau. Kai susitikome su Annemie, perskaičiau jai aprašymą, nupiešiau planą, kaip kas daugmaž turėtų atrodyti. Išklausiusi ji pasakė: „Man patinka. Esu pasirengusi duoti tau carte blanche, kad tai įgyvendintum.“ Jaučiausi keistai. Juk aš – teatro kritikė, žurnalo redaktorė, knygų autorė, bet neturiu jokios teatro praktikos. Nebuvau tikra, ar pavyks. Tačiau norėjau žmonėms papasakoti apie šią Rusijos istorijos dalį, nes jie visų tų detalių nežino. Netikėtai viskas įgavo meninę išraišką, negana to, spektaklis patyrė sėkmę. Visi bilietai Vokietijoje buvo parduoti, paskelbta daug pozityvių recenzijų, įvyko svarbi Vokietijos radijo transliacija ir pan. Kai teatras nusprendė projektą atgaivinti, jis vėl patyrė sėkmę – tapo vieno svarbiausių Europos teatro festivalių BITEF [Belgrade, Serbijoje – M. M.] pagrindinės programos dalimi ir net laimėjo specialųjį prizą. Štai tokia sėkmė, kai sukuri spektaklį, neturėdamas režisieriaus patirties!

Visiškai nesitikėjau, kad „Amžinąją Rusiją“ rodysime ir kitose šalyse. Kurdama galvojau tik apie Vokietijos, apie Berlyno žiūrovus.

– Kaip manote, kokią vietą Jūsų spektaklis užima Vokietijos teatro kontekste?

– Manau, Vokietijos teatrui jis labai neįprastas, nes švietėjiškas. Supažindinti su šia Rusijos istorijos dalimi – svarbus mano tikslas. Pagrindiniai spektaklio herojai yra idėjos. Neatsitiktinai jame nėra gyvos vaidybos – žmonės, pasirodantys ekranuose, yra tarsi fantomai, vaiduokliai. Kita vertus, spektaklis iš esmės istoriografinis – tai visiškai nebūdinga vokiškam ar kitam europietiškam teatrui.

Vokiečių teatro kontekstas, sakyčiau, yra dvejopas. Viena vertus, yra labai daug didelių pastatymų didelėse scenose su puikiais aktoriais pagal klasikines (arba ne) pjeses. Kita vertus, egzistuoja ir vadinamasis „postdraminis“ teatras, ieškantis vis naujų raiškos būdų, naujos teatro kalbos (Rimini Protokoll, SheShePop, Gob Squad ir kt.). Sunku pasakyti, kur mano spektaklio vieta. Man atrodo, jis neturi nieko bendra nei su tradiciniais didžiaisiais pastatymais, nei su postdraminiu teatru. Tai visai kitkas.

– O kaip savo spektaklį įsivaizduojate Rusijos teatro kontekste?

– Rusijoje daug tradicinio, bet nemažai ir alternatyvaus teatro. Tačiau ten įdomesnis klausimas būtų žiūrovai. „Amžinojoje Rusijoje“ yra daug kultūrinių ir istorinių nuorodų. Nemanau, kad užsieniečiai jas atpažįsta, bet, man atrodo, jų neatpažintų net patys rusai, nebent tie, kurie puikiai išsilavinę. Gal atpažintų spektaklyje rodomą nebyliojo kino filmo ištrauką, citatą iš Velimiro Chlebnikovo eilių ar kitas nuorodas. Norėčiau savo spektaklį parodyti tiems Rusijos žiūrovams, kurie suprastų visas šias kultūrines ir istorines užuominas. Manau, Rusijoje spektaklis patirtų dar didesnę sėkmę negu Vokietijoje. Deja, to patikrinti neįmanoma dėl ideologinių priežasčių.

– Su kokiais pagrindiniais iššūkiais dabar susiduria Rusijoje kuriantys menininkai?

– Kirilo Serebrenikovo areštas ir teismas išgąsdino daugelį Rusijos menininkų. Laimė, Kirilas jau paleistas iš namų arešto ir, tikiuosi, viskas baigsis gerai.

Bėda ta, kad kurti ką nors panašaus į „Amžinąją Rusiją“ pas mus rizikinga. Greičiausiai užgrius problemos, tik nežinia, kokios jos bus. Gal tik apkarpys kitų metų biudžetą, gal nepratęs sutarties su tavimi, o gal areštuos. Kita vertus, menininkai vis dėlto gali kurti, juk dabar – ne stalinizmo laikai. Žmonės nebijo pasakyti, ką galvoja. Menininkai kartais sukuria tikrai radikalių darbų ir nieko baisaus nenutinka, bet kartais barjeras yra neįveikiamas. Be to, daug kas priklauso nuo miesto valdžios. Pavyzdžiui, eksperimentinis spektaklis Sankt-Peterburge greičiausiai bus priimtas normaliai, o Vladivostoke tokį kurti būtų pavojinga.

Bėda ta, kad labai sunku suprasti esamą ir nuspėti būsimą situaciją. Sovietmečiu ribos, kurių negalima peržengti, buvo labai aiškios. Be to, prieš premjerą visada peržiūrėdavo komisija, kuri nuspręsdavo, kokį spektaklį rodyti, kokį uždrausti, o gal tik atsisakyti tam tikrų scenų. Taigi žaidimo taisyklės sovietmečiu buvo labai aiškios, o dabar – ne. Todėl kuri, rizikuoji ir tik paskui pamatai, su kuo tau teks susidurti. Man buvo paprasčiau, nes spektaklį stačiau užsienyje.

– Šiemet išleidžiate dar vieną premjerą – šįkart Vokietijos Thalia teatre „Checkpoint Woodstock“. Esate nusiteikusi tęsti teatro režisierės karjerą?

– Norėčiau, bet ar pavyks, priklauso ne tik nuo manęs. Manau, ateityje derinsiu skirtingus projektus. Tiesą sakant, tą jau ir dabar darau, gyvendama tarp Rusijos ir Europos. Rusijoje vadovauju seniausiam ir svarbiausiam žurnalui Teatr, esu tarptautinio festivalio Maskvoje NET meno vadovė, skaitau paskaitas ir pan., o Vokietijoje statau spektaklius.

Jau turiu minčių, koks galėtų būti trečias mano pastatymas, tačiau dėl jo dar su niekuo nesu pasirašiusi sutarties. Kadangi dabar statau spektaklį viename geriausių Europos teatrų – Thalia, – manau, daug kas priklausys nuo „Checkpoint Woodstock“ sėkmės. Tai didelis repertuarinis teatras, kuriame vaidina puikūs vokiečių aktoriai. Šįkart spektaklis bus vokiečių kalba, o ne rusų kalba su subtitrais kaip „Amžinojoje Rusijoje“. Taigi visas pastatymas vokiškas.

– Kodėl Jums, teatro kritikei, parūpo režisuoti spektaklius? Kas tai – naujas būdas išreikšti savo idėjas?

– Matote, aš žinau, kad esu gera teatro kritikė, neabejoju savimi kaip šios profesijos atstove. Bet reikia laiko, kad suprasčiau, ar esu gera teatro režisierė. Kritikų darbo įrankis – žodžiai, todėl rašyti re- cenzijas, knygas, net spektaklio dramaturgiją man įprastas dalykas. Tačiau tai, ką darau teatre, yra visai kas kita, tenka dirbti su trijų dimensijų medžiaga. Žinoma, tekstas, idėjos yra vienas iš svarbiausių spektaklio elementų. Tačiau, pavyzdžiui, Thalia teatre mano spektaklis labai vizualus, jame daug šokio, dainų, judesio, daiktų ir kitko. Visa tai reikia suderinti, todėl čia jau visiškai kita profesija. Pažiūrėsime, kas iš to išeis.