Lietuvos poezija dar labiau linksta prie karvių, o ne dirbtinio intelekto. Tačiau gal tiesiog nepavyko rasti jaunųjų autorių darbų, LRT.lt sako viena iš Mo įkūrėjų Danguolė Butkienė, kalbėdama apie naujausią MO avantiūrą – poezijos knygą, atspindinčią šiuo metu veikiančią parodą „Gyvūnas – žmogus – robotas“.
– Kaip kilo mintis apie MO poezijos knygą? Ar vizualusis menas neišreiškia visko taip, kaip norėtųsi, o gal šis leidinys – tiesiog smagi avantiūra?
– Ši „avantiūra“ turėjo kelis tikslus. Pirmiausia, norėjosi labiau pritraukti į muziejų poetus. Poezija, visai kap ir dažnas vizualaus meno kūrinys, turi kažką sunkiai nusakomą. Kažką, kas yra „už žodžių“. Visgi, skirtingų menų atstovai, neįpratę prie „svetimos“ kalbos, dažnai sunkiai skaito kolegų dailininkų „tekstą“. Susimąsčiau, kad poezijos knyga galėtų tapti savotišku tilteliu, padedančiu įveiki tos svetimos kalbos barjerą.
Kitas tikslas – pasiūlyti parodos „Gyvūnas – žmogus – robotas“ lankytojams ir turistams nebanalų ir parodą papildantį suvenyrą: lietuvių poetų eilėraščius (su Rimo Užgirio) vertimu į anglų kalbą), kartu su parodos meno kūrinių reprodukcijomis.
– Ar galima tikėtis, kad nuo šiol ir kitas didžiąsias MO parodas lydės poezijos knygos?
– Parengti knygą – gana ilgas ir sudėtingas procesas. Kitai parodai to padaryti jau nespėsime, tačiau neatsisakome minties ieškoti naujų išraiškos formų ir leistis į naujas „avantiūras“.
– Muziejuje bus pradėti ir poezijos skaitymai. Kas tai – konkurencija su Lietuvos rašytojų sąjunga ir ten vykstančiais renginiais?
– Taip, vasarą MO muziejaus terasoje kas antrą ketvirtadienį vyks poezijos skaitymai – pradžia jau šį ketvirtadienį. Negalvojome apie konkurenciją, šiuos skaitymus inicijavo mūsų darbuotojas Zigmas Pakštaitis, kuris pats yra literatas. Turime nuostabius darbuotojus, apdovanotus begaliniu kūrybiškumu, tad norisi visaip juos skatinti, kad ta iniciatyva neužgestų.
Manau, kad ir pirmajam poezijos vakarui Zigmas pasirinko nuostabią poetų porą: neseniai naują poezijos rinkinį išleidusį Mindaugą Nastaravičių ir vieną iš Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laimėtojų kolektyvo – Vaivą Grainytę. Manau, vilniečiams bus labai įdomu gyvai susitikti su abiem autoriais.
– Kas jums, Danguole, yra geriausias lietuvių poetas?
– Nežinau, gal tik galiu paminėti seną mūsų draugą Antaną A. Jonyną, kuris kartu su Palmira Mikėnaite yra šio Mo muziejaus poezijos rinkinio sudarytojai. O šiaip Lietuva – poetų žemė!
Dar galiu paminėti vieną poetą, kuris man buvo labai svarbus jaunystėje, kai rinkausi savo ateities kelią. Prieš baigdama mokyklą negalėjau sugalvoti, ką toliau veikti. Kartą mokyklos bibliotekoje aptikau giliai užkištą Sigito Gedos rinkinį „26 rudens ir vasaros giesmės“. Iš pradžių nieko nesupratau, bet kuo ilgiau skaičiau, tuo labiau knyga mane žavėjo. Atsivėrė toks nuolatos judančios, kintančios, laisvos, gaivališkos, begalinės įvairovės gamtos pasaulis, kurio ligi tol buvau nepastebėjusi. Ir tada supratau, kad turiu tik vieną kelią – studijuoti gamtos mokslus. Taip S. Geda nulėmė mano likimą.
– Jūsų muziejuje eksponuojami darbai priklauso modernizmo laikotarpiui, o kaip su poezija naujajame leidinyje? Orientuotasi į modernizmą? Ar čia sugyventų, pavyzdžiui, Maironis ir modernaus meno kūrinys?
– Ne, į modernizmus sąmoningai čia nesiorientuota. Natūralu, kad dauguma autorių yra mūsų amžininkai, bet yra ir vyresnių – pavyzdžiui, Henrikas Radauskas. Tiesiog kartu su Palmira ieškojome gerų eilėraščių, kur būtų kas nors apie žvėris, gyvūnus ir robotus.
Su robotais prasčiausia – akivaizdu, kad mūsų poezija dar labiau linksta prie karvių nei prie dirbtinio intelekto. Bet galbūt ir klystu, gal tiesiog neradome pačių jauniausių autorių darbų. O apie Maironį – žinoma, šiame postmoderniame, postantropoceniniame pasaulyje visokie „žvėrys“ gali gerai tarpusavyje sugyventi.
