Kultūra

2019.06.12 13:40

Netekome aktoriaus Juozo Meškausko: nuo scenos sakė tai, dėl ko sopėjo širdis

LRT.lt2019.06.12 13:40

Birželio 12-ąją po sunkios ligos mirė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktorius Juozas Meškauskas, praneša LNDT.

J. Meškauskas gimė 1926 metų rugpjūčio 1 dieną. 1947-asiais pradėjo dirbti Lietuvos valstybiniame dramos teatre Vilniuje. Tuo pačiu metu mokėsi šio teatro studijoje.

Po metų suvaidinęs Tamošių Boriso Dauguviečio komedijoje „Žaldokynė“ (režisierė Kazimiera Kymantaitė), Meškauskas vėliau šiame spektaklyje atliko ir zakristijono Rūtos, ir paties Jokimo Žaldoko vaidmenis.

Aktoriaus vaidmenų sąraše – daug sceninių lietuviškos dramaturgijos paveikslų: Kudaba (B. Sruogos „Apyaušrio dalia“), Silva (K. Sajos „Silva studentauja“), Kalvaitis (V. Krėvės „Žentas“), Jogaila (B. Sruogos „Milžino paunksmė“), Kreivakojis (K. Sajos „Ubagų sala“), Daktaras (J. Grušo „Pijus nebuvo protingas“).

B.Dauguvietis. Žaldokynė

Ne mažiau įdomių ir ryškių vaidmenų sukurta spektakliuose pagal užsienio dramaturgų veikalus: Koleantas (K. Čapeko „Makropulo receptas“), Piteris Tizlas (R. Sheridano „Intrigų mokykla“), Firsas (A. Čechovo „Vyšnių sodas“), Kreontas (J. Anouilh‘aus „Antigonė“), Mamajevas (A. Ostrovskio „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“) ir daugelis kitų.

Ypač sėkmingas buvo Šveiko vaidmuo pagal Jaroslavo Hašeko romaną pastatytoje komedijoje „Juozapas Šveikas prieš Pranciškų Juozapą“.

„Mano amžiuje imti viską į širdį ir kelti į sceną – jau neįmanoma, o būti Šveiku... Juk labai trūksta tikro liaudiško humoro, sveiko požiūrio į visuomenę ir visokias per televizijas rodomas nešvankybes“ – vėliau, prisimindamas šį vaidmenį, yra sakęs aktorius.

J. Meškauskas vaidino ir kine, televizijos spektakliuose. 1965–1975 metais Meškauskas vadovavo Lietuvos profsąjungos kultūros rūmų liaudies teatrui ir režisavo jo spektaklius. Teatro branduolį sudarė Vilniaus universiteto ir Kauno politechnikos instituto teatrinių studijų absolventai.

Su jais į gyvenimą išleista keturiolika spektaklių. Reikšmingiausi jų – Juozo Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ (1969), „Pijus nebuvo protingas“ (1973), o Balio Sruogos „Milžino paunksmė“ (1971) sulaukė ypatingo visuomenės susidomėjimo.

J. Meškauskui teatras buvo vieta, kurioje jis galėjo atvirai kalbėti su žiūrovais: „Nepriklausiau jokioms partijoms ir niekas man nenurodinėdavo, kaip elgtis. Aš buvau Meškis iš Kalickių ir šnekėjau, dariau tai, kas man skaudu. Aš suvedinėjau su gyvenimu sąskaitas. Teatre dažniausiai vaidinau neigiamus personažus. Pasinaudodamas aktoriaus profesija, iš scenos šnekėjau tai, dėl ko sopėjo man širdį“, – yra sakęs aktorius.

Aktoriaus Juozo Meškausko kūrybos vakaras

Jau būdamas garbaus amžiaus aktorius vis dar pasirodydavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje – 1996 metais vaidino „Šauniuosiuose vyrukuose“, džiugino publiką „Žaldokynėje“ ir Juliaus Dautarto režisuotame spektaklyje „Paskendusi vasara“, sukurtame pagal Mariaus Katiliškio literatūrinę kūrybą.

Aktorius tvirtino: „Galiu sakyti, kad esu laimingas ir kad gyvenimas man davė daugiau, negu aš nusipelniau.“ J. Meškauskas visą gyvenimą spinduliavo pavydėtiną energiją, jo kuriamiems paveikslams buvo būdingas temperamentas, artistinė improvizacija, puikiai valdomas balsas, komiškiems vaidmenims – saviti, taiklūs humoristiniai atspalviai.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius