Kultūra

2019.06.15 17:12

Festivaliai: girtuokliaujama mažiau, noriau tvarkomasi, o mišių už metalistų sielas nieks nebeužperka

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.06.15 17:12

Pirmaisiais metais festivalį „Devilstone“ lydėjo konservatyvių ir prisigąsdinusių anykštėnų mišios, adoracija ir maldos už linksmintis atvykusiųjų sielas. Praėjus dešimčiai metų situacija pasikeitė 100 proc., sako „Devilstone“ organizatorius Vaidas Voronavičius.

Festivaliai Lietuvoje – anokia naujiena. Visgi nuomonės apie masinį susibūrimą tam tikroje Lietuvos vietoje vasaros metu sklando įvairios. Nuo pačių konservatyviausių, esą festivaliuose tik „pilama“ ir nieko daugiau, iki neslepiamo susižavėjimo ten tarpstančia alternatyvia kultūra, saviraiškos laisve, taika ir net meile.

Apie tai, kokia kultūra vyrauja muzikos festivaliuose, kokie yra patys šią pramogą besirenkantys dalyviai ir ką tai sako apie mūsų visuomenę kalbėta ir kultūros mėnraščio „370“ surengtoje diskusijoje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurią moderavo muzikos apžvalgininkas Jonas Braškys.

Muzika nebėra identiteto dalis, festivaliuose laukiama įvairesnio turinio

Pokalbį pradėjo kone daugiausia patirties turintis, vieno seniausių festivalių Lietuvoje – „Bliuzo naktys“ – vienas organizatorių Algirdas Barniškis-Blėka. Jis prisipažino dar prieš 15 metų sakęs, kad jokios festivalių kultūros Lietuvoje nėra, tačiau dabar žodžius vertėtų atsiimti.

„Mes „Bliuzo naktis“ pradėjome organizuoti prieš 27 metus. Praėjo tikrai daug laiko, viskas pasikeitę, festivaliai ir jų publika – taip pat. Dabar visko yra labai daug. Džiugina pokytis, susijęs su pačių festivalio dalyvių saugumu, švara, ekologija. Na, o kalbant apie muziką, tai prieš tuos daugiau nei 20 metų ji buvo kiek uždraustas reikalas, ypač jei kalbame apie roką“, – pasakoja A. Barniškis-Blėka.

Festivalio „Devilstone“ vienas organizatorių Vaidas Voronavičius pripažįsta šio festivalio kaitą, kartais lydimą net kiek neigiamų atsiliepimų: „Per tuos dešimt metų tikrai labai pasikeitėme. Keitėsi ir mūsų, organizatorių, muzikos skonis, kas atsiliepė renginio visumai. Be to, visuomet didėjo ambicijos. Galėjome taip ir likti su viena scena festivalyje, bet turbūt būtume po keturių metų išsivaikščioję. Dabar turime daugiau festivalio lankytojų, nes žmonės renkasi ne tik dėl sunkiosios muzikos, bet ir kitų stilių.“

Dar vieno festivalio „Sūpynės“ atstovas Filipas Rimkus teigia norintis tikėti, kad didžiausia motyvacija važiuoti į festivalį – muzika. „Žinoma, dalis žmonių „Sūpynėse“ susirenka ir dėl vakarėlio, draugų ar ieškodami progos gražiai apsirengti ir pasifotografuoti. Tokių veiklų taip pat yra, bet svarbiausia muzika, o mes stengiamės kas kartą atvežti atlikėjus, įdomius kuo platesnei auditorijai“, – sako F. Rimkus.

Muzikos tinklaraščio „Gintariniai akiniai“ vienas autorių Andrius Zimaitis tarsi apžvelgia muzikos reikšmę skirtingų laikų žmonėms. Jo teigimu, vyresnės kartos atstovams muzika buvo, o ir yra, svarbi identiteto dalis.

„Pamenu reiškinį, kurį apibūdinčiau taip – „Pasakyk, kokios muzikos klausaisi, aš pasakysiu, kas tu“. Manau, kad jaunajai kartai muzika nebėra toks reikšmingas tapatybės elementas. Jaunimas turi mėgstamą muziką, atlikėjus, bet tai nebedaro tokios įtakos jų savimonei“, – pasakoja A. Zimaitis.

Pirmuosius metus lydėjo mišios ir adoracijos

 V. Voronavičius prisiminė „Devilstone“ pradžią, ir ne veltui. Anykščių mieste kasmet įsikuriantis festivalis pirmaisiais kartais susilaukdavo gana keistų reakcijų. Anot V. Voronavičiaus, konservatyvūs anykštėnai yra užpirkinėję net mišias!

„Dar jie skaitė adoraciją, o prie įėjimo į festivalį stovėjo septyni žmonės, meldęsi už sielas. Pirmaisiais metais didelius reikalavimus kėlė ir policija, įvairios tarnybos. Tačiau kasmet visi į tai žiūrėjo vis atlaidžiau ir atlaidžiau. Skirtumas tarp reakcijų į „Velnio akmenį“ pirmaisiais metais ir dabar pasikeitęs 100 proc.“, – tikina V. Voronavičius.

A. Barniškis-Blėka, kalbėdamas apie muzikos festivalių lankytojų socialinį atsakingumą, turi pozityvių įžvalgų: „Tikrai nebėra taip, kad festivalio metu vien tik „pilama“. Nėra nei tiek vartojama, nei tiek šiukšlinama, kaip kai kas galvoja. Štai į „Bliuzo naktis“ atvykę žmonės patys prašo šiukšlių maišų, kad galėtų susitvarkyti. Kiek problematiškesnis yra šiukšlių rūšiavimo klausimas, nes tai kainuoja. Tačiau tikiu, kad ir rūšiavimas – kitas etapas festivaliuose.“

Pritaria ir F. Rimkus, teigdamas, kad festivalių neapleidžia mada mažiau šiukšlinti, rūšiuoti, tausoti aplinką. „Tai labai gerai. Problema dar išlieka vienkartiniai indai, pakuotės, tačiau jau pereinama prie, pavyzdžiui, bokalų, kurie veiktų kaip užstato sistema“, – džiaugiasi pokalbio dalyvis.

A. Zimaitis linkęs gerėjantį festivalių dalyvių elgesį sieti su visuotinai kintančiu mentalitetu: „Keičiasi suvokimas, tai atsispindi visur. Be fakto, kad alkoholio vartojimas krenta, reikia paminėti gerėjantį pragyvenimo lygį. Gėrimų žmonės gali nusipirkti ir festivalio metu, o kuo daugiau prasinešti pro apsaugą nebėra principo reikalas. Kadaise tai buvo kone „nacionalinis sportas“. Kuo geriau žmonės gyvena, tuo daugiau gali sau leisti, bet svarbiausia – jie pradeda rūpintis ne tik savimi, o ir gamta, aplinka. Kaip jau sakiau, jei pastebime tai festivaliuose, džiugu, juk tai – mažas visuomenės veidrodis.“

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius