Turbūt nėra netikėta, kad dailininkas Viktoras Paukštelis tapo paukštelius. Klaipėdos Baroti galerijoje jis atidarė autorinę parodą „Ornitologo sapnas“, jame – pilna paukščių. Suprantama, nutapytų.
V. Paukštelis paukštį laiko vienu gražiausių padarų pasaulyje. „Paukščiai turi tą jėgą savyje – trapumą ir lengvumą. Ir dar tas skrydis, kuriuo jiems neprilygsime. Galime bėgti kaip kiti gyvūnai ar laipioti medžiais, o paukščiai turi tai, kas mims neskirta – jie gali skraidyti“, – sako jis.
V. Paukšteliui paukštis yra sielos gyvūnas, todėl nuo tada, kai pradėjo tapyti, tęsia paukščių seriją.
„Kiekvienas save turbūt tapatiname su kuriuo nors gyvūnu. Man tai pasiūlė pati pavardė. Tam tikru požiūriu, kai tapau paukštį – tiek daug jų esu nutapęs – atsijungiu ir įeinu į meditaciją ir susiliejimą su savimi“, – sako jis.
Pirmojo parodos paveikslo „Ornitologo sapnas“ violetiniame sapniškame fone su balkšvais dažo nutekėjimais nutapytas paukščio kontūras. Koks tai paukštis, nežino ir pats autorius: „Kanarėlė arba žvirblis“, – gūžčioja pečiais jis.
Tačiau tai nėra svarbu, nes paveiksle – tik paukščio žemėlapis. „Kai paišiau šį paukštį, rėmiausi ornitologų naudojama paukščio sandaros schema. Kiekviena detalė turi savo pavadinimą: snapas, apatinė akies dalis, viršutinis vokas ar žandas...“, – „Kultūros savaitei“ pasakoja V. Paukštelis.
Parodoje „Ornitologo sapnas“ – daugybė visokių paukščių. Taikių, plėšrių ir įkalintų žmogaus rankose, nendrėse besislepiančių nuo medžiotojų. Ir nugaišusių.
Dailėje paukštis – vienas dažnesnių gyvosios gamtos objektų. Pasaulio meno istorijoje jų nutapyta daugybė. Juk visose epochose ir įvairiausiomis technikomis žmonės piešė paukščius. Todėl natūralu, kad šiandien tapyti paukštį reiškia kalbėtis su tais autoriais, kurie paukščius piešė jau anksčiau.
V. Paukšteliui įkvėpimu tapo 17 amžiuje „mažųjų olandų“ tapyti negyvi paukščiai ir 18 amžiuje paukščius vaizdavęs rokoko dailininkas Jeanas Baptiste‘as Siméonas Chardinas. Taip pat šiuolaikinio belgų tapytojo Michaëlio Borremanso negyvų paukščių darbai, sukurti jau tęsiant Chardino tradiciją.
„Tas kultūrinis sluoksnis, ateinantis iš amžių glūdumos per paukščio simbolį, man labai svarbus. Yra darbų, kur remiuosi nuotraukoje įamžintu paukščiu, o yra ir tokių, kuriuos nutapė „mažieji olandai“, – sako V. Paukštelis.
Kitoje Baroti galerijos sienoje eksponuojama mažų paveikslėlių serija. Mėlyname dangaus fone tarp rankų pirštų įsprausti maži paukšteliai.
„Juos kilo idėja nutapyti, kai varčiau vieną ornitologijos knygą. Visi paukščiukai joje buvo nufotografuoti žmogaus rankose. Tai ir pavaizdavau“, – pasakoja V. Paukštelis. Tai žmogaus galios simbolis, o kartu ir vidinės nelaisvės metafora. „Visi esame įkalinti ir labiausia turbūt savyje. Nes norime ir išsiveržti“.
Išsiveržti V. Paukšteliui, dailininkui ir pianistui, padeda tapyba. LRT RADIJO laidai „Kultūros savaitė“ jis sako, kad tapyba yra vaistas, sukeliantis priklausomybę:
„Tai būdas pabėgti. Būdas susitelkti, medituoti, įsiamžinti. Nes visi esame laikini, ir gyvenimas bėga labai greitai. Kai tapau, savo gyvenimą kiek pristabdau, bent jau taip viliuosi.“ V. Paukštelio paroda „Ornitologo sapnas“ Klaipėdos Baroti galerijoje veiks iki liepos 4 dienos.
Adomo Zubės pokalbis su Viktoru Paukšteliu skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“. Klausykitės įraše nuo 17 min.
