„Aš Užupyje jau nuo praėjusio tūkstantmečio ir man tai yra stebuklas – jausmo išraiška realybėje“, – LRT.lt pasakoja menininkas, Užupio ambasadorius Marius Abramavičius Neboisia, aptardamas ir ne visuomet džiuginančius pokyčius, lietuvių pomėgį laikytis taisyklių ir ateities vizijas.
Savo laiko šeimininkas, skiriantis dėmesio sielai
– Mariau, galbūt nežinantiems ar nenujaučiantiems derėtų paaiškinti, ką reiškia jūsų prievardis Neboisia?
– Tai reiškia, kad jei nori kažką sukurti, nereikia bijoti. Jei imsi dvejoti savo polėkiu ir visuomet galvosi, ką kiti pasakys, taip ir gyvensi. Aš kurti nebijau, ta kūryba – mano subjektyvaus pasaulio išraiška.
Neseniai ėjau ir supratau, kad dabar galiu tapatintis su Užupio siela. Tai – kažkas nesuvokiamo ir neapčiuopiamo, bet ką neabejotinai jauti. Tik paskutiniu metu sutinku žmonių, kuriems pojūčių pasaulis tolygus kosmosui. Manau, kad visi žmonės yra jautrūs, tik nekreipia į tai dėmesio. Sielos reikalus užgožia laikas, pinigai, darbai. Aš, būdamas menininku, galiu susitvarkyti gyvenimą taip, kad jis būtų įdomus, kad turėčiau laiko savo sielai. Tada vaikštau po Užupį ir jaučiu vietas, einu paskui intuiciją. Būna nuostabu.
– Jūs tapote, fotografuojate, rašote, leidžiate knygas apie Užupį, vedate kūrybinius užsiėmimus, daug keliaujate. Kaip viską spėjate? Koks jausmas būti visišku savo laiko šeimininku?
– Viskas daugiau mažiau susideda į etapus. Kai kažką pradedu, tuo daugiausia ir domiuosi. Kalbant apie laiką, tas tiesa – esi jo šeimininkas, bet kartu priklausai nuo impulsų.
Manau, kad žmonės laisvę dažniausiai suvokia kaip laisvę „nuo kažko“. Bet yra laisvė „kažkam“ – laisvė kurti, rašyti, fotografuoti. Neįmanoma išvengti visuomenės spaudimo, bet kažkaip susitvarkai, susidėlioji prioritetus. Laikas juk brangiausia, ką turi šioje žemėje.
Mano pastarojo pusmečio atradimas – kaip mūsų subjektyvią vidinę realybę pakeičia virtuali realybė. Kai nardome po „Facebook“, galvojame, kad jis atliepia vidinį pasaulį, bet taip nėra. Po truputį tampame tarsi pustuščiai. Nesakau, kad nereikia naudotis socialiniais tinklais, visgi ten – galybė kontaktų. Tik matau, kad reikia labai atidžiai rinktis.
– Ar kada nors pajutote, ką reiškia, kai jūsų laikas priklauso nuo kitų diktuojamų sąlygų?
– Taip, kartą teko pavaduoti Užupio meno inkubatoriaus direktorių. Tas laikas man baisiai prailgo. Supratau, kokį spaudimą iš aplinkos gauna vadovaujantis žmogus, kiek projekcijų į jį nukreipta. Kai esi menininkas, į tave žiūrima kaip į menininką. Kai esi direktorius, turi pakęsti lūkesčius, kontrolę, viltis ir t. t. Kai baigėsi tas laikas, pasijutau tarsi balionėlis, ilgai laikytas užspaustas ranka ir pagaliau iššovęs į viršų su didele energija.
– Kaip vis nestokojate kūrybiškumo?
– Man tai natūrali būsena, kartais galvoju ir nesuprantu, kaip kitiems kūrybiškumo gali trūkti. Į užsiėmimus pas mane ateina vaikai – 10-mečiai retai kada nežino, ką nupiešti, sukonstruoti, jiems laisvė patinka. Tačiau nuo maždaug 12 metų atsiranda kažkokia įtampa. Čia galima kalbėti apie mokyklą, kuri kartais padaro baisiausią dalyką – užmuša smalsumą, norą domėtis. Manau, kad labai svarbu išmokti dalykus matyti tarsi pirmą kartą. Kai žmones vedžioju po Užupį, net ir aš, viską čia žinodamas, vis randu kažką naujo. Reikia mokėti pamatyti, neiti įsisukus į savo reikalus ir bėdas.
Stebuklingame rajone – nuo praėjusios eros
– Kada atsiradote Užupyje?
– Užupyje aš nuo praėjusios tūkstantmečio, anos eros. Nors užaugau Žirmūnuose, mano tėvukas Užupyje turėjo studiją, dažnai joje lankydavausi. Tais laikais tai buvo toks banditų rajonas. Nebuvo angelo skulptūros, bet skveras jau egzistavo, o toliau jo nelabai galėjai kur nueiti.
Reikšmingiausi man buvo 1999 m. Tais metais grįžau iš Tibeto ir kartą vaikščiojau prie Šventosios Dvasios cerkvės. Pamenu, kad sustojau ir pradėjau žvelgti į Užupį per Vilnelę. Mane apėmė nepaprastai stiprus jausmas, suvokiau – tai vieta, kur noriu būti ir kur būsiu. Praėjo mėnuo, Užupyje su visais susipažinau, susidraugavau, prasidėjo puikūs dalykai. Matote, kai yra stiprus noras, jis visiškai nesunkiai įgyvendinamas.
Man Užupis yra stebuklas, sukurtas susibūrusių bendraminčių grupelės. Užupis yra vidinės realybės išraiška – taip atsirado krantinė, skulptūros, spalvotas namas, renginiai, festivaliai, įdomiausi dalykai.
– Tačiau tas keistasis Užupis, kurį sukūrėte su bendraminčiais, neišvengia kaitos, ar ne?
– Taip, matau, kad dabar čia ateina vartotojai. Jie užsuka, suvalgo picą, išgeria kavos ir išeina. Arba nusiperka naują butą, kuriame gyvena tarsi paraleliniame pasaulyje – išvažiuoja iš garažo, sugrįžta į garažą, eina į namus ir kitur nesirodo. Jei Užupyje ir toliau mažės kuriančių žmonių, tai bus kaip muziejus, tik blogąja prasme.
Aš pats Užupio meno inkubatoriuje turėsiu studiją dar dvejus metus. Vėliau – nežinomybė. Galbūt eisiu į pasaulį, kursiu Užupį Tibete, Tailande, o gal Kambodžoje ar Romoje.
– Kokią ateitį matote šiame rajone?
– Net neįsivaizduoju, o ir pranašu būti bijau. Aš pats žinau, ką noriu ir ketinu padaryti, o kam energijos jau nebeturiu. Ar jauni žmonės ateis į Užupį ir jame veiks? Galbūt, bet jau dabar yra atvejų, kai koks jaunas menininkas užsuka ir klausia, kiek jam už vieną ar kitą darbą bus sumokėta. Vadinasi, reikės sistemos, kažkokių dotacijų.
Užupio meno inkubatorius taip pat turi reglamentą. Ir mes, lietuviai, dabar kaip niekad mėgstame pasiduoti taisyklėms. Jei nėra taisyklių, visiškai nereaguojame, o jei yra, tai bandome tomis taisyklėmis visus aplinkui užspausti.
– O Vilnius?
– Man liūdna, kad Vilniuje neįvertiname gamtos. Kaip daug keliavęs po pasaulį, galiu pasakyti, kad mūsų sostinė – tobulai žalias miestas. Turime tokią duotybę! Tik dabar ją niokojame. Baisu ir tas visa ko tankinimas, neaišku, kaip toliau bus su transportu. Labai nesinori, kad Vilnius taptų miestu, kur nuolatos stovi kamščiuose. O mano vizija Užupiui – pėsčiųjų ir dviratininkų rajonas, be jokių automobilių. Gal tokiu galima paversti ir visą Vilniaus centrą? Deja, kol kas jis tik tankesnis ir tankesnis.
