Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio koncertą „Gloria Lietuvai“ rengiant, kompozitoriai į prakilnios muzikos garsus įpynė bemaž šimto pačių skambiausių Lietuvos varpų dūžius.
Įspūdingas tai buvo muzikinis kūrinys, palikęs neišdildomus įspūdžius. Džiugu, kad kartu vėl prabudo visuomenės domėjimasis bokštų varpais; buvo prisimintas ir Laisvės varpas, jo graži istorija. O kaip tik šiomis dienomis minima varpo šimtmečio sukaktis. Tad tikrai verta aptarti tokio ypatingo istorinės atminties objekto reikšmę mūsų tautinei tapatybei.
Laisvės varpas – tai Amerikos lietuvių dovana Lietuvai. Daug emigrantų yra išlaikę lietuvybę; kaip beišgalėdami jie stengėsi padėti ir nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvos valstybei.
Čikagos mieste 1919 m. gegužės 9 dieną vyko Lietuvių draugijų konferencija. Joje kalbėjęs advokatas Jonas Bagdžiūnas-Borden pasiūlė nuliedinti nepriklausomybės simbolį – Lietuvos laisvės varpą, įteikti jį tų metų birželio mėnesį įvyksiančiam Amerikos lietuvių Seimui, kuris tą varpą savo ruožtu padovanotų Lietuvai. Tokia mintis kilo prisiminus, kad skelbiant 1776 metais Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę, buvo skambinama garsiuoju Filadelfijos Laisvės varpu.
Tik per mėnesį gražus sumanymas buvo įgyvendintas: Sent Luiso metalurgijos gamykloje gimęs varpas svėrė daugiau nei pusę tonos, buvo per metrą aukščio ir bemaž tokio pat skersmens. Vienoje jo pusėje išlietas Vytis ir diplomato Broniaus Balučio sueiliuotas tekstas: „O, skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos.“ Kitoje pusėje – įrašas: „Amerikos lietuvių Seimas Lietuvai. Chicagoje birželio 9, 10 ir 11 d. 1919 m.“
Pirmasis iškilmingas skambinimas varpu įvyko birželio 8 dieną miesto aikštėje. Teatralizuotų iškilmių metu moteris, vaizduojanti Ameriką – tai buvo Čikagos „Grand opera“ solistė Barbara Darlys – perdavė varpą tautiniais rūbais pasipuošusiai kauniškei dainininkei Stefai Staniuliūtei. Tuo jaudinančiu momentu ir giedant „Tautinę giesmę“, daugelio dalyvių skruostais riedėjo ašaros. Viltasi, kad Laisvės varpo dūžiai aidės iš Gedimino pilies bokšto.
Pakeliavęs po Amerikos miestus, varpas laivu buvo atplukdytas iki Liepojos, iš kur 1922 m. sausio 13 d. pasiekė Kauną. Įkeltas į Karo muziejaus bokštą, pirmą kartą suskambo per ketvirtąsias Vasario 16-osios iškilmes. Varpą pašventino rašytojas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, jausmingai padeklamuodamas savo kūrybos odę „Bokšto pamokslas“. Garbė išgauti jo garsus suteikta prezidentui Aleksandrui Stulginskiui, aušrininkui ir signatarui Petrui Vileišiui, Amerikos lietuviui Juliui Kaupui. Prasidėjus kariniam paradui, juo skambino pirmasis karo invalidas Antanas Sereika ir jaunutis skautas Virkša.
Garbinguoju varpu būdavo skambinama minint ypatingos svarbos datas, jų įvykius. Tačiau sovietinė okupacija nutildė netgi bažnyčių varpus.
Tik 1941-ųjų birželio 23 dienos 12 valandą, kai per Kauno radiją sukilėliai paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, Laisvės varpas vėl suskambo. Ir prasidėjus Lietuvos atgimimui, varpas sugaudė 1988 metų rudenį, kai virš Karo muziejaus bokšto buvo keliama trispalvė.
Jis skambėjo ir kitų metų Vasario 16 d., vėl atidengiant Laisvės paminklą. Nepriklausomybės šimtmetį minint garsusis varpas išmušė 100 dūžių; juo skambino partizanas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Stasys Dovydaitis.
Varpo įrašo žodžiai „Tas laisvės nevertas, kas negina jos“ tapo Krašto apsaugos savanorių pajėgų šūkiu.
Tad tarkime: Su šimtuoju gimtadieniu, Laisvės varpe!
