Kultūra

2019.06.17 18:24

Donatas Katkus. In memoriam Vytautui Laurušui: ryškiai išsiskyrė iš to meto veikėjų

Donatas Katkus, dirigentas, altininkas, muzikologas, maestro, „Kultūros barai“2019.06.17 18:24

Mirė kompozitorius Vytautas Laurušas, ilgai siejęs kelias lietuvių muzikos epochas. Kadaise jauniausias Operos ir baleto teatro direktorius, paskui – ilgametis Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, Konservatorijos rektorius. Taigi svarbiausių muzikos institucijų vadovas, labiausiai matoma, Lietuvos muziką  vairuojanti figūra, daug metų priklausiusi sovietinei kultūros nomenklatūrai.

Bet ir šiuo atžvilgiu neapsiverčia liežuvis įprastinius neigiamus epitetus taikyti jam. Laurušas ryškiai išsiskyrė iš visos savo meto kultūros veikėjų plejados. Nesutikau žmogaus, kuris būtų ką nors blogo pasakęs apie jo elgseną muzikos viršūnėse. Buvo nepiktas, tolerantiškas, visiems geranoriškas. Niekada nekėlė savęs aukščiau kitų kūrėjų, nesinaudojo savo padėtimi, nors, aišku, padlaižiai labai rūpinosi jo įvaizdžiu, tokia buvo visuotinė psichologinė ano meto situacija, sakyčiau, norma.

Laurušą daugelis vadino statytoju. Niekas kitas nėra tiek daug pastatęs lietuvių muzikai ir kompozitoriams – Operos ir baleto teatras, didžiulis gyvenamasis namas prie Kompozitorių sąjungos, kūrybos namų kompleksas Druskininkuose...

Šiandien jau užmiršta, o daugeliui ir visai nežinoma, ką sovietiniais laikais reiškė statybos. Pirmiausia reikėjo „pramušti“ valdžios leidimą, įrodyti Centro Komitetui ir visiems kompartijos sekretoriams, kad toks pastatas yra absoliučiai būtinas tarybinės muzikos klestėjimui Lietuvos TSR.

Tada reikėjo „gauti“ finansavimą, o tai priklausė nuo Maskvos nusiteikimo ir vietinių veikėjų supratimo. Tik tada prasidėdavo projektavimas ir baisus, kasdieninės įtampos kupinas statybų procesas, kai trūkdavo medžiagų, bet nestigdavo kvailų, beprasmiškų administracinių kliūčių, aplaidumo ir netvarkos.

Viskas gulė ant Laurušo pečių, be jo neapsiėjo nė vienas statybų žingsnis. Antai Operos ir baleto teatro statybas reglamentavo įvairiausios komisijos, iš kurių dažna neturėjo jokio supratimo, kas yra operos teatras.

Orkestrantai skųsdavosi, kad senajame teatre labai maža orkestro duobė. Žadėta, kad naujoji būsianti labai erdvi. Suprojektavo, pastatė. Bet vienam muzikantui sugalvojus naująją išmatuoti, paaiškėjo, kad pastatyta gerokai mažesnė negu senoji. Orkestras netelpa. Skubiai griaunama orkestrinė, nuimamos kelios kėdžių eilės žiūrovų salėje...

Kompozitorių namui, kurio statyba, kaip anais laikais buvo įprasta, tęsėsi metų metus, pritrūko finansavimo. Laurušas sumaniai pasinaudojo savo draugyste su kompozitoriumi Rodionu Ščedrinu, kuris tada buvo SSRS kompozitorių sąjungos Maskvos skyriaus pirmininkas. Šis padėjo gauti lėšų iš SSRS muzikos fondo.

Taigi pastatas buvo baigtas. Kas kitas būtų taip stengęsis ne dėl savęs, bet dėl kolegų? Pats Laurušas į butą tame name nepretendavo. Tai buvo visuomeninis jo kaip Kompozitorių sąjungos pirmininko darbas.

Bet Laurušą charakterizavo ne tik statybos. Visais laikais teatre verda slaptos, dažnai ir atviros artistų kovos, suvaldyti ambicijas, intrigas reikėjo ir psichologo talento, ir specifinių charakterio savybių. Laurušas nuosekliai palaikė visus talentus.

Jis priėmė į teatrą tokius išskirtinius menininkus kaip dirigentas Jonas Aleksa, režisierė Vlada Mikštaitė. Labai palaikė Virgilijų Noreiką, kitus jaunuosius, bet kartu rėmė ir geriausius vyresnės kartos dainininkus, nors aplinkybės buvo toli gražu ne liberalios, o sovietinės, kai viskas kontroliuojama.

Tapęs Kompozitorių sąjungos pirmininku, Laurušas savo veikla pakeitė jos veidą. Iki tol taikyta griežta partinė kontrolė, ideologinė prievarta, ypač muzikos stiliaus atžvilgiu. Laurušas, prisiimdamas asmeninę atsakomybę, tapo labai reikalingu filtru, vertinant kūrybą, apsaugodamas ją nuo tiesioginio partinių kontrolierių kišimosi.

Žinoma, jam buvo lengviau negu kitų sąjungų vadovams dėl muzikos abstraktumo, nes valdžia apie muzikos stilius mažai nutuokė. Jis gynė visus į modernumą pasukusius kompozitorius, tapo užuovėja kūrybinei ir idėjinei laisvei, kuri ruseno tarp Kompozitorių sąjungos sienų ir buvo labai arti disidentizmo.

Gal todėl jis pats savo kūryba stengėsi atrodyti kiek galima labiau lojalus ir ištikimas valdžiai. Rašė muziką pagal Eduardo Mieželaičio ir kitų įtakingų rašytojų tekstus. Kai ėmė ryškėti Broniaus Kutavičiaus konfrontacija su socialistiniu realizmu, kad pridengtų „maištininką“ kokiu nors oficialiu apdovanojimu, atkakliai ragino parašyti ką nors, kad ir pagal Mieželaičio tekstą. Kutavičius kompromiso su ideologija kategoriškai atsisakė, bet Laurušas vis tiek „pramušė“ jam nusipelniusio meno veikėjo vardą, kuris neleido bent jau tiesiogiai pulti šio kompozitoriaus.

Būdamas Konservatorijos rektorius, Laurušas garsėjo tolerancija, labai rūpinosi dėstytojais. Padėjęs įkurti Klaipėdos fakultetus, pasiekė, kad Konservatorijos studentų skaičius viršytų tūkstantį. Taip Vilniaus konservatorija tapo trečia pagal dydį visoje Sovietų Sąjungoje, po Maskvos ir Leningrado. Tai reiškė didesnį finansavimą ir didesnes galimybes.

Vykstant kovoms dėl nepriklausomybės, Laurušas Sausio 13-ąją praleido Konservatorijoje, faktiškai ją gynė. Vėliau suvaidino slaptą, didžiulį diplomatinį vaidmenį, megzdamas kontaktus su Maskva. Sakoma, kad antras Seimo puolimas buvo atšauktas jo pastangomis...

Rektorius svajojo pastatyti naujus Muzikos akademijos rūmus. Suradęs vietą Neries pakrantėje, prie Žvėryno tilto, žemiau Eduardo Balsio skvero, paakino architektus imtis darbo. Sugebėjo paspausti vyriausybę, ir projektas pajudėjo. Tačiau, kaip būdinga Lietuvai, užstrigo, o Laurušas pasitraukė iš rektoriaus posto.

Planavo muzikos akademiją su puikia koncertų sale priešais Seimą? Na jau ne, politikams ji pernelyg badytų akis. Nekeista, kad dabar Akademijai parinkta nuošali, nematoma vieta kažkur Antakalnyje, už Čiurlionio menų mokyklos. Įdomu, kiek dešimtmečių ji bus statoma?

Laurušas, tapęs administratoriumi, retai rašė muziką. Jis buvo garsus vadovas, bet kaip kompozitorius garsėjo kūriniais, parašytais prieš kelis dešimtmečius. Ir štai dar kartą visus nustebino, pratrūkęs nepaprastai gausia kūrybos versme. Jis buvo didžiojo reformatoriaus, modernisto Juliaus Juzeliūno, įskiepijusio labai plačias estetines pažiūras, atskleidusio muzikos konstrukcines galimybes, mokinys.

Bet Laurušas visa tai laikė tik priemonėmis. Užimdamas valdžios postą ir priverstas būti griežtas, niūrus, išdidus, viduje jis buvo gyvas, temperamentingas, romantiškas žmogus. Mėgo humorą, buvo nepaprastai emocionalus. Šios savybės prasiveržė jo paskutinių dešimtmečių kūryboje.

Dar būdamas rektorius, nukrypo į kamerinę muziką. Efektingas jo styginių kvartetas, kurio antrąją dalį apskritai reikėtų įrašyti į lietuvių kamerinės muzikos aukso fondą. Po to atsirado ryškūs vokaliniai kūriniai, pašvęsti prof. Irenai Argustienei (sopranas), naujas lietuvių vokalinės muzikos žodis.

Laurušui vokalinė muzika buvo labai artima, jis jautė balso raiškos galimybes. Paskui pasipylė kūriniai kameriniam orkestrui, solistams. Daugelį iš jų pagrojo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Laurušo kūrybą nepaprastai vertino Davidas Geringas, kuriam kompozitorius pašventė ne vieną savo opusą ir kuris su didžiuliu pasisekimu grojo juos užsienio koncertuose, įrašinėjo kompaktinėse plokštelėse.

Muzikos individualumas glaudžiai susijęs su jos autoriaus charakteriu, o Laurušas buvo tikras romantikas. Jo nevaržė nei garsų struktūros principai, nei vientiso stiliaus reikalavimai, svarbiausia buvo perteikti natūralias, tikras emocijas.

Šiuo atžvilgiu jis buvo laisvas kūrėjas, vienas iš pirmųjų postmoderniai mąstančių kompozitorių, kurio muzikos įvaizdžiai atėję iš jo paties gyvenimo, iš patirties, o svarbiausias kūrybos motyvas – asmeniška, jausminė reakcija į tai, kas patirta. Muzika kaip nevaržomai emocionali daina, kaip gyvybinga asmens raiška. Manau, tai ir yra didžiausias Vytauto Laurušo statinys, kurį jis mums paliko.