Kultūra

2019.06.07 05:30

Metė kunigystę, kad taptų floristu: paskatino jausmas, kad veidmainiauju

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.06.07 05:30

Po septynerių metų kunigystės Edgaras Vegys suka kitu keliu – į floristiką ir tapybą. „Visus tuos metus kunigystėje blaškiausi. Tikrai nenusivyliau Bažnyčia, tiesiog neatradau savęs“, – LRT.lt sako E. Vegys, skatinantis nebijoti pokyčių ir neveidmainiauti nei prieš save, nei prieš kitus.

– Edgarai, pradedate tapytojo ir floristo karjerą, nors teoriškai dar esate kunigas. Ar galime nusikeli į momentą, kai pasirinkote dvasininko kelią?

– Nuo šio pasirinkimo praėjo jau 15 metų. Įstojau į Vilniaus kunigų seminariją iš karto po vidurinės mokyklos. Tuo metu blaškiausi – mane domino menai, tapyba, viliojo Dailės akademija, bet kadangi aktyviai veikiau su krikščionišku jaunimu, tai ir pastūmėjo pasirinkti seminariją. Kurį laiką stengiausi meno neapleisti, bet galiausiai pernelyg įsisukau į darbus. Ypač po įšventinimo į kunigus. Tai nutiko prieš septynerius metus.

Per septynerius metus parapijose dirbau mažai. Labai greitai priėmiau arkivyskupo Gintaro Grušo pasiūlymą tapti jo asmeniniu sekretoriumi. Administracinis darbas iš pradžių buvo gana įdomus, tačiau po dvejų metų pajutau norą būti arčiau žmonių ir ėmiausi darbo Lietuvos kariuomenės ordinariate.

Būti kunigu kariuomenėje – tai megzti su karininkais ryšį, patarnauti, jei kyla toks poreikis. Visgi pas kunigą ateinančių karininkų nėra daug – kiekvienas jų gali grįžti pas savo parapijos dvasininką. Kunigas ordinariate jaučia tiek bendrumą, tiek keistą atskirtį. Taip mane vėl apniko mintys, kad kažkas čia ne taip. Kad ir kur bebūčiau, visus septynerius metus kunigystėje aš blaškiausi.

Gal tai nuskambės egoistiškai, bet pamažu supratau, kad dvasininko kelyje savęs neįprasminu, nematau rezultatų to, ką darau.

– Kai studijavote seminarijoje ir galvodavote apie ateitį, kaip įsivaizduodavote tuos kunigo darbo rezultatus?

– Galbūt turėjau viziją, kad, tapęs kunigu, visuomet būsiu apsuptas žmonių, jiems tarnausiu. Kol studijuoji, turi visokiausių gražių minčių, bet realiame pasaulyje kartais susiduri su kitokia situacija. Nenoriu to per daug vertinti, bet gyvenimas seminarijoje ir tikroje parapijoje – gana skirtingi dalykai. Klierikai nuvyksta į parapiją kartą per savaitę, sekmadienį, ir pamato viena. Tačiau jie nebūna parapijoje kasdien, visą savaitę, kai ten nėra tiek žmonių. Turi nuolatos galvoti, ką daryti, kaip tau veikti. Gali būti, kad aš tiesiog nesugalvojau, kaip įprasminti savo kunigystę, man šioje srityje nesisekė. Daugybei kunigų tai puikiai pavyksta.

– Kam pirmiausia pasakėte apie savo apsisprendimą mesti kunigystę ir kaip jautėtės?

– Pirmiausia apie apsisprendimą pasakiau arkivyskupui, jis nesiėmė atkalbinėti, tik pasiūlė ilgiau pamąstyti. Visas procesas, kai kunigas atsisako ir yra atleidžiamas nuo tarnystės, trunka individualiai, pagal situaciją. Jei yra rimta priežastis – labai greitai, o kartais – ilgėliau. Pasakęs, kad nebenoriu tęsti dvasininko kelio, pasijaučiau visiškai ramiai – nebeturėjau, ko slėpti.

Anksčiau, vykdamas į floristikos kursus, jausdavausi kiek nesmagiai. Mano atveju, kunigystė ir tapyba bei floristika morališkai neprieštaraujančios viena kitai sritys, bet vis dar vyrauja požiūris, kad kunigas yra tik kunigas, to turi pakakti. Taip, yra kunigų, kurie mokytojauja, dėsto, bet štai jei norėtum būti dvasininku ir dar imtis savo verslo – tai būtų keistoka.

Taigi, galutinai apsisprendęs, šių metų gegužės pradžioje išplatinau bendrą laišką dar ir kunigų bendruomenei, išdėstydamas situaciją. Nenorėjau, kad prasidėtų neteisingi svarstymai. Išeinu ne todėl, kad nusivyliau Bažnyčia, o todėl, kad neatradau savęs.

– Apskritai, ar sunku atlaikyti reakcijas – kunigų bendruomenės, draugų, pažįstamų?

– Kartais sunku, nes apima kaltės jausmas, neva nepateisinu lūkesčių tų žmonių, mačiusių mane šioje srityje. Galbūt buvau atsakingas už kieno nors dvasinį gyvenimą, o dabar išeinu. Tačiau galvoju, kad žmonės turėtų koncentruotis ne į kunigus, o į Dievą.

Kunigai yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti. Mūsų gyvenimas taip pat keičiasi. Nors palieku kunigystę, niekur nebėgu, nesislepiu, neemigruoju. Neatsiriboju ir nuo Bažnyčios ir manau, kad būsiu uolus parapijietis. Dievas išlieka ir visiškai nesvarbu, kad mano lokacija bažnyčioje bus kita – ne už altoriaus, o tarp žmonių.

– Ar nevargina laukimas, kol popiežius patvirtins jūsų norą?

– Ne. Esu susitaręs su arkivyskupu, kad daugiau nebevykdau savo kunigiškų įsipareigojimų. Nenoriu kelti dviprasmiškų minčių. Visas šis procesas manęs neapriboja ir nestabdo, galiu pradėti viešinti savo veiklas, ieškoti žmonių, su kuriais noriu dirbti.

Užsiimu tapyba, koncentruojuosi į floristiką, kuri mane labai sužavėjo. Pastaroji veikla – darbas su labai trapia medžiaga, bet smagiausia, kad labai greitai pamatai savo darbo rezultatą. Tikriausiai esu žmogus, kuriam reikia greito rezultato.

– Pripažinkime – gyvenimo sąlygos kiek pasikeis, ar ne?

– Jos keičiasi išties kardinaliai. Praeis daug laiko, kol vėl gyvensiu taip gerai, kaip būdamas kunigu. Tačiau man buvo gerai todėl, kad dirbau mieste, be to, būdamas kariuomenės kapelionu gaudavau valstybinį atlyginimą.

Akivaizdu, kad ne viskas matuojama pinigais. Gali turėti daug pinigų, bet nesijausti gerai, ieškoti pasitenkinimo per daiktus, pirkinius, dar kažką, bet nerasti... Suprantu, kaip optimistiškai dabar mąstau, bet kai darai tai, kas malonu, kažką kuri, nėra poreikio turėti krūvos pinigų.

– Kaip manote, kas jums suteikė drąsos ryžtis tokiems pokyčiams?

– Tikriausiai įtakos man turėjo ir šeima, ir krikščioniška pasaulėjauta, ir ta pati seminarija, bandanti formuoti sąžiningą asmenybę. Visuomet stengiausi būti sąžiningas su savimi pačiu. Pokyčius ir paskatino pajautimas, kad veidmainiauju.

O pokyčių bijoti tikrai nereikia. Mes augame, kintame, keičiasi ir mūsų norai, savirealizacijos būdai, tai yra natūralu. Reikia būti sąžiningiems sau ir nesikankinti. Taip pat nebijoti, kad kitoje srityje bus blogiau ar uždirbsite mažiau. Nepavyks vienur, pavyks kitur, juk geriau gailėtis dėl to, kas padaryta.

– Skamba paradoksaliai – kunigystės mokymasis nutiesė kelią jos metimui?

– Taip tiesiog nutiko. Manyčiau, kad yra nemažai žmonių, norinčių kažką keisti, bet bijančių. Mes dažnai galvojame, kad nieko nemokėsime, dirbame vieną ir tą patį darbą visą gyvenimą, kuris nedžiugina.

Šiais laikais reikia tų, kas išmano ne vieną sritį, o turi visą kompetencijų kompleksą. Ir tai, ką įgijau būdamas kunigu, yra didelis kompetencijų bagažas. Moku organizuoti masinius renginius, nes prisidėdavau ir prie Lietuvos jaunimo dienų, ir prie Taize susitikimų, ir prie popiežiaus vizito. Moku bendrauti su žmonėmis, nes kunigams reikalingos psichologinės žinios. Kai pažvelgi į save, gali nustebti, kiek daug dalykų telpa asmenybėje.

– Kunigystę keičiate į kūrybą, kiti dvasininkai kartais atsisako pašaukimo dėl dar kitokių priežasčių. Be viso to, stojančiųjų į kunigų seminariją vis mažėja ir, ko gero, kiekvienas turi savo teoriją, kodėl taip yra. Kokia jūsų nuomonė?

– Nėra taip, kad jaunų žmonių nebedomina tikėjimo sritis. Domina. O kodėl jaunuoliai nestoja į seminariją? Galbūt todėl, kad šiuolaikiniam žmogui neužtenka būti tik kunigu, norisi ir kažko kito. Štai puikus pavyzdys yra amžinasis diakonatas – šeimos vyrai tampa diakonais, dirba savo darbus ir kartu patarnauja parapijoje. Galbūt galimybė suderinti kelias sritis ir didesnė laisvė išreikšti save pagerintų situaciją.

Tačiau Bažnyčioje yra daugybė žmonių, gerokai už mane protingesnių, kurie mato viską globaliau. Tai yra jų valioje. Kaip bus, parodys gyvenimas. Visgi Lietuvoje kunigai dar puikiai gyvena, yra reikalingi, nes turime inertiškas tradicijas. Praktikuojančių katalikų šalyje nedaug, bet kai ateina vestuvių ir krikštynų sezonas, kone visiems reikia kunigo.

– Kas suteikė akstiną konkrečiau suvokti, kad vietoje kunigystės vėl atsigręšite į kūrybą?

– Stipriausią impulsą man suteikė pažintis su Tadu Zaiciku. Jis lietuvis, gyvenantis Kanadoje ir atstovaujantis Prancūzų dailininkų sąjungai. Pas draugus pamatęs mano senesnius darbus, T. Zaicikas pasikalbėjo su manimi ir paskatino vėl imtis tapybos. Prieš metus ir pradėjau tuo užsiimti intensyviau, nors, žinoma, vėl į rankas paimtas teptukas neklauso taip, kaip norėtųsi.

Mano principas – spalvomis išreikšti tai, ką jaučiu. Pasirinkau abstraktų vaizdavimo būdą, tuo tarsi siekdamas, kad kūrinys nebūtų lengvai suprantamas dalykas, kad žmogus, prisiartinęs prie kūrinio, įdėtų proto ir valios pastangų. Tik taip galima pamatyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio galbūt nesuprantama. 

Kiekvienas, žvelgiantis į paveikslą, turėtų įžiūrėti kažką savito. Esame per daug įrėminę savo mąstymą, o meno tikslas yra būtent toks – atmesti visus tuos rėmus, parodyti, kas yra už mūsų suvokimo ribų. Manau, kad menas neatsiejamas ir nuo emocijos, jis turi sukelti emociją. Visa tai yra mano tapybos ir floristikos darbų tikslas. 

– Kokie jūsų kūrybiniai tikslai ir ambicijos?

– Man svarbu, kad mano darbai patiktų pačiam, o jei patinka ir kitiems, esu be galo laimingas. Laikyčiau laimėjimu, jei kada nors mano tapyba atsidurtų galerijose. Tik Lietuvoje, jei nesi baigęs akademijos ir nepriklausai Dailininkų sąjungai, tai pasiekti sunku. Mūsų šalies meno pasaulis dar gerokai skiriasi nuo Vakarų meno pasaulio, kur požiūris į savamokslius menininkus yra kitoks.

Esu užsiregistravęs keliose užsienio svetainėse ir gavau pasiūlymą dalyvauti parodoje. Žinoma, dėl finansinių priežasčių kol kas negaliu to pasiūlymo priimti. Kad eksponuotum savo darbus, turi išsipirkti ekspozicinį plotą, siųsti darbus ir pan. Tačiau didelis džiaugsmas vien tai, kad mane kažkas pastebi.

– O koks jūs kultūrinio gyvenimo dalyvis?

– Nesu pernelyg įsitraukęs į kultūrinį gyvenimą, nors, žinoma, mėgstu parodas, teatrą. Esu Rimo Tumino gerbėjas, mačiau visus jo spektaklius, bet nueinu pasižiūrėti ir jaunųjų kūrybos. Skaitymas, teatras, muzikos klausymas įkvepia ir mane patį, padeda kūrybiniam procesui.

Manau, kad mes visi – savotiški plagiatoriai, nes viską, kas mus įkvepia, gauname iš aplinkos. Tai, ką pamatome, sugeneruoja tolesnes mintis, iš kurių kyla vienoks ar kitoks kūrinys.

Kunigystę metusio Edgaro Vegio drama: išeinu ne todėl, kad nusivyliau Bažnyčia, o todėl, kad neatradau savęs