„Smagu, kai kam nors sekasi. Kai žmogus vaikšto švytintis, – visiems geriau“, – kalbėjo 34 metų sopranas Lauryna Bendžiūnaitė. Ji pati švyti džiaugsmu, užbaigusi pirmąjį savo sezoną Štutgarto operos teatre Vokietijoje. Po bandomojo vienerių metų kontrakto su lietuvaite čia sudaryta neterminuota darbo sutartis.
„Smagu, kai kam nors sekasi. Kai žmogus vaikšto švytintis, – visiems geriau“, – kalbėjo 34 metų sopranas Lauryna Bendžiūnaitė. Ji pati švyti džiaugsmu, užbaigusi pirmąjį savo sezoną Štutgarto operos teatre Vokietijoje. Po bandomojo vienerių metų kontrakto su lietuvaite čia sudaryta neterminuota darbo sutartis.
„Kaip vienuolyne“ – juokaudamas komentavo tenoras Edgaras Montvidas kolegės kūrybos perspektyvas.
Turas su korifėjais
Iš tikrųjų ar vertėjo Laurynai po septynerių laisvos menininkės gyvenimo metų susieti ateitį su vienu teatru?
„Tai – joks „apynasris“, Štutgarte aš apsupta fantastiškų menininkų, kurie atiduoda šiam teatrui savo širdį, kaip ir svarbiausiose gastrolėse. Čia yra solistų, dainuojančių Niujorko „Metropolitan Opera“, Milano „La Scala“, kitose žymiose scenose.
Teatras tuo didžiuojasi. Jis ne tik mielai išleidžia artistus dainuoti svetur, bet tai netgi skatina“, – pasakojo L. Bendžiūnaitė.
Štutgarto trupės naujokė taip pat jau garsina šį teatrą reikšmingais projektais kitose scenose. Birželio 27-ąją koncertu Dresdeno „Fauenkirche“ bažnyčioje L. Bendžiūnaitė pradėjo vasaros turą po Vokietiją ir Šveicariją su įspūdinga menininkų kompanija. Tai – britų senosios muzikos korifėjus, dirigentas ir klavesinininkas Trevoras Pinnockas, Bazelio kamerinis orkestras ir „Basler Madrigalisten“ dainininkai bei garsus austrų aktorius Klausas Maria Brandaueris.
Turo programoje – Felixo Mendelssohno „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir siuita pagal Henry Purcellio „Karalienę fėją“ („Fairy Queen“), aranžuota T. Pinnocko. O K. M. Brandaueris skaito Williamo Shakespeare‘o eiles, mat abu muzikos veikalai yra įkvėpti šio autoriaus nemirtingos komedijos. Iki vasaros pabaigos projektas bus pristatytas aštuoniose scenose, tarp jų – Liucernos ir Meklenburgo-Pomeranijos festivaliuose.
L. Bendžiūnaitė pelnė T.Pinnocko pasitikėjimą dar Londono karališkojoje akademijoje dainuodama jo diriguojamoje operoje. Maestro jau pakvietė lietuvaitę dainuoti ir G. Mahlerio Ketvirtojoje simfonijoje Londono „Wigmore Hall“ bei W. A. Mozarto „Requiem“.
„Grįžtu į kelią“, – džiaugėsi menininkė, nuo rudens gyvenusi Štutgarte gana sėsliai.
Operos artistų rojus
Anot L. Bendžiūnaitės, jos kolegoms Štutgarte keliauti yra įprasta – solistei dažnai repeticijose tenka apsieiti be partnerių.
„Šio teatro taisyklės sukurtos artistų gerovei. Nežinau kito teatro, kuriame solistui būtų leidžiama, tarkime, vėluoti į generalinę repeticiją dėl to, kad naktį prastai miegojo. O Štutgarte tai įmanoma. Tačiau iš mūsų tikimasi paties geriausio rezultato, dėl to esame taip tausojami“, – aiškino Lauryna.
Ir tai dar ne ne visa idilija. Pasak dainininkės, Štutgarto teatro vadovai prieš kiekvieną spektaklį – ne tik premjerose – išlydi artistus į sceną, palinkėdami jiems sėkmės, ir sutinka po pasirodymų.
„Jie gyvena teatru, dėl mūsų. Pavyzdžiui, aš galiu bet kada, net nesusitarusi iš anksto, nueiti pas teatro direktorių pasikalbėti apie savo perspektyvas ir lūkesčius – tai paprasčiausias dalykas“, – dėstė L. Bendžiūnaitė.
Lieka pridurti, kad Štutgarto teatrui vadovauja Eva Kleinitz – pirmoji moteris ir pirmoji vokietė, išrinkta Europos operos kompanijų bei festivalių tinklo „Opera Europa“ prezidente. Būtent ji išgirdo L. Bendžiūnaitę Švedijos karališkojoje operoje ir pakvietė išbandyti Štutgarto teatro akustiką.
Lieka laiko gyventi
Pirmoji Laurynos pažintis su Štutgartu tapo lemtinga. „ Buvo keista diena: iš karto įsimylėjau ir miestą, ir teatrą. Kai nusileidau Štutgarte, man atrodė, kad atvykau į Vilnių – viskas čia buvo taip sava.
Net paskambinau vyrui ir pasakiau, kad noriu čia gyventi. O nuėjusi į teatrą, pasijutau lyg patekusi tarp giminaičių. Po valandos jau dirbau teatre“, – prisiminė solistė.
Naujokei iš karto buvo patikėti nemaži vaidmenys – Miuzetės „Bohemoje“ ir Enchen „Laisvajame šaulyje“. Po to ji dainavo Najadę R. Strausso operoje „Ariadnė Nakse“, Karolką L.Janačeko „Jenufoje“, Klariną J. Ph. Rameau operoje „Platee“, pasirodė arijų vakare Štutgarto „Lieder Halle“. „Tai buvo nuostabus startas“, – džiaugėsi solistė.
Kitą sezoną jos laukia taip pat labai skirtingos naujos partijos. „Pagal kontraktą per metus turiu padainuoti 35 spektakliuose. Sezonas sudarytas taip, kad galiu visur suspėti ir dar gyvenimą gyventi – skirti laiko sau, šeimai, tobulėjimui“, – pasakojo Lauryna.
Ji prisipažino tik Štutgarte pirmą kartą per savo karjerą įsikūrusi kartu su sutuoktiniu, kuris anksčiau laukdavo gastroliuojančios žmonos Lietuvoje.
Tiesa, solistė ir dabar ketina nemažai keliauti – be gastrolių, ji dažnai tobulinasi Londone pas savo studijų metų pedagogus ir legendinį sopraną Kiri te Kanawa, su kuria susipažino meistriškumo kursuose Italijoje, susidraugavo ir jau ne kartą drauge koncertavo.
„Mano profesijoje būtina visą laiką mokytis“, – neabejojo L.Bendžiūnaitė ir patikino daranti tai ne dėl konkurencijos.
„Jaučiuosi vertinama teatre. Esu supama žmonių, kurie džiaugiasi mano darbu, o aš džiaugiuosi jais“, – kalbėjo solistė.
