Kaip šventes minėjo tarpukario lietuviai? Entuziastingai ir dažnai. Archyvinė medžiaga atskleidžia, kad švenčių metu miestų gatvės mirgėdavo nuo vėliavų gausos, piliečiai susiburdavo minėti Jono Basanavičiaus ar kokio kito gerbiamo asmens jubiliejų, o jaunimas turėjo šventę, kuria siekė papuošti Lietuvą medeliais, LRT.lt pasakoja Kauno apskrities viešosios bibliotekos darbuotoja Rimantė Tamoliūnienė, sudariusi leidinį „100 pakilių akimirkų: tarpukario Lietuvos šventės ir iškilmės“.
Birželio 6 d. Martyno Mažvydo bibliotekoje, Valstybingumo erdvėje, atidaryta paroda „100 pakilių akimirkų: tarpukario Lietuvos šventės ir iškilmės“.
Vėliavą į gatvę – tik pašventinus
Kartais švysteli mintis, kad domėtis praeitimi ir tam tikrais Lietuvos laikotarpiais tampa madinga. Tačiau kaip sumanoma domėtis ne abstrakcija, o konkrečia tema, pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos šventėmis ir iškilmėmis?
Rimantė Tamoliūnienė, nagrinėjanti šį laikotarpį ir to meto lietuvių pasilinksminimų įpročius, teigia, kad impulsą pažvelgti į šventes iš laiko perspektyvos suteikė 2018 m. minėtas Valstybės atkūrimo šimtmetis.
„Užsimaniau sužinoti, kaip formavosi mūsų šventės, kai valstybė buvo dar visai jauna, atsikūrusi. Juk švęsti dešimties metų valstybingumą – ne tas pats, kas sulaukus šimto. Įsigilinti į visa tai man padėjo to meto fotografijos, spauda ir archyvinė medžiaga“, – teigia pašnekovė.
Kaip sako R. Tamoliūnienė, jei kas atsiverstų tarpukario laikraštį, kuriame aprašomos Vasario 16-osios iškilmės, aptiktų apibūdinimų, kad miestų gatvės atrodė it vėliavynai: „Anuomet kiekviena organizacija turėjo savo vėliavą. Tai ne bet kas – vėliavą reikėjo susikurti, o išnešti į gatvę – tik pašventintą. Senosiose nuotraukose išties matyti, kad švenčių metu miestas plasdėte plasdėjo nuo vėliavų gausos – žmonės jas išsinešdavo, įkvėpti šventinės nuotaikos.“
Jaunimas, užsimojęs apsodinti Lietuvą medžiais
Sunku pasakyti, ar tarpukario lietuviai turėjo daugiau progų minėti šventes nei dabar, ar ne. Aišku viena – be tradicinių valstybinių ir religinių švenčių tarpukaris pasižymėjo ir savotiškomis, vėliau išnykusiomis šventėmis.
„Štai labai populiari tarpukariu buvo Jaunimo medelių sodinimo šventė, kurios dabar nebėra. Apie ją sužinojusi pamaniau – dabar mes kertame miškus arba dėl to piketuojame ir nesutariame, o tada jaunimas skatindavo medelių sodinimą, pats tuo užsiimdavo. Šios šventės metu buvo samdomi orkestrai, vykdavo vaidinimai, dalyviai būdavo pasigaminę plakatus su tokiomis citatomis kaip „Papuošime medeliais Lietuvą“. Manau, kad tai tikrai gražu“, – LRT.lt sako R. Tamoliūnienė.
Tarpukario šventėmis besidominti pašnekovė tikina, kad jos analizuojamu laiku Lietuvoje labai mėgtos ir populiarios buvo kariuomenės šventės: „Užfiksuota, kaip daugybė merginų mėto gėles kariuomenės švenčių metu, palaikydavo kariuomenę. Tačiau viena įspūdingiausių švenčių visgi buvo 1930 m. minėtos Vytauto Didžiojo 500 mirties metinės.“
Vytauto Didžiojo garbei visoje Lietuvoje rengti įspūdingi renginiai – akivaizdu, kad tautiečiai norėjo ypatingai pagerbti ryškų pėdsaką šalies istorijoje palikusį asmenį.
Anot R. Tamoliūnienės, Vytauto Didžiojo garbei buvo sukurtas paveikslas, kurio kelionė apėmė visą Lietuvą. „Paveikslas buvo nešamas, vežamas, skraidinamas, o į Palangą net plukdomas laivu. Šio įvykio nuotraukų yra išlikę labai daug, tai buvo svarbus reiškinys. Kaip ir galima numanyti, paveikslo kelionė po Lietuvą nepraeidavo be išlydėtuvių, pasitikimo ir t. t.“, – teigia pašnekovė.
Iš atlaidų – tik su lauktuvėmis
Dar vienas svarbus ir visų lauktas įvykis tarpukariu – Dainų šventė, pasakoja R. Tamoliūnienė. „Dainų šventės ir dabar gana įspūdingos, bet bepigu mums kalbėti, kai pasiekti ir sudalyvauti šventėje gana lengva. Į pirmąsias Dainų šventes tarpukariu kai kurie žmonės važiuodavo per visą Lietuvą ištisą savaitę, vėliau miegodavo kažkur ant šieno, organizatoriai stengdavosi, kad visiems užtektų karštos arbatos...“, – sako specialistė.
Paklausta, kokia būdavo miestuose vykusių švenčių eiga ir siūlomos pramogos, R. Tamoliūnienė atsako, kad paprastai šventinė diena prasidėdavo pamaldomis bažnyčioje: „Dažnai vėliau neapsieita be paradų, kuriuose prajodavo kavalerija, eidavo muzikantai su dūdomis. Švenčių pabaigoje laukdavo koks nors vaidinimas teatre arba koncertas. Panašiai kaip ir dabar.“
Ar tarpukario šventėse gatves taip pat nusėsdavo prekeiviai, siūlantys įvairiausių dirbinių, kaip šiandien? Į šį klausimą R. Tamoliūnienė sako tiksliai atsakyti negalinti, bet jei kalbama apie bažnytinius atlaidus, tai prekeivių neišvengta ir tarpukariu: „Tas, kuris vykdavo į atlaidus, puikiai žinojo, kad jo laukia grįžtančio ne tuščiomis, o su lauktuvėmis, kokiais nors skanumynais.“
Tarpukario lietuviai – trokštantys švęsti
R. Tamoliūniėnė pabrėžia ypatingą ano meto lietuvių aktyvumą, norą švęsti ir pramogauti. Paklausta, ar tai lėmė įdomus, pereinamasis laikotarpis – tarpukaris – pašnekovė sako, kad tai labai tikėtina.
„Manau, kad labai patriotiškai šalies žmones nuteikė Lietuvos atsikūrimas. Žmonės telkė dėmesį į tautai svarbius renginius, skatino pagarbą istorijai ir kultūrai. Visų svarbiausia tarpukario šventėse – vienybės jausmas. Jis skatino žmones imti ir organizuoti šventes, iškilmes. Štai kas prisimindavo, kada gimė Jonas Basanavičius, ir jau rengia jam jubiliejų! Švęsti ir Antano Smetonos jubiliejai, o yra užfiksuota, kaip kažkuriais metais A. Smetoną sveikina visi šauliai bendravardžiai – Antanai“, – įdomybes dėsto R. Tamoliūnienė.
LRT.lt klausia, ar yra kas nors, ko dabar galėtume pasimokyti iš tarpukario šventes rengusių lietuvių. Pasak laikotarpio žinovės, yra – tai, kad reikia švęsti ir niekad nepaliauti: „Kviesčiau atsigręžti ir į bendruomeniškumą, kuris, laimei, po truputį atgimsta ir šiomis dienomis. Iš tiesų, pažvelgus į tarpukario fotografijas ir panagrinėjus dokumentus, akivaizdu, kad lietuviai – tikrai nėra niūri tauta. Mokėjome, o tikiuosi ir mokame, gražiai švęsti, pajusti savą tapatumą, lietuvybę.“
