Kultūra

2019.06.03 10:31

Eglė Baliutavičiūtė: apie atsakomybę (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.06.03 10:31

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Kelly Barnhill „Mergaitė, atsigėrusi mėnulio“ ir Lunde Maja „Vandens istorija“.

Kelly Barnhill, Mergaitė, atsigėrusi mėnulio (Iš anglų k. išvertė Valdas Kalvis)

Vaikų rašytoja Kelly Barnhill mums jau šiek tiek pažįstama – 2017 m. lietuviškai išleistas jos romanas jaunesniesiems paaugliams „Raganos sūnus“, o šiemet sulaukėme ir kol kas reikšmingiausio rašytojos kūrinio – fantastinio alegorinio romano, vėl nukeliančio į viduramžišką pasaulį „Mergaitė, atsigėrusi mėnulio“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Valdas Kalvis. Prieš pora metų šis romanas buvo įvertintas vienu reikšmingiausių JAV vaikų literatūros apdovanojimu – Newberry medaliu.

Autorę itin domina magijos tema – visos jos grožinės knygos vaikams ir paaugliams kalba apie tai. „Mergaitė, atsigėrusi mėnulio“ ne išimtis. Knygoje kuriamas pasaulis padalytas miškų ir pelkių. Vienur stovi laisvieji miestai, čia žmonės gyvena paprastą, neįmantrų, bet laimingą gyvenimą. Kitoje pusėje, stūkso Protektoratas – distopiškas liūdesio pritvinkęs miestas, nuo kurio niekada nesitraukia tamsūs debesys, miestas, kuris valdomas baime, neviltimi. Protektorato žmonės gąsdinami, kad miškuose gyvena besotė ragana – kasmet jai reikia paaukoti po kūdikį, kad paliktų miestelį ramybėje. Miške iš tiesų gyvena ragana – kasmet ji eina liūdesio miesto link paimti paliko kūdikio ir perduoda jį laisvųjų miestų gyventojams. Ragana nesupranta, kodėl Protektoratas pavojingame miške palieka kūdikius, bet artintis prie to miesto nenori. Kasmet rastus vaikus ji pamaitina žvaigždžių šviesa – tai it palaiminimas, kad vaikai išaugtų dori, talentingi. Bet šį kartą netyčiomis ji rastą mergytę pagirdo mėnulio šviesa – kelio atgal nebėra, tokio kūdikio ji negali niekam dovanoti, turi pati jį užauginti iš išmokyti naudotis įgyta magija, nes „Žvaigždžių šviesai užtenka magijos, kad nuramintų ir pasotintų kūdikį, o dideli kiekiai gali pažadinti geriausias savybes kūdikio širdyje ir sieloje. Jos užtenka palaiminti, bet ne suteikti stebuklingų galių. Mėnulio šviesa – visai kitas reikalas. Mėnulio šviesa yra pati magija“ (p. 25).

Magija, kerai K. Barnhill kuriamuose pasauliuose yra itin stipri galia. Ji gali nešti gėrį arba sėti blogį, gali pakeisti pasaulį. Gali būti naudojama kvailai arba išmintingai. O ją suvaldyti ir panaudoti tinkamai sugeba tikrai ne kiekvienas. Rašytoja, pasitelkusi populiarią magijos temą, kalba apie atsakomybę, kad tyros širdies ir geros valios neužtenka, kad dargi būtinos žinios ir išmintis. Ragana negali atiduoti mergaitės auginti žmonėms ne tik todėl, kad ją pamilsta, bet ir todėl kad magiškas vaikas – pavojingas  vaikas. Sau pačiam ir kitiems.

K. Barnhill knygos išsiskiria lyriška, poetiška kalba, persismelkiančia į pačią kūrinio struktūrą. Išorinis veiksmas dažnai užleidžia vietą vidiniam vyksmui: į priekį iškeliamos veikėjų nuojautos, mintys, dvejonės. Visažinis pasakotojas dažnai kalba apibendrintai, pasitelkdamas metaforų kalbą, o žvelgdamas į veikėjų vidų iškelia tik tai, kas svarbiausia, kas sudaro jų esmę, todėl veikėjai atrodo pasakiški, ne visai tikroviški ir pažinūs.

Knyga tikrai gana kitoniška, ypač pratusiems prie itin proziškų pasakojimų. Ji turi spirališką ritmą, užliūliuojančią kalbą, dažni peršokimai laike ir erdvėje, kalbama apie daug temų, prie kurių pernelyg ilgai neužsistovima, pagavęs giją turi sugebėti pats ja sekti ir galiausiai išraizgyti. Bet gal ir ne visada.  Vienos pagrindinių temų – kas yra šeima, motiniška meilė, kas yra tikrosios pabaisos ir raganos, galia ir atsakomybė už ją, kodėl tokia svarbi atmintis, ir kodėl liūdesys toks baisus, kokia palaimingos nežinios kaina. Lyginant su ankstesne rašytojos knyga „Raganos sūnus“, ši atrodo brandesnė, išgryninta. Dėlto žymiai įdomesnė, kartu ir sudėtingesnė, nors netrūksta čia ir nuotykinių siužetų, įtampos. Knyga, jauniesiems literatūros gurmanams.

Lunde Maja, Vandens istorija (Iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė.)

Kalbos ir įspėjimai apie klimato kaitą ir jo padarinius vis garsėja ir baugėja, skverbiasi įvairiausiais kanalais, kalba apie tai kone visi: politikai, mokslininkai, moksleiviai ir kt. Keičiasi net retorika. Štai prieš keletą savaičių britų dienraštis „The Guardian“ pranešė, kad įveda naujus terminus į savo stiliaus gidą apie klimato kaitą. Nuo šiol terminą globalinis atšilimas savo žurnalistams rekomenduoja keisti klimato kaitimu, o klimato kaitą siūlo keisti į klimato krizę.

Savo indelį atneša ir literatūra gręždamasi į šią temą, beje, neretai distopiniais siužetais, tai Marijaus Gailiaus „Oro“, Emmi Itäranta „Vandens skonis“, Maja Lunde „Vandens istorija“. Apie pastarąją pakalbėkime plačiau.

Norvegų rašytojos Maja Lunde sumanymas – parašyti romanų kvartetą apie klimato kaitą. Pirmoji knyga „Bičių istorija“ sulaukė didelio susidomėjimo Europoje ir už jos ribų. Patraukė ir mūsų leidėjus bei skaitytojus. Netrukus pasirodė ir antroji knyga – „Vandens istorija“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Alvyda Gaivenienė.

 „Bičių istorija“ buvo trijų skirtingų istorijų – praeities, dabarties ir ateities – triptikas, kurį į vienį jungė bičių tema. Trys laiko juostos – paveikus pasirinkimas. Praeityje apie bičių nykimą nė nesusimąstyta, kuriami naujo tipo aviliai, dabarties linijoje – stovima ant krizės akivaizdoje, ateityje – bičių nebeliko, katastrofa įvyko. Nebelikus jų, maisto užsiauginti tapo itin sunku. Žmonių gyvenimas dramatiškai pasikeitęs. Vidinė įtampa tarp šių siužetų itin stipri ir įtaigi. Tuo tarpu „Vandens istorijai“ pasirinkta diptiko forma, o du siužetus, kaip jau supratote, į vienį jas jungia vandens tema. Kaip ir ankstesniajame romane, ir čia koncentruojamasi į labai konkrečias kelių žmonių istorijas, tačiau prieš akis nuolatos išnyra globali istorija apie mūsų pasaulį, šiandieninių žmonijos sprendimų kainą ateičiai.

„Vandens istorijos“ dabarties linijoje pasakojama apie beveik septyniasdešimtmetę Signę – norvegę žurnalistę, nuo pat jaunystės buvusią aktyvią kovotoją už gamtos išsaugojimą. Ir dabar ji negali susilaikyti. Matydama, kad jos gimtajame kalnų miestelyje su gamtos turtais elgiamasi neatsakingai, neholitiškai, imasi veikti. Čia kalnų ledas tik ką pradėtas eksportuoti turtingiems kaip ypatingas desertas atvėsinti kokteilį. Signė paslapčia iš krovininio laivo išmeta ledo pilnas dėžes į vandenį, o kelias likusias susikrauna į savo jachtą ir plaukia į Prancūziją tėkšti į veidą Magnusui –mylėtam vyrui, kuris kadaise išdavė ją išduodamas jų gimtojo miestelio vandenis, o dabar dar kartą abi – Signę ir gamtą – paniekino ledo eksportu. Jai reikia įrodyti sau, kad ji visą laiką buvo teisi, kad jis niekšas, kad ne veltui nutraukė santykius su juo ir savo nėštumą.

Šis siužetas deklaratyvus, pagrindinės veikėjos lūpomis, ne veltui ji užkietėjusi aktyvistė, rėžiama apie neatsakingą žmonių elgesį su gamta, plastiko žalą gamtai, šalies gerovę, pastatytą ant aliuminio ir ginklų pramonės, apie vagiamą anūkų ateitį: „Visa mano karta apsivogusi“ (p. 174). Tiesą sakant, kartais nebeaišku, kur čia literatūra, o kur publicistika ir pačios autorės aktyvizmas. Pirmojoje kvarteto knygoje šis santykis buvo subtilesnis, o dėlto pasakojimas įtaigesnis.

Antrasis „Vandens istorijos“ pasakojimas perkelia į 2041 metus. Pietų Europoje – jau kelerius metus tęsiasi sausra, dėl vandens kyla kariniai konfliktai, gyventojai tampa pabėgėliais, glaudžiasi laikinose stovyklose ir bando patekti į Šiaurę jiems prieš nosis beužsiveriančiais keliais. Jaunas tėvas Davidas su mažamete dukrele Lou vieni iš jų. Jiems trūksta ne tik maisto ir vandens, trūksta prarastos žmonos ir kūdikio, trūksta atokvėpio minutės, trūksta žmogiškų santykių šilumos, trūksta saugumo ir ateities. Vienintele pramoga stovyklos neviltyje tampa rūpinimasis sena jachta, tampančia žaidimų ir svajonių apie ateitį vieta.

Egzistencinė drama katastrofos fone – įdomi tema. Tik gaila, kad antroji knyga tokio emocinio krūvio, vidinės įtampos, žaismo tarp skirtingų istorijų, kokį sukūrė pirmoji, nebepasiekia. „Bičių istorija“ baigėsi žodžiu viltis. „Vandens istorija“, atrodo, vilties nesiūlo. Nepaisant to, kad ši knyga kiek nuvylė, laukiu trečios. Spaudoje rašoma, kad autorė ruošiasi kalbėti apie nykstančius gyvūnus. Viliuosi, kad rašytoja dar nustebins. Ne tik aktualia tema, bet ir literatūrine išmone.  Tikiu, kad gali.