Kultūra

2019.06.02 19:33

Gražina Arlickaitė: Kanai yra Kanai – jų reputacija dar niekas nesuabejojo

Pasibaigus 72-ajam Kanų kino festivaliui LRT RADIJO laidoje „Ryto Allegro“ lankėsi lietuvių kinotyrininkė Gražina Arlickaitė. Pašnekinta žurnalistės Austėjos Kuskienės ji dalijosi svarbiausiomis kino pasaulio naujienomis.

– Kanų kino festivalį aplankote kasmet. Kol dar neišblėso įspūdžiai, norėtųsi sužinoti, kuo šiųmetis skyrėsi nuo ankstesniųjų?

– Na, kaip sakoma, Kanai yra Kanai. Jų reputacija turbūt dar niekas neturėjo progos suabejoti. Todėl nuolat ten apsilankantys žiūrovai gali sugretinti įdomesnius pasirodymus. Festivalis stengiasi aprėpti visą pasaulį ir parodyti, kas yra geriausia, aukščiausios klasės ir, be abejo, meniškiausia.

– Kuo unikalus pagrindinis festivalio konkursas?

– Didžiausia konkurso intriga – kas į jį paklius ir kas laimės. Nes norinčių yra daug, o atrenkama dvi dešimtys filmų. Bet per visus apsilankymus Kanuose man pati įdomiausia buvo „Ypatingo žvilgsnio“ programa. Kadangi jį yra nežinoma, išskirtinė, šokiruojanti. Dėl to visada laukių šių apdovanojimų.

Labai įdomi ir nemažiau svarbi programa „Dvi režisierių savaitės“. Dažniausiai čia matome jaunimą, kurį Kanai numato „užauginti“ iki pagrindinės konkursinės programos. Tai savotiškas skerspjūvis visko, ko ieško šiuolaikinė režisūra visame pasaulyje.

„Kritikų savaitė“ – dar kita istorija. Čia dominuoja kritikų žvilgsnis, netgi šių metų laureatas, animacinis filmas apie ranką, kuri atsiskyrė nuo žmogaus ir pradėjo gyventi savo gyvenimą, yra reto išradingumo filmas. Jis labai patiko kritikams.

– Kokie dar filmai jums įsiminė?

– Žinoma, labai džiaugiuosi, kad islandų filmas buvo programoje, nes man tai buvo principinis filmas. „Balta, balta diena“ yra antrasis Hlynuro Pálmasono filmas. Jo aktorius Ingvaras Sigurðssonas yra nuostabus, jis pelnė pagrindinį šios programos apdovanojimą.

Taip pat tikrai pamilau Terrence‘o Malicko filmą „Slaptas gyvenimas“. Trys valandos nepaprasto Austrijos gamtos grožio.

– Kokių tikslų festivalyje turėjote jūs?

– Atsirinkome tai, kas yra įdomiausia ir ryškiausia. Mano žvilgsnis krypstą į Europos dirvonus, nes vis dėlto esame Europos šalių kino forumas. Bet tai nereiškia, kad reikia ignoruoti kitus kontinentus, nes turime „Specialaus žvilgsnio“ programą, kurioje stebime, kaip atskleidžiama Europa kituose kontinentuose. Europa turi daug bendrų produkcijų su Afrikos šalimis, Lotynų Amerika ir pan. Tad visada labai įdomios šios jungtys.

– Ar nustebino jus šiuometinio pagrindinio konkurso nugalėtojas?

– Visus nustebino tamsiaodės moters Mati Diop pergalė. Šiuo požiūriu pirmoji Kanų istorijoje. Ji turi senegaliečių ir prancūzų kraujo. M. Diop laimėjo pagrindinį žiūrį prizą už filmą „Atlantika“. Tai itin įdomaus siužeto ir režisūros vaizdinys. Buvo nepaprastai įdomus festivalio pradžios akordas.

– Tai kas gi laimėjo pagrindinį festivalio prizą? Ar buvo netikėtumų?

– Laimėjo Bong Joon-ho (Pong Džunho) filmas „Parazitas“ – Pietų Korėja. Mano manymu, vienas ryškiausių konkursinės programos filmų. Apkritai Korėjos kinas turi labai ryškias tradicijas ir skambių pavardžių. Jis susilaukė didelių ovacijų ir aukštų kritikų įvertinimų.

– Dar norėčiau paliesti moterų temą. Į festivalį pakviesta tik 27,5 proc. moterų režisierių. Ar jautėte šios temos paaštrėjimą?

– Pati problema Kanams žinoma ir aktuali. Tačiau šiemet Kanų festivalis tarsi ir reabilitavosi. Skirdamas pirmą vietą tamsiaodei režisierei. Nesu procentų šalininkė, manau, kad visi turi konkuruoti pagal meistriškumą.

– O kaip atrodė Lietuva festivalio kontekste?

– Džiugu, kad turėjome savo stendą. Jame vyko gyvenimas, susitiko žmonės, plėtojasi diskusijos. Buvome to didelio vyksmo dalis. Šiemet norėtume pasveikinti trumpametražio filmo režisierių Vytautą Katkų.


Parengė Gabrielė Jankaukskaitė