Kultūra

2019.05.26 11:37

Ernestas Parulskis. Kinematografinė Fabijoniškių misija

Ernestas Parulskis2019.05.26 11:37

Po pirmų trijų (iš penkių) žiūrovus ir kritikus pritrenkusio serialo „Černobylis“ serijų internete atsirado galybė interviu su filmo aktoriais, scenaristais ir prodiuseriais.

Viena iš jų leidiniui „Variety“ pasakojo, kad projekto pradžioje buvo nuspręsta, dėl maksimalaus autentiškumo, viską filmuoti Ukrainoje, bet ten pelno mokesčio lengvatos kino kūrėjams mechanizmas tebėra kūdikystės amžiaus, grupė nenorėjo tapti bandomaisiais triušiais ir darbui pasirinko Lietuvą, turinčią ne tik Černobylio elektrinės dvynę Visagine, bet ir puikiai veikiančią 20 procentų lengvatą kino darytojams. Šiemet, beje, ji padidėjo iki 30 procentų. Šitaip HBO gigantai atsirado pas mus ir išleido penkiolika milijonų eurų.

Bet „Černobylis“ nėra tik finansinės sėkmės istorija. Serialui dirbo keli šimtai lietuvių, daugiausia – filmo dailininkų departamente. Bičiuliai iš kino industrijos pasakojo, kad darbas gaminant „Černobylio“ dekoracijas, efektus, grimą tapo neįkainojamais profesinio meistriškumo kursais – iš vienos pusės žiūrint. O kita pusė parodė mūsų komandų mokėjimą tobulai atkurti sovietinius 1986 metus – drabužius, buitį ir įvairiausių kasdienybių – militarinių, mokslinių, sveikatos apsaugos, gatvės – atmosferą.

Pirmosios reakcijos pamačius „Černobylį“ dažniausiai tam ir skirtos – visi kalba apie neįtikimą autentiškumą. Žinoma, visuomet atranda ir priekabių. Britai su amerikiečiais pasišaipo iš aktorių akcento – filme nomenklatūros atstovai, elektrinės darbuotojai ir mokslininkai kalba taisyklinga anglų kalba, o proletariato šnekoje atsiranda Šiaurės Anglijos intonacijų. Rytuose akylūs žiūrovai, dažnai patys gerai tebeatsimenantys 86-uosius, pastebi anuomet neegzistavusius plastikinius langus ar per dažnai ir ne vietoje vartojamą kreipinį „draugas“.

Pats nustebau, kai vienoje įtemptoje scenoje (reaktorius jau skleidžia radiaciją, o žmonės tebegyvena įprastą gyvenimą) pamačiau iš mokyklos einantį maždaug šešiolikmetį su pirmoko kuprine ant nugaros. Bet visa tai niekai, nes apskritai visos filmo detalės yra nepaprastai tikslios: turbūt pirmą kartą amerikiečių filme sovietų kareiviai ir milicininkai vilki korektiškas uniformas, net automobilių numeriai atkurti teisingai – juodos raidės su skaičiais baltame fone.

Galiu galvą guldyti, kad rudenį serialas bus pristatytas ne vienai „Emmy“ nominacijai, keliose iš jų laimės ir būčiau labai nustebęs, jei filmo dizaineriai negaus „Creative Arts Emmy Awards“. O kai gaus, ji taps pirmąja „Emmy“, suteikta Lietuvos menininkams.

Rytuose pamačiau ir dramatiškesnių reakcijų. Baltarusiai, pavyzdžiui, įsižeidė, kad lietuviai vėl pavogė istoriją – nes toks filmas, anot jų, turėjo būti kuriamas Baltarusijoje, kuri smarkiai nukentėjo nuo Černobylio radiacijos, ir išlaikė daug organiškesnę sovietinę aplinką nei Vilniaus Fabijoniškės. O rusų kinematografininkai – cituoju vieną jų – yra gilioje depresijoje: amerikiečiai iš jų įžūliai nušvilpė organiškai rusišką temą, padarydami dokumentinę dramą su trilerio ir melodramos elementais apie eilinių sovietinių žmonių herojiškumą pasaulinės katastrofos akivaizdoje. Padarė tai taip gerai, kad aplenkti turbūt neįmanoma.

Na, o keisčiausia mano patirtis taip pat susijusi su serialo autentiškumu, tiksliau, su vakariečių ir rytiečių reakcijomis į jį. Amerikiečiai ir britai žiūri, mato ir baisisi filme atkurtu Sovietų Sąjungos skurdu, o štai viename rusiškame forume žmogus tą patį vaizdą, tokį patį autentiškumo pajutimą pakomentavo visiškai priešingai: „Va, galų gale ir amerikiečiai pastatė filmą, kuriame parodė, kad Sovietų Sąjungoje viskas buvo gerai“.

Ir šią akimirką prisiminiau Fabijoniškes, kurios taip įtikinamai suvaidino Pripetę, sovietinės Ukrainos elektrinės aptarnavimo miestą iš 1986 metų. Arba perfomuluosiu kitaip – vilniečiai vis dar gyvena šalies sostinės rajone, kuris be didelių, gal net – be jokių, investicijų į dekoracijas akimirksniu pavirsta trisdešimt trejų metų senumo Sovietų Sąjungos provincijos miestu. Arba dar kitaip – vilniečiai 2019 metais tebegyvena Černobylio sprogimo laukiančioje Pripetėje.

Sąmoningai paskutinėje urbanistinės nuostabos metaforoje nebevartoju Fabijoniškių pavadinimo. Jei amerikiečiai su britais, norvegais ar švedais norės ir toliau pas mus statyti filmus apie neparadinę, realią Sovietų Sąjungą, lokacijų filmavimui ras ne tik Fabijoniškėse. Vienodų ir vienodai pilkų, apsilaupusių blokinių namų, stovinčių vėjo košiamose dykynėse Vilniuje pilna. Ir Kaune netrūksta. Jų pilna visoje Lietuvoje. Tai, be abejo, didžiulis nuopelnas kinematografui, net, pasakyčiau, žygdarbis, kurį padarė šalies kino mylėtojai iš savivaldybių, aplinką reguliuojančių ministerijų ir institucijų, išsaugojusių originalų sovietinį peizažą.

Ir gerosios naujienos nesibaigia. Būsimiems režisieriams ir prodiuseriams miestų planuotojai ir architektai, lyg žinodami, kad jų darbas galiausiai bus įvertintas, per trisdešimt nepriklausomybės metų parengė išraiškingus peizažus filmams apie dešimtojo dešimtmečio plastikinę ankstyvojo kapitalizmo Rusiją kurti. Atsirastų neblogų vietų ir vienam kitam serialui apie dutūkstantųjų Rusijos oligarchus – priemiesčiuose jau stovi, lyg specialiai filmavimams paruošti, keli neoslaviško stiliaus rūmeliai su charakteringomis aklinomis tvoromis.

Ir ateitis, bent Vilniuje, irgi šviesi – dėl vakarietiško kino savivaldybei į pagalbą atėjo nekilnojamojo turto vystytojai, pasiruošę dar labiau išplėsti rytietišką pasiūlą – sostinėje tuoj atsiras keli milžiniški demonstratyviai iliustratyvios architektūros pastatai, suteiksiantys galimybę filmuoti siužetus net iš buvusių Sovietų Sąjungos Vidurinės Azijos šalių gyvenimo, o keli baroką imituojantys parkeliai taps puikiu sovietiškai azijietiškos prabangos akcentu. Šokantį ir šviečiantį fontaną su su SMS‘ais iškviečiama muzika, būtiną kiekvieno save gerbiančio Vidurinės Azijos miesto atributą, jau turime. Ir ne vieną. Visi šie sprendimai yra, be abejo, puikus strateginis – kinematografijos meno kontekste – ėjimas: vakariečiai juk nevažiuos į valstybes, kur valdo nenuspėjami diktatoriai. Jie važiuos į Vilnių, jaukų, saugų, nebrangų ir maksimaliai autentišką pakaitalą.