Kultūra

2019.05.24 15:09

Dmitrijaus Savickio auditorijos galėjo pavydėti diktatoriai, o jam pakako vienintelio džiazo klausytojo

LRT Klasikos laida „Muzikinis pastišas“, Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.05.24 15:09

Šiandien prisimename Dmitrijų Savickį, balandį Paryžiuje mirusį rusų kilmės rašytoją, poetą ir džiazo radijo laidų vedėją. Apie šios asmenybės pasaulį, pripildytą džiazo harmonijos, ir visą poetinio džiazo epochą kalba laidos „Muzikinis pastišas“ svečiai – lietuvių muzikai, rašytojai, žurnalistai.

Jausmas ir informacija

Žurnalisto Valentino Mitės manymu, D. Savickis buvo džiazo kultūros dalis – o ne tik radijo programų, kurioms būdinga po eterio netrukus numirti. Jo laidų V. Mitė pradėjo klausytis labai anksti, dar dirbdamas Laisvosios Europos radijuje Prahoje.

„Į D. Savicko džiazo pasaulį norisi panirti, o pasinėrus – vėl pakartoti. Tai buvo ne tik muzika, bet ir muzikiniai pasakojimai apie vieną ar kitą džiazmeną. Matėsi, kad vedėjas gerai pasiruošęs laidoms, bet jautei ir tam tikrą lengvumą. D. Savickio pasaulis „vežė“ – pakeldavo, atitraukdavo nuo realybės. Tai buvo ir jausmas, ir informacija“, – teigė V. Mitė.

Žurnalistui likęs įspūdis, kad D. Savickis radijo bangomis kreipdavosi į kiekvieną klausytoją asmeniškai. „Atrodo, kaskart atsisveikindavo su tavimi kaip su draugu. Jis kalbėjo ne auditorijai, o tau, man, jam ir jai. Suprantama, dialogas buvo vienpusis, tačiau betarpiškas“, – tvirtino „Muzikinio pastišo“ pašnekovas.

V. Mitė džiazo klausęsis ir iki D. Savickio, bet šis muziką sugebėjo nudažyti savo spalva. „Atnešdavo džiazą tau tiesiai į kambarį. Jausdavai, kad kalbiesi su draugu. Tai buvo nauja“, – tikino V. Mitė.

Šeimos narys

D. Savickis (1944–2019), savo laidose prisistatydavęs tiesiog DS, gimė Maskvoje. Už apysaką „Eskizas“, aprašančią karinės tarnybos kasdienybę, buvo išmestas iš Maksimo Gorkio literatūros instituto. „Sovremeniko“ teatre dirbo scenos darbininku ir butaforu-rekvizitininku. Paskui pakeitė daugybę darboviečių.

Kaip turistas 1978 metais lankęsis Prancūzijoje, pasibaigus viešnagės leidimui į Sovietų Sąjungą nebegrįžo. Sovietinį pasą išsiuntė asmeniškai SSRS vadovui Leonidui Brežnevui ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Po dešimties metų tapo Prancūzijos piliečiu. Bendradarbiavo su RFI, BBC, „Laisvės“ radiju (Radio Svoboda), vedė autorines laidas.

Muzikologė Rūta Skudienė teigė, kad anais priklausomybės, stagnacijos ir informacijos bado metais D. Savickio laidos simbolizavo siekį daugiau aprėpti, sužinoti.

Maestro Donatas Katkus prisipažino „Svobodos“ radijo klausantis ilgus dešimtmečius. Ir D. Savickio laidų nepraleido nė vienos. Taip susipažinęs su didžiausiu džiazo pasauliu, kurio vienas pats nebūtų aprėpęs, nebūtų net mėginęs.

„D. Savickis man buvo kaip šeimos narys. Jo skonis, džiazo supratimas, kurį perdavė mums, buvo nepaprastas dalykas. Ką dabar žinau ir svarstau apie džiazą, svarstau jo mąstymu, skoniu“, – teigė maestro.

Juvelyras

Eseistas, kino scenaristas ir radijo žurnalistas Pranas Morkus laidų vedėją D. Savickį sutiko 2004-aisiais, drėgną Paryžiaus pavasarį. Keliaudamas po vietas, kurios iškilo Juozo Lukšos-Daumanto meilės laiškuose Nijolei Bražėnaitei.

Į vakarėlį Paryžiaus priemiesčio viloje D. Savickis atlėkė dviračiu. Šeimininkas pristatė svečią – „49 su puse džiazo minučių“ vedėją. Lietuvis visaip gyręs stalo kaimyną, kol galiausiai surado jam geriausiai derantį apibūdinimą – Juvelyras.

Mat D. Savickis, anot P. Morkaus, mokėjo keliais taupiais sakiniais pranešti žinią ir atrasti tinkamą detalę, kuri suvirpintų klausytojo širdį. Mokėjo ir šio to nepasakyti iki galo.

„Turėjo šimtamilijoninę auditoriją – ne visi diktatoriai tokios susilaukė. O ar turėjo priešų – vargu. Nebent tarp mažiau talentingų „Svobodos“ bendradarbių“, – svarstė „Muzikinio pastišo“ pašnekovas.

Anot P. Morkaus, nemažai gyvenimo metų D. Savickiui nurėžė netrukus radijo tarnybos vadove tapusi Marija Klain – bjauri, kvaila ir neraštinga. Ji negailestingai nuniokojo redakcijos gėlyną. Tarp išrautųjų atsidūrė ir DS – buvo nušalintas nuo muzikinių programų.

Vis dėlto talentingasis D. Savickis nenuleido rankų. Pasibalnojęs dviratį lakstė po atokiausius Liutecijos (romėniškas Paryžiaus pavadinimas, – aut.) kampelius ir per tūkstančius kilometrų sklido jo sekami nepakartojami istoriniai pasakojimai.

Galiausia didysis džiazo juvelyras DS šventė pergalę – tarnybos vadovė kažkur pragaišo, jam buvo grąžinta džiazo valanda, o keičiantis laikams jo laida jau buvo dominuojanti. „Tada atėjo akimirka tarti žodį: „Metas užtraukti užuolaidą.“ Ačiū tau, DS, gal kada pasimatysime“, – sakė P. Morkus.

Įžvalgų žmogus

Džiazo teoretiko ir pianisto Romualdo Milašiaus žodžiais, D. Savickis savo laidose gebėjo poetiškai perteikti džiazo asmenybių muzikos esmę, atskleisdavo jų dvasinę būseną, harmoninį mąstymą. „Visada pasižymėjo rišlia, lakoniška kalba. Netrukdavo surasti pikantiškų detalių“, – teigė pašnekovas.

Po DS laidų, prisipažino R. Milašius, visada jausdavęsis pakylėtas, lyg ką tik išėjęs iš vedėjo aptartos asmenybės koncerto.

Muzikantas, žurnalistas, radijo laidų vedėjas Domantas Razauskas teigė, esą su DS išėjimu išeina ir visa XX amžiaus intelektualų plejada. Velnioniškai ima trūkti tokių balsų, pozicijų, nuomonių – taikių, humanitarinių, inteligentiškų.

„Man D. Savickis darė įtaką ne tik kaip džiazo žinovas, bet ir kaip vienas paskutiniųjų plataus spektro humanitarų. Belieka klausti, kas užims jų vietą, ar sugebėsime patys užsiauginti naujų autoritetų“, – svarstė „Muzikinio pastišo“ svečias.

D. Savickis savo kelią pradėjo kaip literatas, studijavo literatūrą. Melomanu tapo apsigyvenęs Paryžiuje. Bet per radiją skaitė ir įspūdingas literatūrines Paryžiaus gyvenimo apybraižas.

„Jis nebuvo muzikos kritikas, nerašė akademinių analizių, o tik dalijosi tuo, ką per turiningą veiklą pastebėjo, sukaupė. Pastebėjimų žmogus“, – apibendrino D. Razauskas.