Kultūra

2019.05.27 11:06

Eglė Baliutavičiūtė: vaikai yra stiprūs (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.05.27 11:06

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Ali Standish „Etanas, kuriuo buvau“ ir Esther Hautzig „Bekraštė stepė“.

Ali Standish. Etanas, kuriuo buvau (iš anglų kalbos išvertė Gabija Karpauskaitė)

„Etanas, kuriuo buvau“ – debiutinis amerikiečių rašytojos Ali Standish problemų prozos kūrinys jaunesniesiems paaugliams, kurį į lietuvių kalbą išvertė pradedanti vertėja Gabija Karpauskaitė.

Etanas buvo laimingas vaikis – neblogai sekėsi mokykloje, turėjo mylinčią šeimą ir geriausią vienmetę draugę Keisę, kone seserį, sielos draugę, kurią pažinojo nuo pat pirmųjų savo dienų. Šis nerūpestingas gyvenimas priklausė Etanui, kurio nebėra.

Naujasis Etanas nelaimingas ir atbukęs. Jis nežino, kas dabar yra, tejaučia skausmą ir kaltę dėl to, kas nutiko. Kaip dažnai su Keise žaisdavo, kartą metė jai iššūkį įlipti į medį. Viršūnės mergaitė nepasiekė. Įvyko nelaimingas atsitikimas. Negana to, brolis su Etanu nebebendrauja, o tėvai ne tik su juo elgiasi taip, lyg jis bet kurią minutę gali sudužti, dar ir nusprendžia išsikraustyti – išvyksta į mamos gimtąjį miestelį prie vandenyno pas senelį Aiką, su kuriuo šiaip jau Etano šeima beveik nebendrauja.

Kai kurie skaitytojai itin didelį dėmesį telkia į pirmąjį knygos sakinį, sako, kad jis turi būti ypatingas, užmegzti intrigą ir duoti toną visai knygai, jie tikriausiai neliktų nusivylę šios knygos pradžia: „Keisės langas tamsus penkiasdešimt devynias dienas“ (p. 5). Ir toliau mįslingomis užuominomis mezgama įtampa ir skaitytojui reikia po krislelį dėliotis istoriją, kas nutiko Etanui. Nors pasakoja pats pagrindinis veikėjas, kai kurių dalykų jis dar nepajėgus įvardinti sau pačiam – ištartas žodis vis dar turi galios, tad skaitytojui kartu su Etanu reikia nueiti kelią iki pripažinimo, kas nutiko, nuo kaltės išgyvenimo iki gebėjimo atleisti sau pačiam ir paleisti geriausią draugę, kurią kiekvieną minutę it sunkų akmenį nešiojosi su savimi. Neleisdamas sau pamiršti, neleisdamas atsikvėpti. 

Naujoje mokykloje Etanas netrunka susipažinti su įdomia mergaite Korali, kuri savo stiprybe, gerumu ir išradingumu jį patraukia nuo pat pirmo susitikimo. Bet naują žmogų įsileisti sunku, ar taip išduoda Keisę, o gal taip bando ją pakeisti? Jam reikia iš naujo mokytis priimti draugystę ir pačiam būti geram draugui. Daug ko mokytis tenka iš naujo.

 „Vaikai stiprūs. Stipresni nei dauguma suaugusiųjų“, – sako senelis Etanui, išgyvenančiam pirmąją savo netektį, kaltės jausmą. Ši knyga būtent apie tokius vaikus. Nepaisant sudėtingų aplinkybių, neteisybės, skausmo, sugebančius išlikti, įsileisti kitą ir neprarasti moralinių orientyrų. Tai stiprus debiutas – nors gal visko ir kiek per daug knygoje, o nė trylikos nesulaukę paaugliai atrodo pernelyg brandūs, vis dėlto visų siužeto išsišakojimų gijos gražiai, prasmingai surištos, jauno žmogaus teisė išgyventi skausmą priimama rimtai, su atida ir supratingumu, kartu parodoma, kad gyvenimas nesustoja, kad skausminga patirtis gali padėti paaugti, suteikti vertingų pamokų. Taigi tai viltinga, pakylėjanti knyga. Knyga parašyta patraukliai, skaityti ją lengva. Pasakojimui pasirinkti trumpi skyriai, kas paprastai jauniesiems skaitytojams, sunkiau išlaikantiems dėmesį ilgesnį laiką, visai patinka. Be to, pradžioje vyravęs buitinis pasakojimas į antrąją pusę suintensyvėja, pereina į nuotykinį siužetą. Tik korektūros klaidų galėtų būti ir mažiau…

Esther Hautzig. Bekraštė stepė (iš anglų kalbos išvertė Eugenijus Ališanka)

Esteros Hautzig (1930–2009) knyga „Bekraštė stepė“ – kiek kitokia tremties į Sibirą istorija nei esame pratę skaityti ir girdėti. Tai memuarai apie vienos pasiturinčios Vilniaus žydų šeimos, Lenkijos piliečių, tremtį.

Estera Hautzig, mergautine pavarde Rudomin, 1941 m. birželio 14 d., kai į jos šeimos namus pasibeldė rusų kareiviai ir sugrūdę į gyvulinius vagonus pasiuntė į Sibirą, neturėjo dar nė 11–os. Iki tos dienos Esteros gyvenimas buvo gražus, lengvas ir laimingas. Nors karas vyko ir tėvas buvo kuriam laikui pašauktas į Lenkijos armiją, ji, vienturtė turtingų tėvų duktė, nestokojo nei materialinių gėrybių, saugumo, nei didelės šeimynos – tėvų, senelių, pusbrolių – meilės.

Tą Birželio 14–ąją mergaitės gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, per akimirką tapo liaudies prieše, kapitaliste, nors nė nesuprato, kas tai yra. Po kelių savaičių, praleistų traukinyje į Rubcovską, ji su tėvais, močiute ir kitais buvo įkurdinti netoli miestelio buvusiose gipso kasyklose. Visi buvo priversti dirbti, net ir vaikai. Pirmosios entuziazmo kupinos dienos bulvių lauke netrukus virto nuovargiu, išsunkiančia rutina. Tiesa, tikroji tremtis ilgai neužtruko. Sovietų Sąjunga, ieškodama paramos kare, turėjo leistis į kompromisus. Londone pasirašytas paktas tarp Sovietų Sąjungos ir Lenkijos valdžios egzilyje. Šiuo paktu Lenkijos piliečiams, laikomiems kaip karo belaisviai ar dėl kitų priežasčių Sovietų Sąjungoje, buvo suteikta amnestija. Tačiau tai nereiškė, kad jie tapo visai laisvi ir gali grįžti. Jiems tebuvo leista iš gipso kasyklų persikelti į patį Rubcovską ir jame patiems susirasti sau darbo. Be abejo, toks gyvenimas, buvo geresnis nei gyvenimas lageryje dirbant priverstinius darbus, tačiau čia netrūko nepritekliaus, bado ir šalčio. Vis dėlto, Esteros laimei, nebelikus priverstinių darbų, jai atsirado galimybė lankyti mokyklą.

Estera visada jautėsi nepritapėlė – tiek Vilniuje, tiek čia. O dar ir nelabai mokėjo rusiškai. Uždaroko būdo mergaitė sunkiai rasdavo draugų, Sibire tai taip pat buvo nelengva, bet galiausiai ji čia susikūrė gyvenimą – stengėsi iš visų jėgų gerai mokytis, pamėgo mokyklą, įgijo draugų, net simpatiją. Vaikai gajūs, jie auga ir prisitaiko, tad nepaisant bado ir šalčio, ji priprato ir išmoko būti laiminga. Turbūt būtent todėl šie prisiminimai nėra itin sunkūs ar kažkaip itin esmingai kalbantys apie traumą, jie tarsi pabarstyti vaikiško naivumo, optimizmo, užmaršties ir stiprybės pudra. Be to, justi kad rašyta iš nuotolio.

Suaugusiems būta kur kas sunkiau. Estera fiksuoja, kaip netekę savo gyvenimų, jie kabinasi į mažiausias smulkmenas, kartais gana ekscentriškas, priartinančias prie ankstesnio gyvenimo, padedančias išlaikyti savastį ir žmogiškumą: štai nepalenkiamas mamos išdidumas, štai močiutė net grįžusi po sunkių darbų imasi manikiūro, kaimynė Ania Kaftal – nepamiršta makiažo.

Vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, juos pasiekė žinia apie žydų likimą Europoje. Tą birželio rytą, kai jie buvo ištremti, Esteros motina džiaugėsi, kad apsimetė nepažįstanti  savo brolio, pasibeldusio į jos namų duris kaip tik čia esant rusų kareiviams. Tuometis džiaugsmas virsta skausmingu kaltės jausmu. Estera apibendrina: „Tremtis išgelbėjo mums gyvybes. Mums nepaprastai pasisekė, galvojome, kad buvome ištremti į Sibirą. Alkis, šaltis ir skurdas dabar atrodė vieni niekai; mums buvo dovanotas gyvenimas“ (p. 222).

Po karo jų šeimai, Esterai tuo metu jau ėjo šešiolikti, buvo leista grįžti į Lenkiją. Ten ji ilgai neužtruko – netrukus gavo galimybę studijuoti JAV, ten ištekėjo ir liko gyventi. Tapo rašytoja. Savo garsiausią knygą – „Bekraštę stepę“ – išleido 1968 m. Besidomintiems trauminės atminties literatūra, tikromis istorijos turėtų patikti.

Beje, įdomu tai, kad knyga Vakaruose leista ir kaip knyga knyga vaikams, ir kaip knyga suaugusiems. Neretas atvejis, kad suaugusiųjų prisiminimai apie vaikystę  turi dvilypį adresatą. Lietuvoje, žvelgiant į knygą, akivaizdu, pasirinktas antrasis adresatas. Vis dėlto, memuarus galėtų atrasti ir paaugliai.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius