Kultūra

2019.05.24 18:07

„Rūgštus miškas“: filmas apie juos – žmones kormoranus (recenzija)

Narius Kairys, „Kultūros barai“2019.05.24 18:07

Ryto allegro. Filmo „Rūgštus miškas“ kūrėjai Rugilė Barzdžiukaitė ir Dovydas Korba.

Praėjusių metų „Kino pavasario“ apžvalgą „Kultūros baruose“ (2018, nr. 4) baigiau sakiniu: „Nežinau, gal paprasčiausiai nemoku rinktis.“ Turėjau omenyje, kad didžiausio ir neabejotinai daugiausia dėmesio patraukiančio Lietuvos kino festivalio repertuaras nebuvo itin pavykęs.

Filmų parodyta kaip visad labai daug, garsių pavardžių nestigo, bet intelektualiai prasmingų, emociškai paveikių kūrinių vis dėlto pasigesta (nors pasižiūrėjau ne taip ir mažai – daugiau kaip 30). Galbūt tai viso labo subjektyvi mano nuomonė, tačiau, sprendžiant iš to, kad šiemet filmų programos sudarytojų komandoje įvyko šiokia tokia rokiruotė, festivalio organizatoriai, matyt, patys suprato tam tikrų permainų poreikį.

Tai išėjo į naudą – atsirado sinefiliškų naujovių (9 salė, kurioje rodomi ne masinei publikai skirti filmai), imta socialiai angažuotis – Marijos Kavtaradzės filmo „Išgyventi vasarą“ (2018) specialus seansas pritaikytas regėjimo negalią turintiems žmonėms, o filmų programa tapo įdomesnė, sakyčiau, ryškesnė. Kad tuo įsitikintum, užtenka vien žvilgtelėti į „Meistrų“ paprogramės vardus – Carlosas Reygadas, Nuri Bilge Ceylanas, Harmony Korine, Hirokazu Kore-eda, Jia Zhang-ke, Claire Denis ir t. t.

Kita vertus, tokia garsiausių pasaulio režisierių filmų gausa nebūtinai yra programos sudarytojų nuopelnas – priežasčių, kodėl šiuos filmus rodė būtent Kino pavasaris, o ne koks nors kitas Lietuvos kino festivalis, galima įžvelgti ne vieną (aišku, banaliausia iš jų – didesnis finansinis šio festivalio pajėgumas).

Maža to, atidžiau pažvelgus į „Meistrų“ paprogramę, krinta į akis, kad iš dvidešimt penkių parodytų filmų moterys režisierės sukūrė vos du – tai Claire Denis „Gyvenimas aukštybėse“ ir Kim Longinotto „Medžiojant mafiją“. Eilinį sykį prisidengti tuo, kad renkantis filmą svarbesni yra estetiniai vertinimo kriterijai, šiais laikais jau nebeišeina – būtent filmų parograma, o ne viešieji ryšiai atskleidžia festivalio poziciją.

Taigi štai tokios progresyvios didžiausio Lietuvos kino festivalio tendencijos, deja, verčia abejoti ir programos ambicija, ir originalumu (charakteringas pavyzdys, kad naujausia festivalio paprogramė, turinti, anot organizatorių, skatinti sąmoningumą, pavadinta „Filmai, kurie augina“, – tai skamba kone identiškai kaip ir žmogaus teisių kino festivalio „Nepatogus kinas“ paprogramė „Filmai, padedantys augti“... Na, ko tik nepadarysi dėl rėmėjų, – šiuo atveju tai ekologiškų produktų kompanija).

Žinoma, globaliame kontekste Kino pavasaris yra antros kategorijos festivalis (pasaulinės filmų premjeros čia iš esmės nevyksta), todėl pagrindinė jo funkcija – sudaryti sąlygas Lietuvos žiūrovams, kad išvystų kuo daugiau svarbiausių ir labiausiai pripažintų pasaulio filmų, sukurtų per pastaruosius metus, na, ir priminti, kad priešais kino ekraną praleistas laikas ne mažiau prasmingas negu tas, kurį praleidžiame, įsmeigę akis į išmanųjį telefoną.

Festivalis, akivaizdu, tą daro kuo puikiausiai. Vis dėlto man šiemet aplinkybės susiklostė taip, kad mačiau tik jo uždarymo filmą – tai Rugilės Barzdžiukaitės ir Dovydo Korbos „Rūgštus miškas“ (2018), kurio pasaulinė premjera įvyko praėjusių metų rugpjūtį Lokarno kino festivalyje.

Per Kino pavasario uždarymą 2018-aisiais rodyta Mindaugo Survilos „Sengirė“ (2017) – vienas sėkmingiausių pastaraisiais metais Lietuvoje sukurtų filmų ir komerciniu, ir simboliniu atžvilgiu. Šiemet festivalio baigiamuoju akcentu pasirinktas irgi lietuvių filmas „Rūgštus miškas“ (norėtųsi tikėti, kad besimezganti tradicija nenutrūks).

Juos sieja ne tik panašus startas (po premjeros festivalyje abu iškart pradėjo rodyti Lietuvos kino teatrai), ne tik tai, kad pavadinimuose figūruoja „medžiais apaugusi vieta“, ne tik panaši stilistika (abiejų autoriai atsisakė užkadrinio balso, aiškinančio vaizdą, tradicinio muzikinio garso takelio, klasikinio pasakojimo schemų ir pan.), netgi ne tik tai, kad juos sąlygiškai galima vadinti filmais apie gamtą (nors iškart girdžiu, kaip Survila pabrėžia, kad „Sengirė“ vis dėlto netipiškas pasakojimas apie gamtą, o Barzdžiukaitė tvirtina, kad „Rūgščiame miške“ gamta geriausiu atveju atsidūrusi antrame plane). Svarbiausia, kad abu priskirtini tai pačiai paradigmai – tai observacinis kinas, kitaip tariant, tiek „Sengirėje“, tiek „Rūgščiame miške“ pagrindinis realybės fiksavimo ir reprezentavimo būdas yra stebėjimas.

Kartu tai ir didžiausia šių filmų problema, nes jų kūrėjai iš esmės remiasi gnoseologine nuostata, kad egzistuoja tik tai, ką matome („Rūgštaus miško“ kūrėjams šis įsišaknijęs žmonijos santykis su pasauliu kurioziškai netgi padėjo išvengti teisinių problemų).

Kita vertus, tai jokiu būdu nereiškia, kad ir Survila, ir Barzdžiukaitė su Korba taiko identišką stebėjimo metodą, veikiau priešingai – šie filmai įkūnija radikaliai skirtingas estetines strategijas, nors abiem atvejais pagrindinis stebėjimo instrumentas yra kino kamera, t. y. tam tikras technologinis žvilgsnis, o kaip juo manipuliuojama, priklauso nuo kūrėjo intencijų ir tikslų.

Kad „Rūgštaus miško“ aptarimas nevirstų lyginamąja analize su „Sengire“, pasakysiu trumpai: Survila, perteikdamas amžinosios girios, kuriai dėl žmonių kaltės kyla grėsmė išnykti, iliuziją, tiesiogine ir perkeltine prasme meditavo su kino kamera, iš esmės nevalingai užėmęs antropocentristinę poziciją. Net ir fiziškai atskirta nuo ją kontroliuojančio asmens, pavyzdžiui, filmuojant miegapelę, kamera vis tiek visąlaik yra tarsi stebėtojo protezas.

O Barzdžiukaitė ir Korba, bandydami pasiūlyti skirtingas – šiuo atveju kad ir kormoranams – perspektyvas, skatindami permąstyti, kaip mes, žmonės, žiūrime, patiriame, suvokiame gamtą ir jos reiškinius, filmavo keliais skirtingais režimais: pastatę kamerą ant trikojo, pritvirtinę ją prie drono (kadrų montažas tiesiogiai suponuoja skrendančio kormorano žvilgsnį) arba pakabinę kameras medžių viršūnėse, kur jos nėra šimtu procentų kontroliuojamos, nors ir nukreiptos arba į kormoranus, arba į apačioje, apžvalgos aikštelėje, besibūriuojančius turistus.

Taigi niekam nekyla abejonių, kad „Sengirėje“ gyvūnus stebi žmogus, o štai „Rūgščiame miške“ žvilgsnis specialiai diversifikuojamas, todėl iki galo nėra (hipotetiškai) aišku, kas gi iš tikrųjų stebi – žiūrovė, filmo kūrėja, kormoranė, kino kamera ar dar kažkas.

Sunku identifikuoti turistų, pasirodančių apžvalgos aikštelėje, veidus, nes jie filmuojami bendru planu, tarytum į žmones žiūrėtų paukščiai iš savo lizdų ar medžių viršūnių. Aišku, tą lemia ne tik estetinės, bet ir pragmatiškos priežastys – jei būtų matomi atėjusiųjų pavėpsoti į kormoranus veidai, reikėtų gauti visų sutikimą juos filmuoti, o tai, be abejo, labai komplikuotų kūrybos procesą. Taigi iš dalies – tiek, kiek manome, kad veidas yra pagrindinis būdas nustatyti žmogaus tapatybei, – atvykėliai lieka inkognito.

Vis dėlto, jei pasižiūrėti į kormoranus laipteliais aukštyn kiltų, o po keleto minučių, patenkinusi savo smalsumą, žemyn leistųsi tiesiog amorfiška masė, užtektų parodyti šį veiksmą kelis kartus, tačiau šios scenos variacijų skaičius, jei neklystu, dviženklis. Kodėl? Priežastis paprasta – visi atėjusieji į apžvalgos aikštelę, filmo kūrėjų pramintą Babeliu (lankytojai šneka kiniškai, rusiškai, vokiškai, angliškai, latviškai, lietuviškai...), ne šiaip sau apžiūrinėja paukščius, bet juos ir aptarinėja.

Atvykėlių veidų nematome, tačiau kuo puikiausiai girdime slapta įrašytus jų balsus. Greta žvilgsnio kaip dar vienas esminis filmo elementas atsiskleidžia balsas, o žiūrovai ne tik žiūri, bet ir klauso filmą, – vaizdžiai tariant, žiūri ausimis, klauso akimis.

„Rūgštus miškas“ – tai filmas ne tik apie skirtingus stebėjimo būdus, bet ir apie skirtingus balsus ar kalbėjimą. Prieš tai buvo keliamas klausimas, kas ką stebi, o dabar galima klausti, kas ką kalba.

Vienoje scenoje dvi anonimės, minutę pastoviniavusios apžvalgos aikštelėje ir aptarusios kormoranus, kurie gyvena aukštai pušyse ir kelia įvairiausias emocijas – nuo neapykantos iki susižavėjimo, – lipdamos laiptais žemyn konstatuoja, kad dabar štai jau pažino tas jūros varnas.

Kita lietuvių grupelė, piktindamasi pragaištinga chemine kormoranų ekskrementų sudėtimi, entuziastingai prisiekinėja, kad, jei tik turėtų šautuvą, bematant iššaudytų tuos kenkėjus ir išgelbėtų mišką. Tokių „šaulių“ filme esama ir daugiau, ne veltui atsiranda net Gitlerio (sic!) bunkerio motyvas. Situacija kiek primena Vakarų antropologų – kolonizatorių – ekspedicijas į egzotiškus pasaulio kraštus. Kitų pažinimas neatsiejamas nuo jų „pacifikacijos“, kitaip tariant, nukenksminimo, kontrolės ir resursų užvaldymo. Šiuo atveju Kiti – tai kormoranai.

„Rūgštaus miško“ anonsiniame filmuke kaip tik ir išryškinamas konfliktas tarp mūsų, vietinių gyventojų, ir Kitų, nežinia iš kur atklydusių barbarų: „Kuršių Nerijoje, gražiausioje Lietuvos vietoje, gyvena jie – kormoranai.“ Gyvena todėl, kad žmonės juos toleruoja, bent iki tam tikros ribos. Kol kas. Nenuostabu, kad filmas baigiamas kormoranų atžvilgiu apokaliptine gaida – kelis kartus parodomi perintys paukščiai, tačiau jaunikliai galiausiai taip ir neišsirita, užtat dangų virš lizdų išmargina griaudėjantys fejerverkai.

Tai, kas kitomis aplinkybėmis būtų gražu, čia įgauna grėsmingą išraišką. Aišku, ne visi linki kormoranams pikta – antai į filmo pabaigą pasigirsta ir mokslininkų balsai. Kaip galima nuspėti, jie piešia visai kitokį vaizdą. Viena gamtos specialistė, klausinėjama apie kormoranus, sako, kad visos bėdos prasideda tada, kai į gamtos procesus įsikiša žmonės, net ir turėdami geriausias intencijas, nes nežinia, kokie bus tų veiksmų padariniai ateityje. O šiaip viskas gerai – vietoj spygliuočių tiesiog išaugs lapuočiai. Taigi skirtingi balsai nubrėžia ašį, kurios viename gale yra vulgari nuomonė, paremta neadekvačiomis emocijomis, o kitame – tyrimais ir stebėjimais grindžiama mokslinė tiesa. „Rūgštaus miško“ kūrėjai, nors patys filme nepasirodo, jų balsas nenuskamba ir Babelio aikštelėje, aiškiai advokatauja kormoranams, pasitelkdami grynai dramaturgines ir estetines priemones. Kitaip tariant, Barzdžiukaitė ir Korba neapsimeta nešališkais stebėtojais, atvirkščiai, jie nevengia išreikšti savo pozicijos, nebijo, esu įsitikinęs, išreikšti savo nuostatos rūšių sambūvio klausimais.

Ukrainiečių žurnalistas Dmytro Desiaterykas, su lietuvių kino režisieriumi ir antropologu Mantu Kvedaravičiumi kalbėdamasis apie jo kuriamą filmą „Stasis“, paklausė, ar jam neatrodo, kad visi geri filmai iš esmės yra antropologija. Kvedaravičius atsakė: „Žinoma.“

Barzdžiukaitės ir Korbos kūrinys irgi neabejotinai antropologiškas, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai paprasčiausias filmas apie kormoranus. Vis dėlto šis pasakojimas apie mus, žmones, apie mūsų mąstymo ir veiklos ypatumus, apie mūsų santykį su Kitu, kuris ir yra savotiškas veidrodis, leidžiantis pažvelgti į save pačius. Jei humanitarinės minties avangardu yra laikomas posthumanistinis diskursas, tai galima sakyti, kad „Rūgštus miškas“, kuriame kinematografinėmis priemonėmis į visumos vaizdinį susiejamas žemyn krintantis šūdas, purptelėjus kormoranui, ir nakties dangumi skriejanti kosminio palydovo švieselė, yra šiuolaikiškiausias iš filmų, pastaraisiais metais sukurtų Lietuvoje. Jis nustatė naują kokybės standartą filmams, kuriuose bus aptariamos panašios temos.

 

 

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius