Kultūra

2019.05.23 10:15

ES literatūros premiją pelniusi Daina Opolskaitė: man sunku atsiversti savo knygas

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.05.23 10:15

Lietuvos kūrėja Daina Opolskaitė – viena keturiolikos rašytojų, apdovanotų Europos Sąjungos literatūros premija, kuria siekiama atkreipti dėmesį į literatūros talentus visoje Europoje. D. Opolskaitė apdovanojimą pelnė už novelių knygą „Dienų piramidės“. Apie noveles, kūrybą ir gyvenimo įžvalgas D. Opolskaitė kiek anksčiau pasakojo LRT.lt.

– Daina, susitikimo pretekstu tampa jūsų naujausia novelių knyga „Dienų piramidės“. Tačiau norisi paklausti apie pačią pradžią – kodėl rašote knygas, kaip pradėjote rašyti ir kaip prisimenate savo pirmąjį kūrinį?

– Kartais pati savęs klausiu, kodėl rašau, bet turbūt mes visi vienaip ar kitaip pasirenkame, ką veikti gyvenime. Man visuomet norėjosi, kad tai, ką darau, būtų naudinga ir prasminga. Šis trokšimas mane lydėjo nuo vaikystės. Taip nutiko, kad rašymas mane susirado.

Pirmoji mano knyga pasirodė, kai buvau dar jauna, kokių 20-ies metų studentė. Tuo metu atrodė, kad jūra man iki kelių, kad išleisti knygą – kažkas ypatinga, tu ir pats tampi ypatingu. Ta jaunystė... ji neša, tad pasitikėjimo savimi tikrai netrūko. Ilgainiui viskas kinta ir tampi sau nebe toks reikšmingas.

– Kaip dabar žvelgiate į savo pirmąją knygą, į kitas, išleistas anksčiau?

– Tą pirmąją knygą pirmiausia reikėtų atsiversti. Galbūt vengiu to, nes manau, kad dėl kai kurių tekstų man gali būti gėda. Šiandien nedėčiau jų į knygą.

– Sakoma, kad kai kurie aktoriai negali žiūrėti filmų, kuriuose vaidina. Jums panašiai su knygomis?

– Laba teisingas pasakymas, manau, kad tai būdinga menininkams apskritai. Man tikrai sunku atsiversti savo knygas. Norėčiau perskaityti jas nešališkai, bet tai neįmanoma. Tu negali atsiriboti ir įvertinti, kaip tai parašei. Įmanomos tik kitų reakcijos, kurios kartais nustebina. Yra tekstų, į kuriuos sudedi daug jėgų ir energijos, bet tau pasako, kad tai visiškai neveikia. Ir priešingai.

– Kokią matote literatūros misiją?

– Aš užaugau su aukšta literatūra, todėl ir galvoju, kad literatūra turi turėti misiją ir pasakyti kažką reikšminga. Deja, galima pastebėti, kad šiuo metu rinkoje daug knygų, skirtų vien malonumui.

– Kaip vertinate tą procesą, kad šiandien knygą parašyti ir išleisti gali bet kas?

– Tai sumažina knygos elitą ir glumina mane. Taip, galbūt tai suteikia žmonėms laisvę rašyti ir kurti... Tačiau yra labai geri rašytojos Virginios Woolf žodžiai – niekam nereikia to, ką tu parašei, ką tu sakai ir ką manai.

Kai juos perskaičiau, man tarsi kas trinktelėjo per galvą. Pagalvojau – tikrai, tu nori rašyti, bet ar kitam to reikia, ar kažkas to nori? Ir šiandien matome, kaip visiems reikia tos vietos po saule, kaip svarbu, kad kiekvienas būtų išgirstas. Yra galybė kažką sakančių. O kaip su klausančiais? Kur rasti tų klausančių ir skaitančių, ką tu rašai?

– Minėjote, kad užaugote su geromis knygomis. Kaip apibūdintumėte, ką tai davė jūsų gyvenimui ir rašytojos keliui?

– Gyvenime patyriau du skaitymo periodus, padariusius man daug įtakos. Vieną – vaikystėje, kai didelį poveikį man darė pasakos. Nemanau, kad pasakos – atgyvenęs dalykas. Pasakų kalba labai švari, gryna, be priemaišų. O kuo mažiau tuščiažodžiavimo, tuo daugiau gauni informacijos. Vėliau, jau studijų metais, rinkausi didžiąją klasiką, tai ir Dostojevskį, ir Mykolaitį-Putiną (džiaugiuosi, kad perskaičiau jo kūrinius ne mokykloje, o vėliau). 

– Esate ne tik rašytoja, bet ir mokytoja – tuo užsiimate jau 20 metų. Kaip kinta mokiniai ir jų santykis su knygomis?

– Patiriu tą kaitą, ypač pastaraisiais metais, ir jau imu galvoti, kad mano misija čia baigta. Tai, ką kalbu, kažkada vieniems darė didelį įspūdį, bet dabar kitiems nedaro jokio. Imu nebežinoti, kokia ši mokinių karta, kas jai įdomu. Tačiau priimu tai ramiai, kaip besikeičiančio pasaulio realybę. Turbūt svarbu ne užstrigti ties savo nuomone, o suprasti, kad kuriasi naujas pasaulis.

– Tarp jūsų išleistų knygų – ir romanai paaugliams. Ar skiriasi Vilkaviškio jaunuolis nuo gyvenančio Vilniuje?

– Parašiusi tris romanus paaugliams tikrai susidūriau su faktu, kad jaunuoliai skiriasi. Tas knygas rašiau adresatui, kurį mačiau prieš save – provincijos jaunuoliui. Ir sulaukiau nuomonių, kad tai kitokia tikrovė, egzotika. Taigi supratau, kad jaunimas skirtinguose miestuose – vis kitoks. Ir jei pastatytume vieną šalia kito jauną žmogų iš Vilniaus ir iš mažo kaimelio, jie būtų labai skirtingi. Tiesa, kad internetas atveria daug vartų į pasaulį, bet jis tikrai nepakeis erdvės pojūčio, buvimo toje aplinkoje kasdien, namų ir šeimos. O aplinka žmogų formuoja labai stipriai.

– Ar nepasigendate Vilkaviškyje kultūrinio gyvenimo?

– Negaliu atsakyti, nes esu labai introvertiškas žmogus. Kartą pastebėjau, kad nebuvau nuėjusi į miesto centrą tris savaites. Mėgstu gyvenimo būdą, kuris yra tik mano. Uždarau namų duris ir tai – mano erdvė, kurioje man gera. Taigi negaliu pasakyti, kaip Vilkaviškyje gyvena ir pramogauja žmonės. Taip, ten yra renginių, žmonės į juos eina, bet aš nuo to toli. Nesakau, kad kultūrinis gyvenimas man nesvarbus. Tačiau matyt esu išranki ir renkuosi renginius Vilniuje ar Kaune.

– Esate sakiusi, kad rašytojas turi gerai pažinti žmones. Kaip to išmokti? 

– Tai plati tema, galima daug kalbėti, bet aš labai gerai prisimenu, ką literatūros kritikai yra sakę apie Juozą Aputį – kad jis sugebėdavo perprasti žmones iš pirmo žvilgsnio, pasakyti, kaip toli kas nueis. J. Aputis galėjo išpranašauti likimus literatūros kelyje. Kokiais 1985 m. Lietuvoje pasirodė kelios pirmosios knygos, kurių autorius J. Aputis įvertino labai įvairiai – kad iš vieno nieko nebus, kitas kaip norės, bet geriau nerašytų, o dar viena autorė bus garsi rašytoja. Ir ta, kurią jis įvertino gerai, dabar tikrai yra garsi romanistė, žodžio meistrė.

Noriu pasakyti, kad kai kurie, kaip J. Aputis, turėjo Dievo dovaną perprasti žmones, atskirti kaukes nuo veidų. Tiesa, dabar tai daryti vis sunkiau, nes kaukių – daugėja ir daugėja. Aš pati neturiu dovanos perprasti žmonių, visuomet pirmasis įspūdis būna klaidingas. Tačiau mane veikia smulkmenos – užtenka pažiūrėti, kaip asmuo bendrauja, kaip ima šaukštą, į ką nors pasižiūri, pakelia kokį nors daiktą ir pan. Ir tai pasako labai daug.

– Prieikime prie novelių knygos „Dienų piramidės“. Pastaruoju metu, ko gero, šį klausimą girdite dažnai, bet – kodėl novelės?

– Taip, šis klausimas dabas tikrai populiarus. Tikiuosi, kad ši knyga vėl suteiks novelėms populiarumo. Kartais užtenka vienos knygos, kad žanras susigrąžintų matomumą. Visgi gali būti, kad po šios mano knygos kalbos apie novelę vėl apmirs – šiam žanrui sunku išlaikyti populiarumą romano akivaizdoje.

Aš nuolatos rašiau noveles, publikuodavau jas kultūros leidiniuose, galiausiai novelių susikaupė nemenkas pluoštas ir pamaniau, kad gali išeiti knyga. Kitas klausimas buvo – kai išleisti novelių knygą? Tai nėra šiandienos produktas, nėra romanas, kuris visuomet pageidautinas.

– Kodėl novelė – paribyje ir romano šešėlyje?

– Tiesiog romanas žada daugiau – daugiau įspūdžio, istorijos, likimų... O novelė – kondensatas, suduodantis smūgį. Ne kiekvienas yra tam pasirengęs, pajėgus tokiam skaitymui. Pati esu patyrusi, kokį smūgį gali suduoti novelė – kai perskaitai ir pamiršti keletą romanų. Ta būsena pagauna ir supranti, kad teksto jėga glūdi labai nedidelėje teksto apimtyje.

– Kaip manote, ar tam, kad rašote noveles, įtakos turėjo vaikystėje skaitytos pasakos, kuriose kalba – itin koncentruota?

– Manau, kad taip. Mano kalba tiršta ir gryna, gal net suvalkietiškai gryna. Tai – per daugybę metų išsiugdytas reikalavimas. Kažkada net specialiai norėja patuščiažodžiauti, praskiesti tekstą, bet nepavyko. O juk yra knygų, kur žodžių tėkmė užima puslapių puslapius, bet jei tuos kelis puslapius išmestum, esmė nepasikeistų.

– Kas yra idealusis jūsų knygų skaitytojas ir kokią žinutę norėtumėte paskleisti knyga „Dienų piramidės“

– Rašau jautriam žmogui, kuriam rūpi esmė ir žmogiškos patirtys. Tai tikrai ne lengvabūdis ir atsipalaidavimo ieškantis skaitytojas. Ir labai tikiuosi, kad tie, kurie perskaitys šią mano knygą, pagalvos – matai, koks būna gyvenimas...