Kultūra

2019.05.25 09:00

„Poezijos pavasario“ laureato Mariaus Buroko teritorija: už tvoros – turbulenciją išgyvenęs poetas po ąžuolo vainiku

„Esu tik mažytis seismografas“
Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.05.25 09:00

Vidurnakčio lyrika. Marius Burokas

Vakar, gegužės 24-ąją, Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje poetas Marius Burokas vainikuotas „Poezijos pavasario“ (PP) ir Maironio premijos laureatu. Žodžio kūryba, taip pat vertėjo, literatūros apžvalgininko ir, svarbiausia, skaitytojo veikla jis teigia knygos ir literatūros svarbą, kali eilėraščio kalėjime, trokšta šlovės ir garso, kartu suvokdamas tų dalykų tuštybę ir pasekmes. Nes juk viskas, ne feisbuko prasme, – amžinai laikina.

55-asis PP festivalio ir Maironio premijos laureatas M. Burokas yra išleidęs keturias poezijos knygas: „Ideogramos“ (1999), „Būsenos“ (2005), „Išmokau nebūti“ (2011), „Švaraus buvimo“ (2018). 

2018 metais Jungtinėje Karalystėje pasirodė poeto eilėraščių rinktinė anglų kalba „Now I Understand“. 

Į lietuvių kalbą jis yra vertęs Charleso Bukowskio, Hunterio S. Thompsono, Samuelio Becketto, Howardo Phillipso Lovecrafto, Alleno Ginsbergo ir kitų JAV, Kanados, Australijos rašytojų poezijos.

Geras poetas yra ausis

– Mariau, iš kur, iš ko tau dažniausiai imasi poezija? Turbūt ji rašoma iš praeities patyrimų, nes tik būtieji laikai žmogui ir duoti? Tačiau gal įmanomos kitokios variacijos, tarkime, poezija, atsirandanti iš to, kas dar tik bus?

– Nežinau, iš kur imasi. Galėčiau daug postringauti, bet kažin ar tai būtų tiesa. Taip, iš patirties, iš gyvenimo, iš literatūros, iš Visatos, iš kūrinijos, iš Dievo.

Iš to, kas dar bus? Na, kartais eilėraščiu gali išsipranašauti tiek savo likimą, tiek tam tikrus įvykius – geras poetas yra ausis, girdinti savotišką būsimų įvykių ultragarsą arba intuityviai nujaučianti, ir retkarčiais tai, ką išgirsta – išsipildo. Dažnai ne į gerą. Nes grėsmingi, blogi įvykiai aidi garsiau.

– Koks būtų tavo kūrybos manifestas, tavoji „ars poetica“? Eilėraštį tokiu pavadinimu paprastai parašo kiekvienas save gerbiantis poetas. Beveik privalomai:)

– Hm. Esu nusidėjęs keletu tokių eilėraščių, visi jie labai skirtingi – turbūt atspindi skirtingų gyvenimo etapų suvokimą. Šiuo gyvenimo tarpsniu tai turbūt būtų naujausios knygos tekstas: „Knygos yra mano/ takeliai/ ir sodas/ prieglobstis/ ir ligoninė...“ Jis tiek apie skaitymą, tiek apie rašymą, toks dviašmenis.

Aš kalbu apie tai, kokios svarbios man knygos ir literatūra, kaip eilėraštis išlaisvina ir įkalina, kaip kartais trokšti šlovės ir žinomumo, ir drauge suvoki viso to tuštybę ir pasekmes (kas netrukdo tos šlovės trokšti), kaip viskas laikina, ir kiek iš tavo poezijos liks, prabėgus keliems dešimtmečiams (jei iš viso kas nors liks).

Kitas panašus tekstas knygoje turbūt būtų „Rašytojų nuotraukos“: „visų veiduose atsispindi/ tas pats sutrikimas/ nuostaba/ drovus įžūlumas/ puikybė“.

Parašė tą prakeiktą eilėraštį

– Man pavyko perskaityti tris paskutiniąsias tavo knygas – „Būsenos“, „Išmokau nebūti“, „Švaraus buvimo“. Eksperimentavau – mėginau iš jų sužinoti apie tave ką nors asmeniška, biografiška – neskaičius interviu, „pamiršus“ visus pasisakymus spaudoje, komentarus. Nuo trečiosios jau lyg ir daugiau tavęs paties – pasigirdo vertinimai, atsirado santykis, pozicija. Ar sutiktum, kad įvyko tam tikra kaita?

– Visada į klausimus atsakinėju pradėdamas nuo paskutinio (toks keistas įprotis), tad iš dalies į šį atsakiau vėlesniu.

Įdomu, aišku, ką pavyko sužinoti tik iš knygų. Nes kartais susidėliojantis iš poezijos autoriaus paveikslas nedaug ką bendra turi su tikruoju autoriumi. Čia, manau, pritiktų netrumpa, bet gera citata iš JAV poeto ir rašytojo Shermano Alexie eilėraščio „Atverstos knygos“ (verčiau aš):

                          ...Man tai
primena R., poeto sūnų,
jis nusišypsojo, kai pasakiau,
kaip man patinka jo tėčio eilėraščiai,

ypač tas didingas apie meilę, kanjoną
ir saulėlydį, kaip visi tie dalykai
susilieja, kai jis laiko už rankų žmoną ir sūnų,
jiems visiems stovint ant gyvenimo
krašto, mylią pakilus virš tekančios, ne, šėlstančios
tarp raudonų uolų upės.

Cha, atsakė poeto sūnus, pamenu,
mes su motina sėdėjom mašinoj
ir stebėjom, kaip tėvas žirglioja pirmyn
ir atgal prie kanjono prižiūrėtojo
trobelės. Po velnių, mes net
neprivažiavom prie tikro

kanjono. Tėvas buvo pasiutęs,
nes motina negalėjo pakęsti gamtos.
Kol važiavom atgal į motelį,
visą kelią sėdėjo užsiraukęs.
O vėliau, kai mes su mama išėjome
mėsainių, jis atsisėdo kambaryje
ir parašė tą prakeiktą eilėraštį.

Trumpai tariant – niekada netikėkite poezijos knygose išrašytomis poetų biografijomis. Net jeigu jos ir teisingos.

– Kitas klausimas išeinant iš to paties: jei pažvelgtum atgal, chronologiškai – kokios patirtys telkėsi keturiose knygose? Arba – kokios patirtys subrandino tas knygas? Trumpai atskleisk, kas buvai prieš pirmąją „Ideogramos“, kuo esi prieš pasirodant ketvirtajai ir pan.?

– Prieš pirmąją buvau daugybę knygų perskaitęs, bet jų gerai nesuvirškinęs pienburnis, kliedintis Borgesu, Kafka, Melville'iu, kitais panašaus kalibro autoriais, mėgstantis kiberpanką ir mokslinę fantastiką (tai ir dabar tebemėgstu). Tai pirmojoje knygoje labai matyti:)

Joje dar esama ir iki šiol man (tikiuosi, ir kitiems) įdomių stiliaus ir formos eksperimentų. Gal kada prie jų dar sugrįšiu...

Antroji knyga yra savotiška perėjimo, turbulencijos zona – kai tave mėto nuo literatūriškos literatūros prie gyvenimiškos poezijos. Ten esama ir satyros, ir drąsių (net pernelyg) apibendrinimų, ir meilės eilėraščių.

Trečioji ir ketvirtoji knygos, manau, gana tvirtai susijusios, nors ir aprėpia maždaug dešimt-dvylika gyvenimo metų, per kuriuos patyriau rimtą asmeninį lūžį, atsirado šeima ir vaikai, pasikeitė gyvenimo būdas ir nemažai asmeninių nuostatų. Tai, žinoma, atsispindi knygose, bet nežinau, kiek skaitytojas tai pajėgus iššifruoti, kiek jam tai įdomu.

Stengiausi rašyti taip, kad neperkraučiau poezijos savo asmeninių dramų detalėmis. Tikiuosi, pavyko.

Pavadinimų tvora

– „Būsenų“ (taip pat ir vėlesni, bet pirmiausia „Būsenų“) eilėraščiai – lyg mikrofilmai, mikrodramos – labai įdomūs tuo, kad ne iškarto paaiškėja, kas čia žvelgiantysis, stebėtojas. Dėmesio centre – didelis mažųjų įvykių pasaulis. Minties šuoliai visada nuveda netikėta kryptimi, išlaipina netikėtoje vietoje. Tikra poezija. Iš kur imasi tas pasaulėvokos subtilumas, chirurgo instrumentarijus?

– Nežinau, iš kur. Jei žinočiau, tai gal net nerašyčiau, pakaktų to žinojimo. O jei rimtai, galiu tik spėti – esu didelis fotografijos, dailės mėgėjas (ne veltui mane meno muziejuose kartais ištinka rašymo priepuoliai).

Man visada imponavo gebėjimas vaizdu tiek pasakyti, atverti, tiek užšifruoti, paslėpti. Man patinka paviršiumi, tuo, kas regima bandyti išreikšti tai, kas giliau. Bet ne aš pirmas toks ir anaiptol ne paskutinis. Kitas dalykas – eilėraštis man turi pasakoti istoriją, nors ir trumpą, bet su pradžia ir pabaiga. Tai tam tikras koncentratas.

– Dar apie tris rinkinius bendrai: išoriškai juos sieja veiksmažodžio „būti“ „gaminiai“. Tiesiog krinta į akis, tad nori nenori turiu paklausti, galbūt ta pavadinimų vora tavo tęsiama sąmoningai?

– Taip, ta pavadinimų tvora buvo tveriama sąmoningai. Visos trys knygos šiek tiek susijusios – gyvenimo trajektorija, rašymo stiliumi (ypač trečioji ir ketvirtoji), temomis. O ir eilėraščiai, netilpę į vieną, būdavo perkeliami į kitą, jei ten tikdavo. Nenorėjau tų knygų labai atskirti. Tie pavadinimai ir tos trys knygos  – tiek asmeniškumo, kiek norėjau sau leisti.

Mažytis seismografas

– Esi tyliosios poezijos kūrėjas. Gal ir visa tavo bendraamžių poetų karta tam tikru požiūriu – tylesnė? Užaugusi tada, kai smarkiai keitėsi vertybės, dėmesys poezijai, apskritai menams. Man net peršasi toks (kiek perlenktas) Apvogtosios kartos įvaizdis. Prisiminus, lyginant su tuo laiku ir dėmesiu, kurio nestigo Aido Marčėno, Kęstučio Navako, Sigito Parulskio, Eugenijaus Ališankos debiutui.

– Hm. Įdomus pamąstymas. Nesijaučiu apvogtas, veikiau apdovanotas kaip tam senam kinų prakeiksme: kad tu gyventum įdomiais laikais. Vaikystės akies krašteliu mačiau sovietmetį, mačiau visą gariūnmečio bardaką ir kaitą... Čia kalbu apie patirtis, kurių ilgam užteks rašant.

Dėmesio man tikrai nestinga, labai jo netrokštu, stadionams ir sausakimšoms salės skaityti man neteko ir, tikiuosi, neteks.

Man daug artimesni kameriniai skaitymai, pokalbiai – šiuolaikinė poezija geriau pasiekia mažas žmonių grupes (čia nekalbu apie poetinį slemą ar kitus panašius žanrus, jų kiek kita specifika). Geriau tegul mano eilėraščius išgirsta ar perskaito keli smalsūs žmonės, to pakanka.

O ir ką iš mūsų pavogė? Perdėtą dėmesį, egzaltuotą susidomėjimą, dvasingo ar skandalingo poeto vardą? Čia irgi, žinoma, kiek perlenkiu. Žinoma, nesinorėtų, kad poetai taptų į dulkiną spintą nukištomis pilvakalbėmis lėlėmis, kurias ištrauktų, kai prireikia kokios tinkamos skambios citatos.

O kuo norėčiau būti visuomenėje? Pacituosiu puikų, bet mums dar (tikiuosi, tik kol kas) nežinomą belgų rašytoją Louis‘į Paulį Booną: „Aš ne gydytojas, ne vaistininkas ir ne šventikas, ir jau tikrai ne stebukladarys ar pranašas. Esu tik mažytis seismografas“. Nelabai ką turiu prie to pridurti...

– Esi žinomas ir pripažintas užsienio literatūros, daugiausia rašytos anglų kalba, žinovas, vertėjas ir vertintojas. Kuo dar be platesnio poezijos lauko vertimai naudingi rašymui?

– Vertimai man – amato ir meistrystės mokykla. Padeda nepamiršti rašymo įgūdžių, juos tobulinti, išbandyti kažką nauja. (Prabyla profesoriaus tonu): vertimai praplečia žinias ir žodyną, lavina fantaziją ir vaizduotę (kartais tenka išpainioti įvairius poetinius mazgus, sugalvoti naujadarų, rasti tyčia iškreiptos sintaksės ar morfologijos atitikmenų lietuvių kalboje). Kalba – toks instrumentas, kuris nenaudojamas atšimpa, ir labai greitai. Tai va ir galandu jį svetimų rašmenų galąstuvu:)

Stambiu planu. Marius Burokas

PP vyriją metas praskiesti

– Eilėraščių rašai nedaug, nedažnai. Vertimai kur kas reiklesni laiko. O literatūros apžvalgininko budėjimai – apskritai nuolatiniai, beveik be pertraukų. Tad kuris amplua – tas tikrasis?

– Na, aš amplua nesirenku ir nesimatuoju pakaitomis, kaip kaukių. Čia tokie darbai, kuriems chalato persirengti ar specdrabužių nereikia (na, galbūt kas nors, rašydamas eilėraštį ir nusiplauna rankas, bet mane tas rašymas dažniausiai užklumpa žingsniuojantį gatve).

Pats pasirinkau dirbti 102 darbus, visi jie man įdomūs ir reikalingi, ir kol spėju, kol susitvarkau su krūviu ir nieko nepamirštu, taip gyventi galima (nors, perfrazuojant poetę Daivą Čepauskaitę, tikriausiai nebūtina).

Giliausiai siekiančia, pamatine reikme pavadinčiau poeziją, turbūt todėl ją ir rašau tada, kai tikrai reikia, kai turiu rašyti. Labai nenorėčiau, kad poezija virstu darbu arba įpročiu (kai poezija virsta įpročiu, tas įprotis virsta žalingu). Toliau – vertimas, rašytojų prakalbinimo gimtąja kalba džiaugsmas, o kartu darbas ir atsakomybė. Na, ir tada jau knygų apžvalgos.

Tiesa, klausime nepaminėtas dar vienas dalykas – skaitymas. Tai vienintelis dalykas, kuriuo užsiėmiau, užsiimu ir, tikiuosi, užsiimsiu iki gyvenimo pabaigos. Su didžiausiu, neblėstančiu malonumu.

– Tavo žmona Jurgita Jasponytė – taip pat poetė. Ką atsakei, kai pakėlė sceną, kad šių metų Poezijos pavasario-Maironio premija atiteko vyrui?

– Geras klausimas. Kad ir ką atsakyčiau, vis tiek liksiu kaltas... Scenos ji nekėlė, pasidžiaugė kolegiškai, bet šiaip, rimčiau pagalvojus, tikrai laikas tą PP laureatų vyriją praskiesti. Pats, kol nesužinojau, kad tapau laureatu, favoritais laikiau Giedrę Kazlauskaitę ir Dovilę Zelčiūtę.