Vietoj pietų pertraukos – į ekskursiją po Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką. Taip nusprendė ne tik LRT.lt, bet ir dar būrelis susidomėjusių vilniečių, šiokiadienio saulėkaitą iškeitusių į vėsius ir paslaptingus Vrublevskių bibliotekos kampus ir kampelius, dar slepiančius ir buvusių rūmų šeimininkų – grafų Tiškevičių – nuotykius ir paslaptis.
Vrublevskių bibliotekos kultūrinės veiklos specialistė Lina Anušauskienė pasitiko teigdama, kad tai – viena reikšmingiausių bibliotekų Lietuvoje, 2012 m. šventusi veiklos šimtmetį. Prieš kylant ištaigingais laiptais į viršuje esančias skaityklas, L. Anušauskienė pasiūlė dar kartą apsidairyti ir atkreipti dėmesį į kelias skulptūras.
Pirmoji jų – „Amūras ir Psichė“ arba kitaip – „Pirmieji meilės šnabždesiai“, apie kurios sukūrimo aplinkybes žinių nėra itin daug. Kiek daugiau informacijos lydi antrąją, vaizduojančią Jogailą ir Jadvygą, kurių simbolinė prasmė žymi Lenkijos ir Lietuvos uniją.
Skulptūra sukurta XIX a. viduryje, pagaminta iš marmuro, ir prieš atsirasdama Vrublevskių bibliotekoje, stovėjo senienų muziejuje (dabartinio Vilniaus universiteto patalpose).
Kita stotelė Vrublevskių bibliotekoje – šalia dėmesį kaustančio vitražo laiptų aikštelėje. Žvelgiant į jį, galima paplėtoti ir visos bibliotekos istorijos vingius, kurių akcentus sudėlioja L. Anušauskienė.
Patys rūmai, kuriuose dabar įsikūrusi biblioteka, pastatyti XIX a. pabaigoje. Rūmų užsigeidė grafai Jonas ir Klementina Tiškevičiai – po savo vestuvių daug keliavę po Europą, bet gyventi grįžę į Vilnių. Aristokratiškos prigimties Klementina kelionėse buvo daug mačiusi, todėl žinojo, kad, norint įsitvirtinti to meto „grietinėlėje“, nepamaišys turėti žavingus reprezentacinius rūmus. Ir ne bet kur, o pačiame miesto centre.
Neilgai trukus rūmų statybai buvo parūpinti leidimai, nupirktas sklypas šalia Neries ir 1884 m. pradėti darbai. J. ir K. Tiškevičiai į savo rūmus galėjo įžengti gana greitai, jau 1888 m.
Įdomu tai, kad pirminė rūmų idėja buvo kitokia – pastatas turėjo atrodyti puošniau, įgyti baroko bruožų. Kodėl tai neįgyvendinta? Sunku pasakyti, bet tikriausiai didelės dramos čia nėra – pirminis rūmų vaizdas greičiausiai buvo per brangus.
Bet kokiu atveju, rūmai iškilo ir juose netrukus pradėjo virti gyvenimas – rengtos vakarienės, pokyliai, susitikimai, buvo žaidžiama kortomis, stovėjo biliardo stalas ir pan. K. Tiškevičienė šiuose rūmuose įvedė net penktosios valandos arbatėlę, kurios metu buvo kalbama apie aktualias temas, o taip pat ir liežuvaujama.
Po šeimą ištikusios tragedijos 1901 m., kai K. Tiškevičienė turėjo palaidoti savo 17 metų dukrą ir vyrą, grafienė palūžo ir išvyko gyventi į Paryžių, į Vilnių sugrįždama vos vieną ar du kartus per metus.
Kas nutiko su Tiškevičių rūmais? Po K. Tiškevičienės mirties 1921 m. rūmais ėmė rūpintis jos sūnus Alfredas. Jis rūmus pardavė tuometinei lenkų ministerijai, kuri pirko pastatus Vilniaus bibliotekų reikmėms.
Kyla klausimas, kaip nutiko taip, kad galiausiai rūmai tapo Tado Vrublevskio – to meto advokato, bibliofilo ir knygų kolekcininko – biblioteka? Na, T. Vrublevskis, ko gero, visuomet puoselėjo idėją įkurti viešą biblioteką, kuri būtų prieinama visiems. Juk ne veltui bibliofilas kaupė knygas, supirkinėjo jas iš nuskurdusių grafų ir bajorų.
T. Vrublevskiui pavyko įkurti Draugiją, kuri ėmė rūpintis bibliotekos atsiradimu. Būta kelių bandymų prieglobstį knygoms įkurti skirtingose Vilniaus vietose, kol 1925 m. Lenkijos religinių tikėjimų ir viešojo švietimo ministerija Vilniaus bibliotekų reikmėms nupirko Tiškevičių rūmus. Deja, pats T. Vrublevskis bibliotekos įsikūrimo rūmuose neišvydo, nes kiek anksčiau mirė.
Bibliotekos kūrimosi pradžioje knygų buvo apie 65 tūkst., jų vis daugėjo, kol galiausiai senajame pastate esančios vietos nebepakako. Kaip patikina L. Anušauskienė, kilo poreikis pastatyti saugyklų pastatą už rūmų, šiuo metu renovuojamą.
Bibliotekos kultūrinės veiklos specialistė pasidalija ir įspūdingais skaičiais – bibliotekoje šiuo metu yra daugiau nei trys su puse milijonų knygų ir kitų dokumentų. Vrublevskių bibliotekoje dirba apie 150 darbuotojų, o skaitytojų čia netoli 8000.
Išgirdus pasakojimą apie Tiškevičių rūmų/Vrublevskių bibliotekos gimimą ir raidą, galima pereiti prie svarbiausių šio objekto taškų – skaityklų.
L. Anušauskienė pirmiausia siūlo žvilgtelėti į Atvirų fondų skaityklą. Ši skaitykla – jauniausia, įkurta 2011 m. ir skirta ieškantiems humanitarinio ir socialinio pobūdžio medžiagos. Kodėl skaitykla vadinasi Atvirų fondų? Pasirodo, tai vienintelė skaitykla bibliotekoje, kurioje knygas galima išsitraukti tiesiog iš lentynų ir skaityti. Visur kitur leidinius reikia užsisakyti.
Be to – Atvirų fondų skaitykla išskirtinė ir tuo, kad joje vienintelėje galima užkilti sraigtiniais laiptais į viršų. Čia apsilankyti turėtų ne tik humanitarai, bet ir panoraminių vaizdų mėgėjai.
Kita stotelė – Bendroji skaitykla, įsikūrusi buvusioje pokylių salės vietoje. Tai didžiausia skaitykla, kurioje galima užsisakyti knygas iš pagrindinio fondo. Skaitykloje galima rasti ir periodikos – nuo 1945 m. iki šių dienų! Dar senesnė periodika laikoma atskiroje patalpoje.
Tiesa, atkreipia dėmesį L. Anušauskienė, po bibliotekos rekonstrukcijos, kurios laukiama, ši Bendroji skaitykla vėl savotiškai grįš į pirminę būseną – taps koncertų sale, kur tikimasi gausybės puikių renginių.
Visai šalia – paties Tado Vrublevskio skaitykla, laikoma viena svarbiausių bibliotekoje. Į šią skaityklą ateina ieškantys pačių seniausių ir vertingiausių spaudinių. Galima nuspėti, kad dažniausiai tai mokslininkai, dėstytojai ir pan.
Prieš įeinant į Tado Vrublevskio skaityklą, L. Anušauskienė trumpai papasakoja apie vertingiausius bibliotekos lobius, pavyzdžiui, kad joje saugomas XI a. rankraštis – tūkstančio metų evangelija. Bibliotekoje taip pat yra didžiausia Pabaltyje ir Lenkijoje pergamentų kolekcija – apie 1500.
Tarp retų spaudinių – 63 inkunabulai. Tai – ankstyviausios spausdintinės knygos, siekiančios Gutenbergo laikus, XV a.
Pasižvalgius po Tado Vrublevskio skaityklą, kurioje smalsuolius lydi ir paties bibliofilo akys, žvelgiančios iš biusto, galima užsukti ir prisėsti Bibliografijos leidinių skaitykloje. Čia L. Anušauskienė ant didelio stalo išdėliojusi keletą įdomių eksponatų.
Pirmoji gėrybė – XIV a. rankraštinė knyga, kurios viršelis medinis, aptrauktas oda, su sidabriniais apkaustais, vaizduojančiais keturis evangelikus ir nukryžiuotąjį.
Matomi užsegimo likučiai sufleruoja, kad senosios knygos labai saugotos. Kadangi buvo labai brangios, stengtasi apsaugoti jas nuo pasekmių, pavyzdžiui, nukritus. Ši XIV a. evangelija slaviška, parašyta ustavo stiliumi, t. y. rašyta didžiosiomis raidėmis, praleidžiant balses. Dėmesį patraukia vis pasikartojančios raudonos eilutės. Pasirodo, turinčios svarbią misiją. Kiekviena raudona eilutė žymi naujos temos pradžią, nes anuomet sunku įsivaizduoti taisyklę rašyti „iš naujos eilutės atitraukiant nuo krašto“.
Kitas eksponatas nepasižymi itin išvaizdžiu viršeliu, bet L. Anušauskienė parodo, koks įdomus turinys čia slypi. Ši knyga – Sapiegų giminės metraštis, namų knyga, pildyta XVII–XVIII a.
Namų knygoje galima rasti įrašų lotynų ir lenkų kalbomis, taip pat – įvairių iliustracijų. Į tokias namų knygas ano meto žmonės rašė viską – ir geneologinius užrašus, finansinę apskaitą, patarimus, susijusius su buitimi, receptus, patarimus...
L. Anušauskienė, prieš užversdama knygą, pasidalija įdomia detale – Vrublevskių bibliotekoje lankėsi ir panašias knygas nagrinėjo rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Matyt, kad sėmėsi įkvėpimo, kurio senuosiuose puslapiuose – gausu.
Čia pat ir jau minėtų inkunabulų pavyzdys – knyga, kurios pusė viršelio aptrauktas kiaulės oda, pusė – medinė. Taip, toks sprendimas, akivaizdu, priimtas praktiniais sumetimais, nes oda anuomet buvo labai brangi. Šis inkunabulas – graiko Aristofano komedijos.
Kaip pasakoja L. Anušauskienė, visiems inkunabulams būdinga tai, kad juose nėra puslapių numeracijos, o antraštinis lapas su nurodytu autoriumi ar leidimo vieta, nukeltas į knygos galą. Lietuvoje inkunabulų yra 486, o didžiuosiuose Europos miestuose – net po kelis ar keliasdešimt tūkstančių.
Įdomus ir iš kitų išsiskiriantis eksponatas – pergamentas, kurių iš viso Vrublevskių bibliotekoje saugome beveik pusantro tūkstančio. Šis – 1482 m. datuojamas asmenio pobūdžio dokumentas, fiksuojantis tai, kad tėvas su dvejais sūnumis parduoda sodybą su ežerais. Trys antspaudai žymi būtent tris pardavėjus.
L. Anušauskienė, atsargiai vartydama senąsias knygas, paaiškina, kodėl daro tai be įprasto atributo – baltų pirštinių. Pasirodo, požiūris į elgesį su senaisiais leidiniai keičiasi ir Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, kalbama apie tai, kad baltos pirštinės duoda daugiau žalos nei naudos. Pirštinės neleidžia jausti popieriaus, todėl atsiranda didesnė rizika įdrėksti. Pamažu prieinama prie išvados, kad senąsias knygas liesti geriausia švariomis, muilu nuplautomis rankomis.
Nuo įspūdingų, masyvių leidinių laikas pereiti prie smulkesnių knygelių, atrodančių tarsi maldaknygės. Visgi, jų turinys – ne toks ir šventas! Tai atminimo albumai, XVI a. buvę labai populiarūs tarp jaunimo, tarp dėstytojų ir studentų. Tokiuose albumuose galima rasti įvairių įrašų, piešinių, o štai vienas, kurį parodo L. Anušauskienė, ypač įdomus. Jame galima rasti visko – kazino ar koncertų bilietų, vizitinių kortelių, atvirukų, džiovintų augalų...
Šalia atminimo albumų parodytas ir nuotraukų albumas, kurių Vrublevskių biblioteka taip pat turi nemažai. Vienas jų – priklausęs rašytojai Šatrijos Raganai. Pavarčius knygelę galima pamatyti rašytojos tėvų, brolio ir sesers, draugų nuotraukas. Taip pat – penkeriais metais jaunesnio kunigo, kurį, pasak pasakojimų, Šatrijos Ragana mylėjusi visą gyvenimą.
Apžiūrėjus dar kelias senas, kaži ko rankomis rašytas, glostytas ir vartytas knygas, laikas iš Vrublevskių bibliotekos išeiti. Tiesa, su teise sugrįžti, kaip kad sugrįžta senųjų raštų pakerėti skaitytojai. Tikėtina, kad čia užsukti malonu ne tik karštą vasaros dieną, o bet kada ištisus metus – buvę grafų Tiškevičių rūmai, kažkada kerėję pokyliais ir pramogomis, dabar to nesiūlo, bet gali garantuoti kitokių troškimų – smalsumo ir žingeidumo – išpildymą.
