Kultūra

2019.05.21 14:24

Nugalabyti ar išsaugoti – režisieriaus moralinė dilema visu svoriu užgulė žiūrovus

Adomas Zubė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.05.21 14:24

Klaipėdos lėlių teatrų festivalyje „Materia Magica“ rodyto spektaklio „Lankymo valandos baigtos“ anonsas skelbia: „Per šešiasdešimt minučių šios lėlės mirs“. Dresdeno jaunimo teatro spektaklis pasakoja apie žmogaus pretenziją į teisę skelbti mirties nuosprendį. O per spektaklį savo nuosprendį turi priimti ir žiūrovas: nužudyti ar išsaugoti lėlę?

Vokietijoje gyvenantis spektaklio režisierius iš Izraelio Arielis Doronas įsitikinęs, kad teatras yra geras visuomenės papročių ir taisyklių mikrokosmas. Spektaklyje per vieną valandą daugiau nei trisdešimčiai lėlių šaltakraujiškai atliekama mirties bausmė.

„Žiūrovai ateina tikėdamiesi pamatyti gražų lėlių spektaklį, bet labai greitai supranta, kad dalyvauja viešoje lėlių egzekucijoje“, – sako A. Doronas ir laidai „Kultūros savaitė“ priduria, esą geriausia, kai žiūrovai ateina apie spektaklį žinodami kuo mažiau.

Lėlės, suprantama, nemiršta, nes niekada ir nebuvo gyvos – tikroji akistata įvyksta žiūrovo galvoje. „Žiūrovus supriešiname su jų, kaip stebėtojų, vaidmeniu. Matydami siaubingus dalykus, jie gali pasirinkti, kaip dalyvauti veiksme. Žiūrovams duodame pasiūlymų, kaip jie gali elgtis su lėlėmis: gali jas žudyti, bet gali ir išsaugoti“, – sako A. Doronas.

Spektaklyje kalbame apie tai, kas žmogų priverčia atjausti. „Iš pradžių lėlės pasirodo kaip įtartini žmonės iš skirtingų visuomenės sluoksnių. Atrodo, kažkas jiems negerai, kad kai kurie iš jų padarė ką nors bloga. Spektaklio eigoje lėlės po truputį pavirsta į vaikus ar gyvūnus, bet visus ištinka tas pats likimas. Žiūrovai savęs klausia, kodėl šią lėlę man svarbiau išsaugoti, nei tą, kurią pasirenku nužudyti“, – aiškina kūrėjas iš Vokietijos.

Mirties bausmė panaikinta visose Europos šalyse, išskyrus Rusiją ir Baltarusiją. Kai kurie pareigūnai JAV, kur mirties bausmė taikoma 30-tyje valstijų iš 50-ties, ieško humaniško būdo atlikti bausmę. Tačiau A. Doronas mano, kad humaniška mirties bausmė nėra įmanoma ir diskusiją apie tai vadina absurdiška.

„Jeigu mirties bausmės vykdytojas lėlei buvo malonesnis arba jei lėlė galėjo atsisveikinti – ar tai mirtį padaro humaniškesnę? Kada man tampa gaila? Kada jaučiu, kad šitoks būdas mirti buvo geras, o kitoks – ne?“ – svarsto režisierius.

Balandžio pradžioje Brunėjuje įsigaliojo naujas baudžiamasis kodeksas, pagal kurį svetimavimas ir homoseksualūs lytiniai santykiai baudžiami mirtimi užmėtant akmenimis. Ir nors socialiniuose tinkluose pasirodė raginimai boikotuoti Brunėjaus valdomus viešbučius, spektaklio režisierius mano, kad tokia visuomenės reakcija į mirties bausmės grąžinimą šiuolaikiniame pasaulyje nėra pakankama.

„Jaučiu, kad mes kaip visuomenė niekaip stipriai nereaguojame matydami tai, kas vyksta aplink. Tai siaubingi dalykai, juos turime kuo greičiau sustabdyti. Žinau, tai sunku ir niekas neturi visa aprėpiančio sprendimo. Tačiau manyti, kad vienas įrašas feisbuke yra stipri reakcija – juokinga. Nesakau, kad neturėtume nieko daryti, nes net mažiausi dalykai gyvenime yra svarbūs. Vis dėlto man labai sunku tvarkytis su kalte, kurią jaučiu. Nors esu aktyvus kai kuriuose politiniuose judėjimuose, man niekada neatrodo, kad darau pakankamai. Klausiu savęs, kaip, po velnių, mes galime gyventi tokiame pasaulyje ir ką darome, kad jį iš tiesų pakeistume?“ – dėsto A. Doronas.