Kultūra

2019.05.27 14:58

Kanai vis dar stebina: kaip žmogus demonstravo ambicijas ir įsitikinimus

Kanų festivalio vaizdai
Lolita Bytautaitė, LRT.lt2019.05.27 14:58

Nors Kanuose lankausi jau daugiau nei 20 metų, bet kaskart tai būna netikėtumų ir atradimų festivalis. Turbūt dėl to ir traukia, kad dar vis gali nustebinti, sukurti intrigą ir atradimų džiaugsmą. Toks to magiško kino žavesys.

Beveik dvi savaites Europos kino meka tapęs ir žiniasklaidos dėmesį pasiglemžęs Kanų kino festivalis paskelbė išrinktuosius, įteikė visų kino kūrėjų išsvajotą „Auksinės palmės šakelę“.

Tuo laimingiausiuoju tapo Pietų Korėjos kino meistras Bong Joon-ho (Pong Džunho), į Kanus grįžęs juodojo humoro elementais prisodrinta komedija „Parazitas“, pasakojančia apie tėvynėje didėjančią atskirtį tarp turtuolių ir vargšų. Auksinę šakelę nuskynusį filmą 2020 metų kovą rodys festivalis „Kino pavasaris“.

Režisierius, gerai žinomas juostomis „Okja“ ir „Snowpiercer“, amžiams įsitvirtino kino pasaulyje.

Dėkodamas festivaliui ir kino bendruomenei, jis dar kartą patvirtino, kad Kanų festivalis yra didžiausias ir svarbiausias pasaulio kino forumas ir taip tituluojamas ne veltui.

Jubiliejus tuščiomis

Apdovanojimą už režisūrą pelnė triskart festivalio nugalėtojais tapę broliai Dardenne‘ai, juosta „Jaunasis Ahmedas“ pasekę vieno islamo ekstremisto iš Belgijos keliu.

Nors per visą festivalį publika ir kritikai liaupses žarstė bene labiausiai asmeniškam Pedro Almodovaro filmui „Skausmas ir šlovė“, deja, šiemet jubiliejų minintis kino metras vėl išvyko tuščiomis.

Simboliška, bet už vyro vaidmenį šiame filme apdovanojimą pelnė mylimas režisieriaus aktorius Antonio Banderasas, įkūnijęs senstantį vienišą režisierių.

Taigi, laureatai rinko laureatus. Pagrindinės konkursinės programos žiuri vadovavęs Alejandro Gonzalezas Inarritu, 2006-aisiais Kanuose triumfavęs kaip geriausias režisierius, pateisino lūkesčius ir pamalonino kino bendruomenę.

Linksniuotas uždaras ratas 

72 metus skaičiuojantis festivalis įrodė, kad dar nenuvargo ir sugeba atskleisti savo stiprybės pamatus ir gebėjimą parodyti visą kino landšaftą, atrasti savitu braižu išsiskiriančius kūrėjus.

Tai akcentavo ir festivalio vadovas Thierry Frémaux: kas kino pasaulyje labiausiai reikšminga, natūraliai atsiranda ir festivalio Didžiojoje konkursinėje programoje. O programa „Ypatingas žvilgsnis“ atskleidžia Europos kino įdomybes ir netikėtumus.

Festivalyje apstu politinių filmų apie kasdienį gyvenimą, žmones, kovojančius su sunkumais. Einame į žmonių namus, kad spręstume įprastas problemas. Festivalis nėra politinis – tokie yra artistai“, – pareiškė Th. Frémaux.

Nors kasmet festivalis linksniuojamas dėl tų pačių autorių, pridūrė jis, vis dėlto programa iškelia keletą naujesnių, labiau stebinančių talentų.

„Ko gero, konkursas vien jau dėl savo vardų nuramins tuos, kas nusivylė praeitų metų (galiausiai pasirodžiusia stipria) parinktimi“, – parašė jis savo „Twitter“ žinutėje.

Paskutinės dienos Neapolyje

Quentinas Tarantino – vienas ryškiausių ir įdomiausių pasaulio kino chuliganų – ir šiemet sukūrė intrigą, konkursui pristatęs naujausią kūrinį „Kartą Holivude“ (Once Upon a Time in Hollywood) su Bradu Pittu ir Leonardo DiCaprio.

Šie metai ir režisieriui, ir festivaliui išskirtiniai. Minimas Q. Tarantino kūrybinis jubiliejus nuo ryškaus debiuto prieš 25 metus Kanuose iki įsitvirtinimo jo olimpe.

Palestiniečių kino kūrėjas Elia Suleimanas savo juostoje „Kaip danguje“ (It Must Be Heaven) vaizduoja sunkumus, iškylančius ieškant kitos tėvynės.

Gerai žinomas dokumentinių filmų režisierius britas Asifas Kapadia, kurio filmas nedalyvavo konkursinėje programoje, pasakoja apie futbolo legendą Diego Maradoną.

Už filmą „Eimi“ (Amy), atskleidžiantį velionės dainininkės Amy Winehouse kovą su savo demonais, „Oskaru“ apdovanotas režisierius naujoje juostoje parodė paskutines argentiniečio futbolininko dienas Neapolio futbolo klube.

Garbusis Kenas Loachas, 2014-aisiais atsiimdamas „Auksinio lokio“ apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus Berlyne, prisiekė daugiau filmų nebekurti filmų.

Tačiau pažadą sulaužė. Du kartus po priesaikos dalyvavo Kanų pagrindinėje konkursinėje programoje, o 2016 metais apdovanojimų kraitį papildė dar viena „Auksinės palmės“ šakele už juostą „Aš Danielis Bleikas“ (I, Daniel Blake). Pasirodo, kartais pažadus laužyti verta.

Politiniai motyvai

Brazilų režisierius Kleberis Mendonca Filho per 2016-ųjų Kanų festivalį, į kurį atvyko pristatyti filmo „Aquarius“, ant raudonojo kilimo surengė protestą prieš apkaltą, surengtą jo šalies prezidentei Dilmai Rousseff.

Šįkart jo kameros objektyvas nukrypo į Brazilijos ginčijamas vidines sritis, kurių problemos vaizduojamos filme „Lėlys“ (Bacurau).

Kinų režisierius Diao Yinanas, laimėjęs pagrindinį 2014-ųjų Berlyno kino festivalio apdovanojimą už trilerį „Juoda anglis, plonas ledas“ (Black Coal, Thin Ice), šįkart savo naujausiame filme „Laukinių žąsų ežeras“ (The Wild Goose Lake) pavaizdavo grupę gangsterių, įkūrusių „profesinę sąjungą“, kad užvaldytų miestą.

Lietuviški atspalviai

O kiek festivalyje būta lietuviškų atspalvių? Latvių režisieriaus Jurio Kursiečio filme „Olegas“ pagrindinį vaidmenį atliko Lietuvos rusų dramos teatro aktorius Valentinas Novopolskis, antraplanius vaidmenis sukūrė Valentinas Krulikovskis ir Paulius Čižinauskas, filmo garso takelį kūrė kompozitorius Jonas Jurkūnas ir garso režisierius Vytis Puronas, filmą koprodiusavo Lukas Trimonis.

Programoje „Kritikų savaitė“ pasidžiaugėme Vytauto Katkaus trumpametražiu filmu „Kolektyviniai sodai“. Pelnęs nemažai apdovanojimų už operatoriaus darbą, šis jaunas kino profesionalas sėkmingai debiutavo kaip režisierius.

Šia proga derėtų paminėti ir Šarūno Barto filmus, viešėjusius programoje „Dvi režisierių savaitės“ (2015 ir 2017 metais), bei ankstesnius jo pristatymus programoje „Ypatingas žvilgsnis“ (1996 ir 1997 metais), atvėrusius duris ir Kristijono Vildžiūno filmui „Aš esi tu“ (2006 m.).

Norėtųsi pagarbiai priminti ir šviesaus atminimo lietuvių grandų Almanto Grikevičiaus ir Vytauto Žalakevičiaus filmą „Faktas“, 1981-aisiais dalyvavusį Kanų pagrindinėje konkursinėje programoje. Filme vaidinusi Jelena Solovej tada pelnė apdovanojimą už geriausią antraplanį moters vaidmenį.

Šių metų Kanų programa kaip reta atvirai demonstravo, jog festivalis tarsi gyvas žmogus, turintis savų ambicijų ir įsitikinimų. Taigi, dvi savaites kino sunkiasvoriai surėmę ietis sugrįžimų, gulbės giesmių ir žvaigždžių debiutų kovoje dėl jo šlovės, užvėrė duris iki kitų metų, kitų ieškojimų.