Kultūra

2019.05.19 20:31

Antanavičiūtė: 35 tonas smėlio į Veneciją vežėm iš Lietuvos

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2019.05.19 20:31

Tai buvo operos-performanso „Saulė ir jūra“ fragmentas, kuris šiemet Lietuvai atnešė pasaulinę šlovę, kai buvo įvertintas Venecijos bienalės aukščiausiu apdovanojimu „Aukso liūtu“, kaip geriausias nacionalinis paviljonas.

Rugilės Barzdžiukaitės, Linos Lapelytės ir Vaivos Grainytės opera-performansas „Saulė ir jūra“ nuo tada, kai pirmąkart buvo parodytas 2017-aisiais tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ ir gavo „Boriso Dauguviečio auskarą“ už novatoriškus ir originalius sprendimus, taip aukštai nebuvo įvertintas.

Kaip ir, beje, Lietuva, kuri Venecijos bienalėse dalyvauja nuo 1999-ųjų ir yra pelniusi specialiuosius žiuri paminėjimus 4 kartus, tačiau „Aukso liūtas“ yra istorinis pasiekimas vienoje prestižiškiausių šiuolaikinio meno parodų pasaulyje.

Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje komisarė, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos direktorė Rasa Antanavičiūtė „Savaitėje“.

– Kokios yra paviljono komisarės pareigos, už ką jūs esate atsakinga?

R. A. Komisarai atlieka dvejopas pareigas. Viena yra ambasadorystė, tai čia panašiai, ką mes su jumis dabar darome – kalbėjimas apie paviljoną ir reprezentavimas projekto, o kita atsakomybė – įgyvendinimas sumanymo Venecijoje, tai yra prodiuserio darbas iš esmės.

– Mes dabar vis kartojame, kad tai prestižiškiausia meno paroda pasaulyje, todėl tai ypatingas apdovanojimas. Ar galite palyginti su kitos srities apdovanojimu, nežinau, kino, literatūros, sporto, politikos, kad būtų galima suvokti šito „Auksinio liūto“ svorį?

R. A. Mes labai norėjome lyginti su sportu ir Venecijos bienalę lyginome su olimpiada, olimpinėmis žaidynėmis, kur sportininkai kovoja už savo šalį, už savo šalies prestižą, žinomumą. Ir šiuo atveju tai yra šiuolaikinio meno olimpinės žaidynės ne tik Europos, viso pasaulio.

– O kas tie žmonės, kurie vertino autorius, kam turime dėkoti, kad Lietuva buvo taip aukštai įvertinta, tai irgi kažkokie pripažinti autoritetai?

R. A. Yra tarptautinė žiuri, dabar aš neišvardinsiu visų pavardžių, bet tai yra žinomi pasaulyje kuratoriai, meno kritikai, 5 žmonės.

– Jūs nujautėte, kad jie taip įvertins, matėte iš jų reakcijos, nujautėte po jų apsilankymo, kad kažkas bus gero?

R. A. Tas galvojimas, kad čia kažkas bus, atėjo palaipsniui, nes atidarėme paviljoną gegužės 7 dieną, komisija atėjo gegužės 8-osios popietę, o gegužės 9-ąją pradėjo eiti publika, gausėti publikos, gausėti žiūrovų. Ir tie žiūrovai ėmė darytis vis svarbesni ir svarbesni – didžiausių pasaulio muziejų kuratoriai, direktoriai, didžiausių spaudos leidinių žurnalistai, pradėjo skambinti mūsų viešųjų ryšių atstovams, prašyti, kad įleistų jų fotografus. Ir tada paaiškėjo, kad kažkas bus.

– Kas yra dainininkai, aktoriai? Tarkime, dainininkai – jie visi yra iš Lietuvos nuvežti tenai? Jie pastoviai dainuoja tie patys ar leidžiamas įrašas? Nes aš suprantu aktoriais gali tapti, ir šiuo metu yra paskelbta atranka, patys Venecijos gyventojai? Tai kas yra dainininkai ir kas yra dalyviai?

R. A. Projekte yra netgi trys rūšys dalyvių tame mūsų paplūdymyje. Viena dalis yra Lietuvos dainininkai, kurie dainavo premjeroje 2017 metais, ir mes dabar pasikvietėme juos atgal dainuoti angliškai, nes originali versija yra lietuviška. Tada svarstydami, kaip čia tuos žmones išlaikyti Venecijoje pusę metų, tas nėra paprasta – visi žmonės turi darbus, šeimas ir įsipareigojimus, pradėjome galvoti, kad reikia įtraukti vietinius venecijiečius į šitą projektą. Ir gruodžio mėnesį menininkės vyko į Veneciją ir darė perklausas, mes atsirinkome antrą trupę, tuos, kurie tas pačias solo partijas dainuoja, italus. Jie, tiesa, ne visi italai, bet venecijiečiai. Per atidarymo savaitę jie dainuodavo kartu, padėdavo vieni kitiems. Tada dar yra grupė žmonių, kurie yra vadinami statistai, tai žmonės, kurių mums reikia būtinai kaip personažų paplūdymy, jie dainuoja choruose, bet jie nedainuoja solo partijų. Tai čia irgi yra dalis iš Venecijos, dalis iš Lietuvos. Ir yra trečia grupė, kuriuos mes kviečiame tiesiog pabūti paplūdymyje ir daryti tai, ką paprastai žmonės daro paplūdymyje. Ir į šitą grupę gali užsirašyti bet kas – ir Lietuvos gyventojai, kurie važiuoja į Veneciją, ir bus tenai šeštadieniais, ir vietiniai venecijiečiai. Labai kviečiam augintinius atsivesti ir, jeigu yra šeimos, pavyzdžiui, kurios norėtų ateiti su vaikais, su augintiniais – labai prašome prisijungti ir dalyvauti.

– Šitoje erdvėje yra bene 35 tonos smėlio suvežta. Kaip tą reikėjo padaryti Venecijoje, kur yra siauros gatvelės, maži keliukai, aplinkui vanduo, kas vežė, kaip jūs suvežėte? Tai buvo sudėtinga?

R. A. Tai buvo sudėtinga. Mes nelabai tuo didžiuojamės, kad mums nepavyko vietoje susirasti to smėlio. Iš Lietuvos vežti 35 tonas smėlio nėra paprasta.

– Jūs vežėte iš Lietuvos?

R. A. Taip. Gabeno vilkikais, o tada laivais atplaukė tas smėlis iki paviljono, buvo kranu iškrautas ant kranto ir tada karučiais suvežtas į paviljoną.

– Oho! Venecijoje, aplink Italiją neatsirado?

R. A. Ne, ten buvo smėlis kitoks. Žodžiu, to regiono smėlis nesiasocijavo su tokiomis nuostabiomis atostogomis ant auksinio smėlio, nes jis toks pilkšvas ir pasirodė labiau į statybinę aikštelę panašus. Ir be to kaina, daug dalykų lėmė šiame projekte.

– Tai čia iš mūsų pajūrio jūs tą smėlį vežėtės?

R. A. Iš Gariūnų karjero.

– Kiek kainuoja 35 tonas smėlio atvežti iš Lietuvos?

R. A. Pats smėlis kainuoja stebėtinai nedaug – tai yra 2 eurai už toną. Tai visos išlaidos yra gabenimas ir tie laivai Venecijoje.

– Venecijos bienalės pagrindinė erdvė nėra ta, kurioje rodomas mūsų paviljonas. Jis yra rodomas karinėje jūrų bazėje.

R. A. Kadangi mūsų sąlyga kūrinio apžiūrėjimo buvo būtina – apžiūrėjimas iš viršaus, kad turi būti erdvė, kur žiūrovas gali žiūrėti žemyn, tai šita erdvė ir buvo vienintelė tokia labai tinkama šitam projektui, ir mes ilgai ir nuobodžiai zyzėm ir dirbom tam kariniam jūrų laivynui Italijos, kad jis išnuomotų ir pritaikytų tą erdvę.

– Jie nelabai norėjo?

R. A. Ne. Kadangi esame veikiančioje karinėje bazėje, kaip jūs ir sakėte, ir jiems tai yra pirmas kartas, kai kažkas panašaus vyksta pas juos. Ir tas pirmas kartas visada daug streso sukelia, nes tai kažkas kažkur nueina ten, kur negalima, tai neaišku, kaip tvarkyti šiukšles, tai neaišku, kaip tvarkytis su vandeniu ir daugiau tokių labai praktinių dalykų, kuriuos teko spręsti su kariškiais. Ir jiems tai taip pat papildomas darbas. Rodos, dabar jau įsivažiavo ir veikia, visi žino savo roles, savo teises, pareigas ir t.t. Dabar iš tikrųjų gavus apdovanojimą, tarsi ir privaloma aplankyti paviljoną, tai lankytojų, kai nevyksta performansas yra 600–700 žmonių per dieną. Ir dabar jau galvojame, kad reikėtų turbūt ir apsauginininką samdyti prie durų, kad mums padėtų tvarkytis, nes mūsų savanoriai neatlaiko tokio spaudimo ir pavargsta, ir palūžta.

– O pats „Auksinis liūtas“ turi piniginę išraišką?

R. A. Ne, tik garbė.

– O kur jis bus saugomas? Tai yra autorių nuosavybė, ar tai yra valstybės apdovanojimas ir jį pasiims gal Kultūros ministerija, gal Kultūros taryba?

R. A. Tiesą sakant, nežinau atsakymo į šitą klausimą. Bienalė nieko mums nesakė, reikės turbūt tartis ir žiūrėti kaip čia turi būti. Mes juokavom, kad autorės yra trys, dar yra kuratorė ir aš, komisarė, tai mes per Kalėdas viena kitai nunešim ir metus jis ten gyvens, o tada per kitas Kalėdas nunešim kam nors kitam.

– Dar kartą sveikinu su šituo apdovanojimu, kuris, aišku, Lietuvai tikrai yra istorinis. Ačiū jums.

Interviu žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ nuo 36.40 min.

Savaitė. Prezidento rinkimų belaukiant

 

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius