Kultūra

2019.05.20 22:56

Inga Mitunevičiūtė: vidiniai genijai ir drakonai Knygų apžvalga

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.05.20 22:56

Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Jennifer Ackerman „Genialieji paukščiai“ ir Mariaus Marcinkevičiaus „Juodoji Vilniaus saulė“.

Jennifer Ackerman „Genialieji paukščiai“ (iš anglų kalbos vertė Kasparas Pocius)

Mieste užaugusio vaiko kontaktai su gyvūnija ganėtinai riboti, ypač jei augai tipiškame betoniniame chruščiovkių rajone. Žinai, koks kaimynas kokį šunį augina, kas turi žiurkėną ar jūrų kiaulytę, ir – didžiausia egzotika – vėžlį, kurį reikia išnešti į pievutę po langais, kad prisivalgytų pienių. Kai kas dar turi papūgėlių ir – kas nuostabiausia – kai kurios jų moka šnekėti. Tačiau tai – didžiulė retenybė. Kiti aplink esantys paukščiai – teršėjai balandžiai, šiukšles tąsančios varnos ir dar kažkas, keliantis triukšmą rytais. Taip dažniausiai supranta vaikas, nes taip sako suaugusieji. Jokiu būdu negalima leisti balkone perėti balandžiams, reikia nudaužyti kregždžių lizdus, nes – o koks nepatogumas! – teršia! Nujautimas, koks nuostabus gali būti paukščių pasaulis mane aplankė jau būnant studente ir lankantis Dzūkijoje, kur Zervynuose, autentiškame etnografiniame kaime ant šiaudinio pirkios stogo pamačiau kukutį – Marcelijaus Martinaičio apdainuotą nuostabiai koduotą paukštelį. Paskui, su draugais leidžiant laiką šalia miško įrengtoje pavėsinėje, stebėjau, kaip paukšteliai drąsiai atskrenda prie žmonių, tarsi domėdamiesi, kas čia vyksta. Jiems buvo smalsu, smalsu tapo ir man. Taip dėmesys paukščiams vis augo, knygų lentynoje atsirado „Paukščių žinynas“, o galvoje – atradimai, bandymai atskirti, atpažinti langinę kregždę nuo šelmeninės (kartą jos susipešė dėl lizdelio mano tėvų sodyboje, tada supratau, kad kregždžių esama daugiau nei vienos rūšies, bent jau mano žinyne jų penkios). Dėmesys peraugo į meilę, tad ne veltui tik leidyklai „Kitos knygos“ į pasaulio šviesą paleidus knygą „Genialieji paukščiai“, godžiai čiupau ją į rankas.

            Knygos autorė Jennifer Ackerman jau 30 metų rašo apie gamtą ir yra išleidusi ne vieną bestseleriu tapusią knygą. Štai ir ši knyga „Genialieji paukščiai“ (už vertimą į lietuvių kalbą dėkui Kasparui Pociui) yra The New Your Times bestseleris, taip pat patekusi į The Wall Street Journal Metų negrožinių knygų 10-uką, o London Sunday Times pripažinta geriausia metų knyga apie gamtą. Žurnalas Scientific American šią knygą apibūdino kaip „lyrinį paukščių intelekto stebuklų liudijimą“. Jei esate kritiškai mąstantis skaitytojas, gal visi šie titulai ir skambūs apibūdinimai nieko nereikš, bet pasmalsauti tikrai privers – ką paprasti skaitytojai rado knygoje tokio ypatingo, kad pažintinė, gana specifinė knyga tapo The New Yourk Times bestseleriu?

            Visų pirma, patraukia tai, kad knyga parašyta nuostabiai lengvu stiliumi ir labai sklandžiai skaitosi, nepaisant vis šmėkštelėjančių tarptautinių žodžių ir terminų. Jų tiek, kiek padorų išsilavinimą turintis skaitytojas tikrai sugebės suvirškinti, o jei vienam kitam žodelyčiui prireiks žodyno, tikriausiai ne bėda, o atvirkščiai – akiračio plėtimas.

            Antra, knygoje begalė įdomybių – stebinančių faktų apie paukščių gyvenimą iš viso pasaulio pradedant nuo genialiųjų Naujosios Kaledonijos varnų, gebančių pasidaryti įrankius (ir ne bet kokius, o su kabliukais), skirtus lengviau susimedžioti grobį, ir netgi perduodančių šią įrankių gaminimo tradiciją savo palikuonims iš kartos į kartą (čia jau kvepia kultūra), papūgos Aleksas, mokančios skaičiuoti, spręsti įvairias užduotis ir kalbėti, ir, kas nuostabiausia, suprantančios, ką kalba (!!!), iki kranklių, gedinčių savo žuvusio giminaičio ir netgi surengiančio jam kažką panašaus į laidotuves. Visi knygoje pateikiami pavyzdžiai ir jų nuodugni analizė vieną po kito atskleidžia įvairius paukščių gyvenimo aspektus ir jų genialius gebėjimus – navigacinius, techninius, kalbinius (pasirodo, paukščiai mokosi giedoti panašiai kaip žmonės mokosi kalbos, o banguotųjų papūgėlių patinėliai geriau išmokomi žmonių kalbos todėl, kad jų prigimtis – įsidėmėti ir mokėti pamėgdžioti savo patelės balsą), socialinius ir visus kitus, kurie pamažu atskleidžia vieną stulbinantį dalyką, – pasirodo, mes ir paukščiai turime daug panašumų, nors šie mažieji ir ne tokie maži dinozaurų palikuonis evoliuciškai vystėsi visiškai kitais keliais. Tai pavojinga mintis, galinti priversti nusiimti žmogaus, kaip išskirtai intelektualios ir vienintelės tokios šiame pasaulyje būtybės, karūną.

            Autorė knygoje labai korektiškai vengia matuoti ir vertinti paukščių gebėjimus žmonių matais, nors kitokie matai mums sunkiai suvokiami. Stengiamasi neatropomorfizuoti paukščių, nesistengti, atradus tam tikrų panašumų, iškart pripiršti jiems savybes, panašias į žmogiškąsias. Tačiau toks klausimas ir pats peršasi, ir atsargiai užduodamas – o kas, jei paukščiai turi tam tikrą intelektą ir net yra asmenybės? Kas jei jų smegenys, nors visiškai skirtingos, pagal kūno proporciją ir neuronų koncentraciją yra panašios į primatų, mūsų giminaičių? Kas jei, vieni paukščiai yra puikūs skrajūnai, o kiti – puikūs statytojai, vieni baikštūs ir lėti, kiti drąsūs iššūkių mėgėjai – visai kaip žmonės?

            Ši knyga nepatiks manantiems, kad žmogus yra evoliucijos viršūnė, tokia vienintelė ir nepakartojama rūšis, biblinis visų tvarinių šeimininkas, gamtos užkariautojas ir valdytojas su išskirtinai didelėmis ir tobulai veikiančiomis smegenimis. Taip pat tiems, kurie mėgsta kartoti tokius paukščius menkinančius posakius kaip „Vištos protas“, „Atrado kaip akla višta grūdą“, „Po šimts kalakutų“, „Drąsus kaip žvirblis erškėčiuose“ ir t. t. Anot autorės: „Galbūt protinius paukščių gebėjimus vertinti taip sunku todėl, kad jie skiriasi nuo žmogiškųjų. Mat paukščiai iš esmės yra dinozaurai, kilę iš keleto laimingųjų, lanksčiųjų, kurie išgyveno po kataklizmų, pražudžiusių jų pusbrolius, O mes – žinduoliai, kilę iš baikščių, mažyčių, į kirstukus panašių padarų, išlindusių iš dinozaurų šešėlio tik daugumai šių žvėrių išmirus“ (p. 18).

            Kartą darbavausi tėvų sode ir staiga kažkur sau virš galvos išgirdau nuostabią giesmelę, tikrą trelę, kuri tęsėsi visą laiką, kol aš ten buvau. Ant tujų gyvatvorės visai šalia manęs tupėjo liepsnelė ir niekur nesitraukė, pasakojo man kažką kalba, kurios nesuprantu, bet galiu gerėtis. Tada pagalvojau, koks draugiškas paukščiukas, ir iškart nuvijau šią mintį sakydama sau, kad tai tiesiog sutapimas. Dabar, perskaičiusi knygą „Genialieji paukščiai“, taip nebegalvoju.

            Marius Marcinkevičius „Juodoji Vilniaus saulė“

            Kartais sunku būti žmogumi, nuolat ir profesionaliai skaitančiu knygas. Nors daugelis sieja šį užsiėmimą su malonumu, tai darbas, kaip ir visi kiti, – kartais nuo jo labai pavargstama. Atsiranda būsena, kurią juokaudama vadinu „chronišku skaitymo nuovargiu“ – kai niekas nebedžiugina, rodos, viskas kartojasi, lėkšta ir banalu, nebėra gerų rašytojų, o jei geri, tai nuobodūs ir pernelyg intelektualūs, o šiais laikais ir taip visi pavargę nuo savo protų. Būnant tokios būsenos labai sunku džiaugtis naujomis knygomis, net ir geromis. Bet jei būnant tokios būsenos kažkas pagauna ir nebepaleidžia – verta suklusti.

            Tai štai kamuojama „chroniško skaitymo nuovargio“ atsiverčiau tik prieš pat Vilniaus knygų mugę pasirodžiusį Mariaus Marcinkevičiaus romaną „Juodoji Vilniaus saulė“. Dar viena knyga apie Vilnių, pagalvojau. Rašyti apie Vilnių dabar madinga, o ši mada prasidėjo nuo Laimono Briedžio knygos „Vilnius. Savas ir svetimas“, lietuviškai pasirodžiusios 2010 metais. Po jos pasipylė knygos apie Vilnių iš visų įmanomų kampų – meilės istorijos, krikščioniškos šventos vietos, išnykę ar niekad nebuvę paminklai ir t. t. Ir visa tai be galo įdomu. Bet ką naujo mums gali, pasakyti dar viena knyga apie Vilnių? Knyga, kurią skaitant, turiu prisipažinti, „varvėjo seilė“ ir kiekvieną laisvą minutę ištaikiusi karštligiškai verčiau puslapius norėdama sužinoti – kas bus toliau.

            „Juodoji Vilniaus saulė“ yra istorinis mistinis detektyvas. Toks derinys – istorinis, mistinis ir detektyvas – jau priverčia pastatyti ausis ir bent jau literatūrą tyrinėjančiam žmogui pasidaro baisiausiai įdomu, kaip autoriui pavyko viską suderinti. Ir kas tas autorius? Marius Marcinkevičius – gydytojas, akupunktūros specialistas, keliautojas ir rašytojas, iki šiol buvęs žinomas vaikų literatūros specialistams kaip eilėraščių ir trumpų istorijų kūrėjas. Tiesa, labai sėkmingas, nes jo kūriniai, puikių dailininkių iliustruoti, vis pelno kokį pripažinimą, apdovanojimą ar premiją.

            Ši baisulingai storą romaną – 430 puslapių – tikrai be galo įdomu skaityti, nes nors medžiagos daugybė ir ji įvairi, kelių plotmių, bet suvaldyta pakankamai gerai, dinamika sukurta ir veiksmą į priekį varo detektyvinė mįslė – kas makabriškai žudo nekaltas Vilniaus mergeles. Turėčiau pridurti, kad ši dinamika kartais tokią įtaigi ir vaizdi, kad po eilinės išdarinėtos mergelės ne visai gerai sekasi užmigti.

            Iš šios mano šiek tiek chaotiškos įžangos (o neišeina kitaip, nes knyga tokia, kad apie ją galima būtų šnekėti pusantros valandos mažiausiai) jau tikriausiai supratote, kad pagrindinis knygos herojus – Vilnius. Vilnius, kurio jau nebėra. Tarpukario Vilnius – tikras tautų katilas, kuriame buvo galima išgirsti, rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, totorių, jidiš ir dar daugelį kitų kalbų. Autorius sako, kad parašyti knygai jam nereikėję ieškoti įkvėpimo, kad penkiasdešimt metų kvėpavęs gimtojo miesto istorijomis, pasakotomis močiutės, nusprendė „iškvėpti“ tai knyga, kurioje atgytų tai, kas negrįžtamai išnyko – Vilnius su visomis savo kultūromis, ypač žydų kultūra, kurios būta tiek daug ir tokios turtingos. Romane autorius bando atkurti to meto Vilniaus atmosferą – nuo pastatų ir gatvių iki žmonių, jų papročių ir įpročių, aprangos detalių ir net firminių prekių ženklų, kurie tada buvo madingi. Tos smulkmenos tikrai įtikina. Tai istorinė knygos plotmė, bet nereiktų jos ypatingai kruopščiai tikrinti ar analizuoti, nes šis romanas dar ir mistinis, šios dvi  ir dar filosofinė-dvasinė plotmės jame neatsiejamai persipynusios.

            Mistinį lygmenį atstovauja keisti įvykiai, kai viena po kitos labai panašiu būdu žudomos nekaltos mergelės – visų Vilniuje gyvenančių tautybių po vieną. Žudymai taip gerai suorganizuoti ir keisti, kad nei vietinė teisėsauga, nei vietinė mafija, nesuinteresuota būti apkaltinta, nesugeba išsiaiškinti ir pasitelkia du padėjėjus – Jurgį ir Marką. Markas yra Vakaruose naują mokslą – psichoanalizę – studijavęs žydas, o Jurgis yra personažas, į kurį sudėta tiek daug visko, kad išeitų bet jau kokie trys atskiri personažai. Škotų ir lietuvių kilmės, užaugęs Tibeto kalnuose ir išauklėtas budistės auklės, klajojęs po jūras marias, maorių salose susirungęs su drakonais, Jurgis yra drakonų nugalėjimo meistras. Kaipgi kitaip – Jurgis turi nugalėti drakoną. Tik tie drakonai kartais išoriniai, o kartais vidiniai. Šioje knygoje yra ir tokių, ir tokių. Išorinis drakonas – slapta organizacija, ieškanti galios dėžutės ir dėl to žudanti nekaltas mergeles, kuriai vadovauja moteris, kadaise pasiglemžta piktųjų jėgų per keistas pilnaties apeigas. Ją, tik šiek tiek kitu pavidalu, Jurgis įsimyli. Tad tenka kovoti ir su įvairiausių pavidalų vidiniais demonais – su pačiu savimi, besijaučiančiu tokiu keistu ir prašaliečiu mieste, kur, berods, tokiu sunku būti.

            Gėrio ir blogio kova yra amžina kaip gyvenimas. Tai visų religijų pagrindinė idėja, tik įgyjanti kitas formas ir kovos su drakonu būdus. Šiame romane rasite krikščionybės, budizmo, judaizmo religinių idėjų, visos jos susives į vieną – į juodą ir baltą, in ir jan, į kovą su drakonu. Šv. Jurgis, pergalingai iškėlęs ietį, ant vieno stogų Gedimino prospekte, yra Vilniaus simbolis. Jei jis pralaimėtų, pralaimėtų ir Vilnius. Tad ar Jurgiui pavyks? O gal drakonai bus stipresni? Galutinio atsakymo „Juodojoje Vilniaus saulėje“ nerasite, nes ji baigiasi taip netikėtai, kad užduoda daugiau klausimų nei atsakymų, ir tenka viltis, kad antra dalis ilgai neužtruks ir nereikės tų klausimų labai ilgai savyje nešiotis.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius