Kultūra

2019.05.20 15:30

Kas įvyko Venecijoje: „Auksinis liūtas“ ištirpdė ir visko regėjusius kritikus

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.05.20 15:30

Nurimus netikėtų emocijų bangai po gegužės 13-osios, kai Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje įvertintas „Auksiniu liūtu“, šio įvykio kaltininkės Rugilė Barzdžiukaitė, Lina Lapelytė ir Vaiva Grainytė vis dar tebetrykšta džiaugsmu – sako viską „užkūrusios“ stipriau, nei tikėtasi. „Liūtas“ vilioja ir pamatyti performansą, ir prisidėti prie sėkmingo jo gyvavimo visos bienalės metu.

LRT.lt žurnalistas kalbėjosi su režisiere Rugile Barzdžiukaite ir kompozitore Lina Lapelyte.

Ieško Lietuvos

– Turbūt jau pakako laiko suvokti, kas įvyko gegužės 13-ąją Venecijoje?

Rugilė Barzdžiukaitė (R. B.): – Supratome, kad sau ir visiems pridarėme labai daug darbo. Nes ir viešųjų ryšių komandai ir mums dabar reikia suktis. (Juokiasi.) Viskas užsikūrė dar stipriau, nei buvo manyta.

Lina Lapelytė (L. L.): – Atrodo, žmonės, prisidedantys prie Lietuvos paviljono, pagaliau turės normalias darbo ir gyvenimo sąlygas.

R. B.: – Ir galėsime tęsti pasirodymą, kaip buvo suplanuota, o gal net ir ilgiau. Poreikis didžiulis, susidomėjimas milžiniškas. Žmonės vaikštinėja po kvartalus ir ieško Lietuvos. Ne Lietuvos paviljono. Sako: „Gal žinot, kur čia Lietuva?“ Plūsta net šiokiadieniais, kai performanso nerodome.

Tad mūsų siekiai auga – norime dar dažniau jį rodyti. Kad būtų kuo daugiau pamačiusių performanso versiją.

Kritiškos širdys aptirpo

– Kai buvote pakviestos į apdovanojimų ceremoniją, nujautėte, kad pelnysite apdovanojimą?

L. L.: – Iš vakaro sulaukėme skambučio, kad reikės dalyvauti ceremonijoje. Buvo galima nujausti, kad kažkas įvyks.

Taip pat skaitykite

– Kokia ten palaikymo komanda šaukė iš džiaugsmo, kai buvo ištartas Lietuvos vardas?

L. L.: – Gal džiaugėsi...

R. B.: – ...nebūtinai lietuviai. (Abi juokiasi.)

L. L.: – Paviljoną iš tiesų visi labai gyrė. Kaip mūsų kuratorė Lucia Pietroiusti sako: „Meno pasaulis pravirko“. Ir išsilydė.

Netikėtai sulaukėme reakcijų iš žmonių, kurie paprastai nelinkę dalytis pagyromis, šypsenomis, rodyti emocijų. Pačios buvome nustebusios, kad sulaukėme gerų atsiliepimų iš tokių žmonių, iš kurių mažiausia jų tikėtumeisi. Meno pasaulio žmonės visko matę ir apskritai yra nepaprastai kritiški.

R. B.: – Atvėrė emocijas.

Rimtas minusas

– Paviljonui iš pradžių buvo skirta 173 tūkst. eurų. Ką galėjote su jais padaryti ir ko – negalėjote?

L. L.: – Pirmiausia buvo sukurta struktūra. Labai svarbi, kad performansas įvyktų. O negalėjome atsilyginti atlikėjams už jų darbo valandas, dainavimą. Be to, padengti paviljono nuomos, apsaugos, butų nuomos išlaidas.

Operos „Saulė ir jūra“ bendraautorė Vaiva Grainytė: performanso lokacija unikali – paieškas pradėjome prieš metus

Atidarant paviljoną buvome patekę į rimtą „minusą“. Nežinojome, ar po atidarymo savaitės dar galėsime toliau tęsti performansą. Reikalai buvo ypač prasti.

Suprantama, su „Liūtu“ ir visa parama, kurios sulaukėme iš visur, atsiveria visai kita perspektyva.

Taip pat skaitykite

R. B.: – Su „Liūtu“ auga ir susidomėjimas, ir žmonių geranoriškumas. Bet tuo pačiu daugėja ir norinčiųjų pamatyti operą. Tarkime, paskutinę atidarymo savaitės dieną netilpo minios žmonių. Jie buvo apgręžti, pasiūlius dar kartą mėginti po savaitės. Tačiau kai kurie čia atvyksta tik kelioms dienoms, tad galima numatyti, kad šeštadieniai bus perpildyti, neatlaikys.

Paviljonui taikomi apribojimai. Vienu metu performansą gali žiūrėti apie 70 žiūrovų.

– Regis, opera galės būti rodoma kelis kartus per savaitę. O kaip dėl lapkričio?

R. B.: – Paviljonas kol kas išnuomotas iki spalio pabaigos. Lapkritis būtų pats tas, nes tada bienalė sulaukia dar vieno žiūrovų antplūdžio. Anksčiau neturėjome ambicijų ištraukti iki lapkričio, bet dabar gal pavyks – daug kas priklauso nuo visų noro ir bendrų pastangų.

Niekas nesitikėjo

– Ar pavyksta aplankyti kitus paviljonus, turite tam laiko? Apskritai kokia jūsų darbo diena?

R. B.: – Labai norime ir labai laukiame tokios darbo dienos, kai pavyks. Kol kas nepavyko.

Norime, kad paviljone viskas pilnai funkcionuotų. Labai trūksta žmonių, niekas nesitikėjo, kad jis bus taip lankomas. Mus gąsdino, kad niekas čia jo neras, nes jis gana atokiai įsikūręs. Todėl nebuvo suplanuota tiek prižiūrėtojų, kiek dabar jų reikia.

– Ar jaus sulaukėte kvietimų parodyti operą kitose šalyse, keliauti su ja?

R.B.: – Sulaukėme, bet niekur neskubame, nepriimame jokių sprendimų. Laukiame poilsio ir komandos pasitarimo.

– Kada performansą bus galima pamatyti Lietuvoje? Ar tai įmanoma?

R. B.: – Būtinai. Mūsų toks planas, kad jis būtų matomas. Nors nėra lengvai įgyvendinamas dėl architektūrinių poreikių ir smėlio, šviesų. Performanso įrengimas labiau primena kino aikštelę, o ne jau parengtą infrastruktūrą kaip teatre. Tad dažnai jo rodyti nepavyks. 

„Labas rytas, Lietuva“. I dalis. „Auksinį liūtą“ nuraškiusi opera „Saulė ir jūra“: ar pamatysime ją Lietuvoje?

– Pamatyti visiems norintiems nebus galimybių ir Venecijoje? Juk miestas visaip riboja turistų srautą.

R. B.: – Viskas priklauso nuo galimybių, sąlygų. Rodysime tiek, kiek pajėgsime.