Būna parodų, besitęsiančių mėnesių mėnesius, bet būna tokių, į kurias arba pavyksta patekti, arba prarandi galimybę amžiams. Vos vienam vakarui surengtoje parodoje, pavadinimu „Nr. 4“, menas sumišo su erotika, akį traukiančios drobės – su intensyviais performansais, o atėjusieji galimai pagalvojo – „Yes, spėjau!“
Vieno vakaro paroda, pavadinta „Nr. 4“, surengta sambūrio „Trys dienos“. Šis sambūris save pristato kaip gyvą ir vis kintantį organizmą, gyvuojantį jau ketverius metus. Ši paroda, trunkanti vos vieną vakarą, yra antras viešas sambūrio renginys. LRT.lt apie tai kalbėjosi su viena iš parodos kuratorių Austėja Mikuckyte-Mateikiene.
Sovietmetis apribojo, bet žanras linkęs atgimti ir suklestėti
A. Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt paklausta apie akto žanro istoriją, pasakojimą pradeda nuo laikų, kai menas atsirado apskritai: „Štai uolų piešiniuose nuogas kūnas vaizduojamas nebuvo, bet prisiminkime garsiąją Vilendorfo Venerą – statulėlę, sukurtą 24–22 tūkst. metų prieš mūsų erą. Ji rasta Austrijoje, bet ir Lietuvoje turėjo būti analogų.“
Anot menotyrininkės, nuogas kūnas Antikoje buvo pagrindinis meno objektas, nustatantis grožio idealą.
„Pagoniškais laikais baltiškoje kultūroje nuogas kūnas galbūt nebuvo dažnai vaizduojamas tiesiogiai, tačiau tam tikri simboliai, ženklai neretai referuodavo į lytinius organus, nes taip buvo meldžiama vaisingumo, giminės pratęsimo. Krikščionybėje nuogas kūnas pirmiausia atsiranda su Adomo ir Ievos istorija“, – istoriją apžvelgia A. Mikuckytė-Mateikienė.
Kaip LRT.lt patikina menotyrininkė, akto žanras apskritai labai svarbus profesionaliajam menui: „Su profesionaliojo meno atsiradimu atsiranda ir akto žanro kūriniai grynuoju pavidalu. Tie, kurie postmodernioje eroje tebetiki įgūdžių reikalingumu, neabejodami pasakys, kad nuogo kūno studijos ypač naudingos žmogaus anatomijos pažinimui. Kaip yra pasakęs tapytojas Paulius Juška, išmokus tapyti nuogą kūną, galima lengviau, tiksliau, taikliau pagauti ir apsivilkusio žmogaus figūrą. Piešti, tapyti nuogą kūną nėra lengva. Tai reikalauja jau turėti tam tikrą meninių įgūdžių bagažą.“
Neabejotinai, ne visi istorijos laikotarpiai buvo parankūs laisvai saviraiškai ir žanrų įvairovei. A. Mikuckytės-Mateikienės teigimu, sovietmetis Lietuvoje buvo apribojęs nuogo kūno vaizdavimą.
„Sovietai neskirdavo erotikos nuo pornografijos, akto žanro kūrinių nepriimdavo į parodas, o jų autorius smerkdavo. Kurį laiką akto žanras buvo tarsi „nurašytas“ kaip atgyvenęs. Sakyčiau, kad būtent dabar jis išgyvena atgimimą. Štai akto žanro plenerų sambūris „Trys dienos“ gyvuoja jau ketverius metus. Daugiau akto žanro plenerų Lietuvoje nežinau, bet tikrai vyksta įvairūs piešimo užsiėmimai, parodo šia tematika“, – tvirtina pašnekovė.
Jaunųjų tapyboje – dekonstrukcijos ir IT išradimai
Paklausta apie lietuvių dailininkus, užsiimančius būtent akto žanro tapyba, A. Mikuckytė-Mateikienė pasakoja apie Vytautą Kairiūkštį, tituluojamą lietuviškojo avangardo pradininku, kurio kūriniuose dažnai figūruodavo nuogas kūnas.
„Jei kalbame apie XX a., galime prisiminti ir Vincą Kisarauską, savo kompozicijose naudojusį moters torsą, simbolizuojantį žmogaus pažeidžiamumą, sovietų piliečiams sukeliamą fizinę ir dvasinę kančią. Iš dabartinių autorių galėčiau išskirti tokius autorius kaip minėtas Paulius Juška, Žygimantas Augustinas. Jonas Kunickas tapo tokius saloninius apnuogintus portretus pagal užsakymus“, – teigia menotyrininkė.
Pasak A. Mikuckytės-Mateikienės, jaunojoje kartoje nuogą kūną, kaip vidinių išgyvenimų indikatorių, nuolatos tapo Krista Kurilionok, per gestus, mimikas, kūno pozas atverianti žmogaus psichikoje vykstančius procesus. O štai Monika Furmana fragmentuoja kūnus ir tapo tokius koliažinius darinius, LRT.lt priduria pašnekovė.
Kuo skiriasi senosios ir jaunosios kartų darbai? Kaip pasvarsčiusi atsako parodos „Nr. 4“ kuratorė, jaunajai kartai laisvoje kūryboje visiškai nebeįdomu atkartoti tikrovės: „Nors menininkai visuomet savo unikaliu žvilgsniu ir pasaulėžiūra, estetikos supratimu ir pasirinkta plastika perkeisdavo reginius, jaunieji žengia dar toliau. Jie dekonstruoja, įkontekstina, naudoja įdomius, inovatyvius efektus, netgi taiko tapyboje informacinių technologijų išradimus.“
Vieno vakaro strategija pasiteisina su kaupu
Galiausiai – šiek tiek apie pokalbio pretekstu tapusią vieną vakaro parodą, surengtą menų fabrike „Loftas“. Laiku sužinoję apie renginį ir spėję jame apsilankyti, išvydo 37 iki šiol niekur nerodytus 19 menininkų kūrinius.
„Darbai Lofte – šio sezono plenerų dalyvių kūriniai. Be to, juos papildo performansai, kuriuos atlieka pleneruose dalyvavę menininkai ir pozuotojai. Tai įdomu, nes suteikia progą išvysti bei patirti ir kitus tapytojų kūrybinės energijos išsipildymus“, – tvirtina A. Mikuckytė-Mateikienė.
Paklausta, kodėl paroda truks vos vieną vakarą, jos kuratorė tikina, kad su tuo susijusi idėja parodą paversti įvykiu, renginiu: „Ir, tiesą pasakius, tokia strategija pasiteisina – susirenka daug menininkų, artimųjų, meno gerbėjų, smalsuolių. Viskas tampa tikra meno švente!“
Vieno vakaro parodos akimirkos – galerijoje.
