Kultūra

2019.05.21 06:44

Melancholišką Vilnių fiksuojantis Andrej Vasilenko: viena tendencija nustelbia visus sostinės kontrastus

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.05.21 06:44

Fotografijos – tarsi kadrai iš filmo. Filmo apie Vilnių, kurį menininkas Andrej Vasilenko pastebi ir užsfiksuoja lengvai, melancholiškai ir kiek romantiškai, kad ir kas tai bebūtų – 90-ųjų estetika kvepiantys dangoraižiai, statybvietė ar padrikas Kalvarijų turgus. Apie Vilniaus identiteto paieškas ir naujas sostinės tendencijas A. Vasilenko papasakojo LRT.lt

– Andrej, kas paskatino įsižiūrėti į gimtąjį Vilnių įdėmiau ir pradėti projektą „This is Vilnius“?

Pradėjau fotografuoti Vilnių ir analizuoti jo identitetą dar studijų laikais. Mano diplominio darbo tema buvo susijusi su identitetu ir kultūrų maišatimi. Baigęs studijas Vilniaus dailės akademijoje, išvykau į Londoną, kuriame praleidau penkerius metus. Kai grįžau, gimtasis Vilnius man atsiskleidė naujai – ėmiau pastebėti dalykus, kurių anksčiau nemačiau arba nepastebėdavau. Pradėjau savo pastebėjimus fotografuoti, sukūriau „Facebook“ paskyrą „This is Vilnius“, kurioje publikuodavau nuotraukas. Iš pradžių labiau dėl savęs, tarsi dienoraštį, bet žmonės ėmė reaguoti, o aš – dirbti vis sistemingiau. Tai išaugo į ilgalaikį projektą.

– Net ruošiatės pristatyti knygą, kurioje suguls jūsų užfiksuoti Vilniaus vaizdai, ar ne?

– Taip, praėjusių metų rudenį Martyno Mažvydo bibliotekoje surengiau pirmąją parodą. Neužilgo pradėta vystyti ir knygos idėja. Smagu, kad dirbau ne vienas, o su knygos sudarytojais Gerda Paliušyte ir Gediminu G. Akstinu, dizaineriu Tadu Karpavičium. Iš viso, atrinktų Vilniaus vaizdų turiu daugiau nei 300, į knygą nuguls 147.

– Ar padarius tiek kadrų ir skyrus Vilniui kelerius metus dar yra ką fotografuoti?

– Miestas nuolat kinta, todėl visada yra ką atrasti. Jaučiuosi išfotografavęs tam tikrą kitimo laikotarpį, nes nuo 2014 m. Vilnius sparčiai keičiasi. Man patinka fiksuoti Vilnių, čia iškyla ir išsaugojimo aspektas – po dešimties metų mūsų sostinė gali atrodyti dar kitaip.

Jau dabar mano nuotraukose galima rasti objektų, kurių realybėje nebelikę. Tai Žalgirio stadionas, Teatro arena, šalia jos buvęs baseino pastatas, Kelių policijos pastatas, Reformatų parkas, Lukiškių aikštė.

Noriu pabrėžti, kad nerodau Vilniaus, kurio jau nebėra. Man svarbi jo kaita ir tai, kaip mes kuriame miestą, kaip galima į jį pažvelgti iš kitų, neišdailintų pusių. Man patinka kalbėti apie miesto visumą kuri susidaro iš įvairiausių miesto elementų. Noriu pacituoti G. Paliušytės žodžius iš mano knygos: „Vilnius šiose fotografijose, panašiai kaip pasivažinėjimas automobiliu mieste be konkretaus tikslo, yra tiek pat asmeniškas, kiek ir universalus, o jo apibrėžtis ir iš to išplaukianti romantika, humoras ar melancholija priklauso ne tik nuo ilgalaikių socialinių ir kultūrinių pokyčių, bet ir nuo kasdienio individualaus miesto patyrimo ir sezonų kaitos.“

– Ar miesto kaita ir įvairūs architektūriniai sprendimai jus dažniau džiugina ar liūdina?

– Tokie iškylantys pastatai, kaip tas didelis baltas gyvenamasis daugiabutis Švitrigailos ir Basanavičiaus gatvių sankirtoje, liūdina. Tai visiškai nepritaikyta prie aplinkos. Visgi, į daugelį pastatų pripranti žiūrėti, susigyveni su tuo. Dabar ir dangoraižiai šalia Nėries neatrodo klaikūs – žvelgi į juos kaip į laikotarpio ženklą, į 90-ųjų pastatus.

Keisti architektūriniai sprendimai fotografuoti Vilniaus man netrukdo. Miestas yra toks, koks yra. Norisi, kad jis nebūtų tapatinamas vien su Pilies gatve ir senamiesčiu. Juk miesto struktūroje dalyvauja gerokai daugiau veiksnių.

Mano nuotraukose matyti ir miegamųjų rajonų blokai. Kai pradėjau šį projektą, kai kurie piktinosi, sakydami, kad mano vaizduose Vilnius atrodo kaip nykus Rusijos miestas. Tačiau tai buvo tik dalis mano darbų, nes stengiuosi parodyti visokias sostinės puses.

Kalbant apie miegamuosius rajonus, nesinori kišti kojos ten pernelyg dažnai. Šiuo metu Rusijoje daugybė šiuolaikinių fotografų fiksuoja būtent blokinius namus ir miegamuosius rajonus, tai tapo aiškiu žanru. Gal tai lemia, kad nuo sovietmečio žlugimo praėjo šiek tiek laiko ir į tam tikrus dalykus imta žiūrėti kitaip. Atsiradęs atstumas kartais daug lemia. Kai kada tas atstumas paskatina romantizuoti.

– Turite nuotraukų, padarytų mobiliuoju telefonu. Tai reiškia, kad nesate technikos snobas?

– Tikrai nesu snobas, mane patį nustebina kadrų, pagautų mobiliojo telefono kamera, kokybė. Netgi ėmiau galvoti apie mobilųjį kaip vieną pagrindinių fotografavimo priemonių. Tai labai patogu, ypač turint omenyje, kad kartais atsiduri ten, kur šviesa ir nuotaika – tobula, o fotoaparato su savimi neturi. Kuri nors medija man nėra prioritetas. Svarbiausia ne ką naudoji, o kaip pavyksta kažką padaryti.

– Skaitant apie projektą „This is Vilnius“ akis vis užkliūva už pasakymo, kad šios nuotraukos – kinematografiškos. Siekiate tokio įspūdžio?

– Aš į tai žvelgiu kinematografiškai, kas atsispindi ir tuojau pasirodysiančioje knygoje. Nenoriu kurti kontrastų ar palyginimų, mano vaizdai gana subtilūs, galbūt kai kurie net romantiški – ta prasme, kad juose nėra sunkumo. Šį projektą norėčiau laikyti tarsi filmu iš nuotraukų. Šiaip ar taip, kinas man tikrai nesvetimas, turiu minčių kada nors filmuoti.

– Jei peržvelgtumėte visą Vilniaus fiksavimo patirtį, kaip apibūdintumėte šio miesto tapatybę?

– Sakyčiau, kad Vilniuje telkiasi labai įvairios kartos. Vienos jų atspindi Vakarus, kitos pasižymi sovietiniu palikimu. Tačiau labiausiai išskirčiau, kad Vilniaus gyventojai, o gal ir apskritai lietuviai, ėmė stengtis būti savimi, pasiekti gerų rezultatų darant sau patinkančius dalykus. Norime gyventi ir parodyti, kiek daug galime – ir IT srityje, ir menuose, ir kt. Pažiūrėkime, kiek apdovanojimų ir titulų gavo Lietuvos kultūros atstovai per paskutinį pusmetį. Iš tiesų – turėtume atsikratyti minčių, kokia maža šalis esame. Mes juk viską galime. Jei nuolat save menkinsi, menkai ir gyvensi. Stebiu Vilnių ir matau, kad jo identitetas formuojasi, o tendencija atsiskleisti pasauliui – džiugina.