Kultūra

2019.05.16 18:53

A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje nelieka vietos jo įkūrėjams: ruošiamas paslaptingas projektas

LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, LRT.lt2019.05.16 18:53

„Nuvažiavau pas merą ir paprašiau galimybės dar keletą metų čia pagyventi. Velykų išvakarėse sužinojome, kad mums skirtas vieno kambario socialinis būstas Vilniuje ir turime išsikelti“, – nemalonias žinias prisimena muziejininkė Vida Sniečkuvienė. Apie muziejaus kūrėjų iškeldinimą, demokratiją Kaune bei Pažaislio muzikos festivalio pradžią – LRT Plius laidoje „7 Kauno dienos“.

Iš girtuoklių buveinės – į šeimynišką muziejų su giliomis tradicijomis

Ar kada lankėtės 300 metų skaičiuojančioje troboje Vilkijoje, kurioje įrengtas Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus? Jeigu taip, greičiausiai žinote, kad čia nėra nei lankymo valandų, nei darbo pabaigos laukiančios kasininkės, visus eksponatus galima pačiupinėti, o muziejaus šeimininkai maloniai pavaišins naminiu pyragu.

„Kai buvau penktokas, mane išvarė iš Kauno karo muziejaus už tai, kad paliečiau kalaviją. Juk vaikas nesupranta draudimų, suaugusiųjų pasaulio ir taisyklių. Ši širdgėla manyje užaugino mintį – kuomet užaugsiu, sukursiu muziejų vaikams, leisiu jiems viską liesti, o suaugusieji čia negalės žengti nei kojos“, – pasakoja muziejaus įkūrėjas Arūnas Sniečkus.

Anksčiau šiame pastate buvusi klebonija, kurioje gyveno vienas garsiausių lietuvių tautosakininkų – kunigas Antanas Juška. Tarpukariu namas virto tikru kultūros židiniu. Čia lankėsi Vydūnas, Žmuidzinavicius, Kalpokas, Valančius, Jaunius, Herbačiauskas, Mykolaitis-Putinas bei kitos garsios asmenybės.

Prieš daugiau nei 30 metų pastatas buvo avarinės būklės ir virto vietinių girtuoklių landyne. Nors būta ketinimų jį nugriauti ir statyti viešbutį, tuometiniai atgajiečiai užsimojo šį statinį išsaugoti. Tam pritarė ir tuometinis meras Petras Mikelionis. Buvo nuspręsta čia įrengti muziejų, taip pat pradėta ieškoti žmogaus, kuris apsiimtų buvusį laužą sutvarkyti ir čia apsigyventų, tačiau niekas nesiveržė.

Tautosakos rinkėjas, buvęs atgajietis, dievdirbys A. Sniečkus, vedamas paskatų išsaugoti istorinę atmintį, savo rankomis ne vieną dešimtmetį atstatinėjo sodybą bei rinko eksponatus. Tiesa, dirbo ne vienas – kartu su žmona Vida, kuri į Vilkiją persikėlė gyventi iš Vilniaus ir garsina muziejų tradiciniais šiaudiniais sodais, o visus atvykusius vaišina naminiais pyragais. „Daug žmonių mato prasmę mūsų gyvenime bei darbuose. Mes priimame visus žmones kaip bičiulius. Tai byloja užrašas ant sienos: „svečias į namus – Dievas į namus“, – teigia muziejininkė V. Sniečkuvienė.

Prieš daugiau nei 30 metų pastatas buvo avarinės būklės ir virto vietinių girtuoklių landyne. Nors būta ketinimų jį nugriauti ir statyti viešbutį, tuometiniai atgajiečiai užsimojo šį statinį išsaugoti. Tam pritarė ir tuometinis meras Petras Mikelionis. Buvo nuspręsta čia įrengti muziejų, taip pat pradėta ieškoti žmogaus, kuris apsiimtų buvusį laužą sutvarkyti ir čia apsigyventų, tačiau niekas nesiveržė.

Tautosakos rinkėjas, buvęs atgajietis, dievdirbys A. Sniečkus, vedamas paskatų išsaugoti istorinę atmintį, savo rankomis ne vieną dešimtmetį atstatinėjo sodybą bei rinko eksponatus. Tiesa, dirbo ne vienas – kartu su žmona Vida, kuri į Vilkiją persikėlė gyventi iš Vilniaus ir garsina muziejų tradiciniais šiaudiniais sodais, o visus atvykusius vaišina naminiais pyragais. „Daug žmonių mato prasmę mūsų gyvenime bei darbuose. Mes priimame visus žmones kaip bičiulius. Tai byloja užrašas ant sienos: „svečias į namus – Dievas į namus“, – teigia muziejininkė V. Sniečkuvienė.

Prieš pat Velykas Arūnas ir Vida sužinojo, kad yra iškeldinami. Šeimai buvo pranešta, kad jie turi išsikelti iš sodybos Vilkijoje į 34 kv. m. socialinį būstą Vilniuje. Tačiau A. Sniečkus šiame gyvenamąją paskirtį turinčiame name oficialiai registruotas – gyvena ir dirba čia jau 30 metų. „Nuvažiavau pas merą ir paprašiau galimybės dar keletą metų čia pagyventi. Šv. Velykų išvakarėse sužinojome, kad mums skirtas vieno kambario socialinis būstas Vilniuje“, – nemalonias žinias prisimena Vida.

Kauno rajono savivaldybės sprendimas iškeldinti Sniečkų šeimą iš jų pačių rankomis sukurto muziejaus sulaukė didžiulio visuomenės pasipiktinimo. Internete paplitus viešai peticijai, per penkias dienas surinkta beveik 4 tūkst. parašų. Pasak peticijos iniciatorės, etninės kultūros globos tarybos pirmininkės Dalios Urbanavičienės, muziejus be jų šeimininkų sunkiai įsivaizduojamas. „Sulaukėme labai daug komentarų. Tai – patys gražiausi prisiminimai apie muziejų, bendravimą bei čia gyvenančių žmonių vertybes. Tikiu, kad negalima suvaidinti namų. Šis muziejus – nepriklausomybės siekių atspindys“, – teigia pašnekovė.

Per metus A. ir J. Juškų muziejuje apsilanko virš 5000 lankytojų. O kur dar edukacijos, koncertai ir svarbiausia – išskirtinė muziejaus dvasia. „Mes turime unikalų muziejų su labai gražiomis tradicijomis. Tai, kas šiandien padaryta yra unikalu, sektina ir edukacijos turėtų vykti daugiau“, – teigia Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. Tačiau muziejaus puoselėtojai apie šiuos valdžios planus teigia nieko nežinantys. „Kalbama, kad muziejui bus ruošiamas projektas – tačiau nei vienas iš mūsų nežinome, koks jis. Projektas ir planai neviešinami ir visuomenė apie juos nežino“, – tikina muziejininkė V. Sniečkuvienė.

Nepaisant gresiančio iškeldinimo, iš A. Sniečkaus neseniai buvo atimtos muziejaus direktoriaus pareigos – jis dabar apiforminamas kaip  muziejaus rinkinių saugotojas. „Manęs dažnai klausia, ar nesu prieš pasitraukimą iš muziejaus direktoriaus pareigų. Galiu drąsiai teigti, kad man tai nėra svarbu – paprasčiausiai norėjau, kad paliktų atlyginimą. Nors pažadėjo, bet jo nepaliko“, – atvirauja Arūnas.

Juškų sodyba priklauso „Kauno rajono muziejui“, kurio vadovas – Zigmas Kalesinkas. Nors vyras iki šiol neturėjo jokių priekaištų muziejaus kūrėjams, jis mano, kad jei Sniečkai čia ir nebegyvens, muziejus nepraras unikalumo. O šiandieninę situaciją įvardina kaip norą atnaujinti muziejuje sanitarinius mazgus. „Mūsų tarsi nemeta, tačiau iš valdžios nuskambėjo frazės, kad nepakeičiamų nėra. Ką reiškia tokios frazės – nežinau“, – situaciją komentuoja muziejaus įkūrėjas.

Demokratijos paieškos Kaune

„Demokratija yra blogiausia iš visų valdymo formų, tačiau nieko geresnio dar nesugalvota“, – teigė garsus britų politikas Vinstonas Čerčilis. Nors šiam pasakymui daugiau nei 70 metų, paskutiniųjų apklausų duomenimis Lietuvoje demokratija nepatenkintų žmonių skaičius sumažėjo vos 6 proc., o daugiau nei pusė apklaustųjų mano, kad reikalai šalyje vis blogėja. Belieka guostis, kad Lietuvoje demokratijos kokybė aukštesnė nei Latvijoje ar Lenkijoje, bet žemesnė, nei Estijoje.

Demokratija – valdymo forma, kuomet visi piliečiai gali dalyvauti šalies valdyme. Lietuvoje pirmą kartą demokratija įteisinta prieš beveik 100 metų prezidento Kazio Griniaus iniciatyva. Tiesa, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vis dar mokomės  demokratijos. „Visuomenė labiau atskirta, prastai išsilavinusi. Trūksta elementaraus europietiškumo kultūros prasme. Lietuva yra gili provincija ir tas provincialumas neleidžia žvelgti į situaciją plačiau“, – pasakoja politologa doc. dr. Bernaras Ivanovas.

„Problema yra ne tik su žmonėmis valdžioje, bet ir su tais, kurie šiuos renka. Kada žmogus nėra sąmoningas, renka valdžią vadovaudamasis nuotaika ar momentiniu įspūdžiu – dažnai nieko gero iš to neišeina“, – pasakoja filosofas Rimantas Viedrynaitis.

Tiesioginiai mero rinkimai – žingsnis demokratijos link, tačiau kartu ir išbandymas. Kauno miestui ketverius metus vadovauja antrajai kadencijai išrinktas meras bei jo visuomeninė organizacija, kuri lyderiauja miesto taryboje. Organizacijai skirtos net 33 vietos, o 8 likusios – opozijai. Taigi, valdančiųjų trigubai daugiau. „Kai turime politinės jėgos monopoliją, tai tampa labai rimta problema ir grėsme. Akivaizdu, kad miestui tikrai reikėjo žmogaus, kuris atliktų praktinius darbus, savotiško vadybinio užtaiso. Bet vadyba ir politika – baisiai skirtingi dalykai“, – įsitikinęs R. Viedrynaitis. „Dabar valdžioje bandoma realizuoti valdžios mitą. Neva būti valdžioje yra šaunu, tai reiškia buvimą žmogumi. O tas, kas nėra valdžioje, paprasčiausiai tampa pilka mase“, – pastebi politologas doc. dr. B. Ivanovas.

Ko gero, svarbiausia demokratijos išraiškos priemonė – diskusija. Praėjusioje kadencijoje miesto taryba sutrumpino  posėdžiuose klausimams ir pasisakymams skiriamą laiką, esą tokiu būdu darbai vyks produktyviau, o prieš tai visą dieną trukę tarybos posėdžiai sutrumpėjo iki poros valandų. Miesto taryboje pasisakymams skirtas laikas sutrumpintas nuo 2 min. iki 40 sekundžių, o klausimams – nuo minutės iki 20 sekundžių. „Bet koks administracinis ribojimas, ne tik prieštarauja sveikam protui, bet ir demokratijai. Žmogaus pasisakymai galbūt ir turi būti reglamentuojami, tačiau ne sekundžių klausimu“, – tikina filosofas R. Viedrynaitis. Tiesa, Kauno rajono tarybos posėdžiuose demokratijos šiek tiek daugiau – pasisakymai gali trukti iki 3 minučių.

Demokratijos Lietuvoje dar tik mokomės. Patirties trūksta ne tik politikams, bet ir rinkėjams. „Piliečių aktyvumas, kuris būtų žiniasklaidos tinkamai parodomas bei išryškinamas, kada parodomos probleminės situacijos, kai akivaizdžiai daromi dalykai, netenkinantys daugybės vartotojų. Tokios pozicijos turi būti matomos ir girdimos. Taryboje nebus jokios pozicijos girdimos, kai tai sekundžių klausimas“, – teigia R. Viedrynaitis.

Politologas B. Ivanovas demokratijos kūrimo procese svarbiausią išskiria mokslą. „Pirmas dalykas, kurį žmonės privalo daryti, tai – mokytis. Antras dalykas – turtėti: uždirbti pinigus sau, savo šeimai, nes tai demokratijos prasme yra labai gerai. Blogį praturtėjime gali matyti tik baudžiauninkas. Taip pat privalote burtis į bendruomenes, kurios gebėtų komunikuoti su valdžia. Visuomenė kuri yra segmentuota, nesukurs demokratijos. Niekas negali demokratijos nuleisti iš viršaus ir padovanoti. Tai – pačių žmonių sukurtas stebuklas”, – teigia pašnekovas.

Pokalbis 450: Kauno valstybinės filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta

„Turėjau galimybę ir dar dabar tebeturiu prisiliesti prie aukščiausio profesionalumo lygio kolektyvo – Kauno valstybinio choro. Nežinau daug tokių išskirtinių ir didžių vadovų kaip Petras Bingelis, kuris nuo pirmos repeticijos surinko chorą ir jam vadovauja iki šiol“, – komplimentų choro dirigentui negaili Kauno valstybinės filharmonijos direktorius J. Krėpšta.

J. Krėpšta taip pat yra vienas iš Pažaislio muzikos festivalio įkūrėjų ir jo veikla rūpinasi iki šiol. „Labai daug koncertavome užsienyje su valstybiniu choru ir matydavome, kad festivaliai vyksta dvaruose, prie pilių, ypač Prancūzijoje, Ispanijoje. Galvojome, kodėl Lietuvoje neišvežus simfoninio orkestro į atviras erdves gryname ore? Nors vasarą buvo įprasta, kad muzikantai atostogauja, o simfoniniai orkestrai koncertuoja tik salėse, buvo labai neįprasta tokiems kolektyvams važiuoti į gryną orą, atlikti muziką ne visada puikiomis oro sąlygomis“, – festivalio, dabar skaičiuojančio 24 metus, pradžią prisimena pašnekovas.

7 Kauno dienos. Antano ir Jono Juškų muziejus