Kultūra

2019.05.19 08:28

Giedrė Kazlauskaitė. Ar Dievo Motinai baisu vaivorykštės?

Giedrė Kazlauskaitė, rašytoja, dvisavaitinio kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė2019.05.19 08:28

Lenkijoje neseniai sulaikyta moteris, Plocke pakabinusi plakatus, kuriuose vaizduojama Čenstakavos Dievo Motina su vaivorykštės spalvų aureole. Plakato simbolika politinė – daugelio tikinčiųjų lenkų itin gerbiama ikona su vaivorykštiniu nimbu išreiškia turbūt Bažnyčios atotrūkį nuo šių dienų Evangelijos ir priklausomybę nuo religinių simbolių.

Gegužės 7-osios naktį plakatai iškabinti ir Varšuvoje ant šv. Faustinos šventovės ir Gailestingumo seserų vienuolyno sienų. Po šio incidento Lenkijos vyskupų konferencijos atstovas spaudai paprašė tikinčiųjų melstis, atsilyginant Dievo Motinai už jos atvaizdo profanaciją. O šalies vidaus reikalų ministras Joachimas Brudzinskis dėkojo policijai, kad „atpažino ir sulaikė asmenį, įtariamą išniekinus Juodosios Madonos atvaizdą, kurį lenkai šimtmečius laiko šventu“. Ką gi, išaušo naujas šimtmetis, šventybes teks permąstyti iš naujo.

Lietuviškoje tinklaveikoje irgi nuskambėjo „išpuolio“ komentarai. Keista, man plakatas pasirodė visai vykęs, gerai atspindintis gailestingumo stygių šv. Faustinos kultą smarkiai palaikančiose šalyse. Kodėl žmonėms tai atrodo labai įžeidu? Kodėl jie tai vadina profanacija ir išniekinimu? Įžeidu būtų, jeigu nimbas vaizduotų, pvz., JAV, Rusijos ar Lietuvos vėliavą – tuomet išreikštų kultūrinės okupacijos pretenzijas. Bet, tiesa, ir aš pati turbūt tik sulig Pussy Riot akcija keičiau mąstymą – ėmiau kritiškiau vertinti epifanijas, akyliau sieti jas su politika, ypač - autokratine. Teologinė Dievo Motina vizualiai gal net nelabai ką bendro turi su Čenstakavos ar Aušros vartų Madonos paveikslais – tik tiek, kad prie ikonų prisiriša daugybė tikinčiųjų. Ir tai, deja, yra ne tikėjimas, o emocinė priklausomybė. Kaip ir pasipiktinimo jausmai, rodantys, kad santykis su atvaizdu maginis.

Plakatas manęs visai nepiktina dėl to, kad Dievo Motina neabejotinai globoja ir LGBT asmenis. Visada į ją melsdavausi! Dar baisiau – neįžiūriu toje manifestacijoje konflikto. Bet stebina katalikų reakcija. Atrodo, vaivorykštės simboliką jie suvokia kaip kažką šėtoniško. Tą galima pateisinti – Bažnyčia ir LGBT visada buvo kiršinami ir priešinami. Nenuostabu, kad dėl Bažnyčios požiūrio daugybė LGBT žmonių skelbiasi esą ateistai, o ir patyčių Bažnyčios atžvilgiu jie nepašyksti. Bet ne visi. Beje, Lietuvoje tai itin susiję ir su rinkimais, kandidatų požiūriu į partnerystę. Socialiniuose tinkluose nemažai uolių katalikų šūkį „Už Ingridą!” pasikeitė į „Už Nausėdą!“. Nedaug reikėjo.

Ar Dievo Motinai baisu vaivorykštės? Tikiuosi, kad ne. Bent jau ne taip baisu, kaip konservatyviesiems katalikams. Juk jai nebuvo baisu Apreiškimo, kelionės į Betliejų, savo pačios santykių statuso, Sūnaus kančios ir mirties. Kodėl ją turėtų išgąsdinti vaivorykštė, net jeigu ja mosikuoja nominalūs ateistai? Ar jie kokie nors mažiau žmonės? O gal LGBT simbolika „išniekina“ ikoną dėl to, kad žmonių galvose tai automatiškai asocijuojasi vien tik su lytiškumu? Tad ar neišniekina ikonos žmonių gãlvos, prigrūstos tokių fantazijų?  

Nesakau, kad esu bet kokio aktyvizmo apologetė – jis neretai atstumia vulgarumu, nes naudoja tiesioginius simbolius ir reikalavimus skelbia skambiai, ironiškai, nesikuklindamas, be subtilybių. Kerta iš peties, ir neretai pro šalį arba bent jau neskoningai. Vengiu literatūros ir vizualinių kūrinių, kuriuose naudojami perdėm tiesmuki krikščioniški simboliai. Dėl to, kad tai dažniausiai banalu. Dievo klausimas pernelyg sudėtingas, kad jo sprendimas tokiomis primityviomis priemonėmis darytų įspūdį. Prieš kelerius metus nuskambėjęs dizainerio, ironiškai panaudojusio Marijos ir Jėzaus atvaizdus atvejis manęs nepapiktino, bet ir nesukėlė estetinių simpatijų. Čenstakavos Dievo Motinos plakatas yra apie kitką – tai svarbus politinis pranešimas, kad Bažnyčia ir LGBT galėtų sugyventi taikiai. Neseniai peržiūrėjau 2010-ųjų ir 2016-ųjų metų eitynių „Už lygybę!” vaizdo įrašus. Nors abu įvykius skiria vos šešeri metai, skirtumas tarp žmonių elgesio, užfiksuoto toje dokumentikoje, yra stulbinantis. Tai reiškia, kad visuomenė žaibiškai civilizavosi. Jai nebūdingu tempu. Jeigu 2010-aisiais protestuoti prieš eitynes atėjo didžiulė agresyvių žaliūkų minia, tai 2016-aisiais tokių jau buvo likusi saujelė, ir tie patys labiau priminė politinius vargetas.

Naujajame François Ozono filme „Ačiū Dievui“ nagrinėjama pedofilijos Bažnyčioje problema. Bažnyčios poziciją pradžioje net truputį atjauti – Vakaruose tokius reikalus padeda tvarkyti supratinga psichologė, o kardinolas kunigo nusikaltimų viešinti veikiausiai negali dėl to, kad yra saistomas išpažinties paslapties. Neabejoju, kad ir pas mus būta, o ir tebėra tokių vyskupų. Filme vaizduojami pedofilijos aukų tėvai dažniausiai arba nesupranta įvykio tragedijos, arba visiškai ignoruoja tą faktą (matyt, jiems baisu pasijausti nusikaltimo bendrininkais). Taip pat ir broliai, seserys, kiti artimieji – jiems tai atrodo paprasčiausiai nereikšminga. Ir tai vyksta Prancūzijoje, kurioje šeimyniniai pokalbiai už stalo vyksta daug kultūringiau, negu pas mus, diskutuojama be tamsuoliškos leksikos. Iš filmo veikėjų dinamikos pamatai, kokia svarbi aukoms toji likimus lėmusi trauma, kaip smarkiai ji buvo išstumta iš atminties, o po to, grįžus prie įvykio, susidomima vien tik ja, viskas ima suktis tik aplink ją. Žiūrėdama galvojau, kad panašiai už savo teises Lietuvoje galėtų kovoti ir LGBT asmenys, išreikšdami savo artimiesiems ne pasyvų nuolankumą, bet teisėtą pyktį, netgi įniršį, kai susilaukia iš jų nelygiateisiškumo, gėdinimo, paniekos. Kunigų pedofilijos mastas gal nebūtų toks didelis, jei ne aklas tikinčiųjų paklusnumas dvasininko autoritetui. Tos nuodėmingos aklybės ir šimtmečių epifanijomis teisinamo klusnumo šiandien turime dar labai daug. 

Prieš rinkimus Bernardinų šventoriuje proklamacijas dalino Tomaševskio rėmėjai, prie Arkikatedros įėjimo – Radžvilo palaikymo komanda. Abiejuose spaudiniuose apeliuota į tikras katalikiškas vertybes, bet tose erdvėse jų reklama atrodė apgailėtinai, net įžeidžiai, o sąmoningesni tikintieji, nugirdau, ketino dėti tuos spaudinius į makulatūros dėžę ir keisti į tualetinį popierių. Mes, katalikai ir LGBT asmenys bei jų artimieji, pakentėme ir toleruojame dar ne tiek įvairių absurdiškų indoktrinacijų. Jeigu mūsų vaikai katalikiškais dorinio ugdymo kanalais negautų informacijos, kokia defektyvi yra „netaisyklinga“, nepilna ar netradicinė šeima, gal užaugtų daug sveikesniais žmonėmis. Sveikesniais už mus, nes mes vis dar bijome tam pasipriešinti. Tačiau žmogaus keliai – ne Dievo keliai, o Dievo mintys, pasak psalmės – nesuvokiamos ir nesuskaičiuojamos kaip smėlio grūdeliai. Verta kreiptis į Dievo Motiną – nėra ji tokia naivi, kad kabėtų šventyklose vien dėl grožio ir sūpuotų mus užsimiršimo pusmėnuliu.  

Giedrės Kazlauskaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.