Kultūra

2019.05.15 14:18

Lodzė: pirmoji privati gatvė mieste ir prestižinė kino mokykla (II dalis)

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2019.05.15 14:18

Art deco stilius Lenkijoje labai skyrėsi nuo vyravusio kitose šalyse. Tai nebuvo tipinis amerikietiškas ar vakarietiškas, auksu aptekęs art deco. Lenkijoje šis stilius rėmėsi liaudies tradicijomis, Zakopanės stiliumi, tautiškumu. O ketvirtajame dešimtmetyje atėjo metas, kai Lenkija norėjo išskleisti sparnus, pasirodyti pasauliui. Apie tai – LRT PLIUS laida „Stop juosta“, kurios maršrutas nr. 84 – Lenkija, Lodzė.

Tarpukariu tapo laikinąja sostine

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lodzė – antras pagal dydį Lenkijos miestas. 1939 m., nacių okupacijos metais, išoriškai miestas lyg ir nenukentėjo, bet prarado daugiau kaip pusę savo gyventojų: Lodzėje buvo įrengtas antras pagal dydį Lenkijoje žydų getas, apie 150 000 lenkų ir apie 200 000 žydų buvo nužudyti, nemažai lenkų, daugiausia inteligentų buvo brutaliai deportuoti, o į jų namus buvo atkelti „repatriavę“ vokiečiai.

Kai po karo Varšuva buvo sugriauta, Lodzė tapo savotiška Lenkijos laikinąja sostine. Nors šis statusas nebuvo įtvirtintas oficialiai, kurį laiką čia rezidavo Lenkijos vyriausybė ir valstybinės institucijos. Prasidėjus Varšuvos atstatymui, sostinės persikėlimo į Lodzę buvo atsisakyta.

Pažangiausia buveinė Europoje

Su istoriku Tomašu Blaščeku ir paveldo specialiste Aleksandra Štuka Tulinska LRT PLIUS laida „Stop juosta“ keliauja į Stanislovo Moniuškos gatvę, kuri ankščiau vadinosi Meyerio pasažu. Čia gyveno vienas turtingiausių Lodzės fabrikantų – Ludwikas Meyeris. Šioje gatvėje stovi  moderniosios architektūros pastatas, priklausantis Lenkijos krikščioniško jaunimo asociacijai.

„Įdomu tai, kad Meyerio pasažas buvo pirmoji privati gatvė Lodzėje, o už įvažiavimą reikėjo mokėti. Tai – pirmoji gatvė Lodzėje su telefono linija ir nuosava kanalizacija. Pasažo gyventojai čia gyveno gan prabangų gyvenimą. Jie nusipirko sklypą ir nusprendė pastatyti geriausiai aprūpintą, technologiškai pažangiausią buveinę Europoje“, – pasakoja paveldo specialistė.

Pastato architektas – Stanislovas Lisovski (1935 m.) Tiesa, kai buvo pradėta ieškoti sklypo naujam pastatui, krikščioniškoji asociacija nebuvo lenkiška, todėl negavo leidimo statytis pagrindinėje miesto gatvėje.

„Lodzei tapatybės klausimas visada buvo opus – šis miestas ne visai lenkiškas. Tai miestas, statytas žydų, vokiečių, rusų ir tik dalinai lenkų. Todėl tarpukario metais lenkiškumas buvo dažnai pabrėžiamas“, – teigia A. Štuka Tulinska.

Pasak istoriko Tomašo Blaščeko, Lodzės lenkiškumas susijęs su 3 veiksniais – valstybe, bažnyčia ir kariuomene. „Būtent ši trejybė turėjo suteikti Lodzei lenkiškumo“, – pasakoja istorikas.

Šiandien pastatas – tarsi užšaldytas,  laukia naujo starto. Prieš keletą metų buvo pasiūlyta šią erdvę perdaryti į muzikinį klubą,  tačiau pastatas įtrauktas į saugomų objektų registrą. „Dėl lėšų stygiaus čia buvo vykdomi tik smulkūs remonto darbai. Visa gelžbetonio  konstrukcija, apdailos elementai išliko“, – tikina paveldo specialistė.

Organizacija užsiėmė lenkų jaunuolių švietimu, kultūrine veikla, bet labiausiai buvo akcentuojama kūno kultūra. 1936 m. šiuose rūmuose pradėjo veikti pirmasis Lenkijoje uždaras plaukimo baseinas, kuriame pradžioje sportuodavo tik vyrai. Organizacijos veikla buvo nutraukta Antrojo pasaulinio karo metais. Tiesa, vėliau atnaujinta, bet atėjus sovietams vėl uždrausta. Tuo metu čia įsikūrė jaunimo kultūros namai, o krikščioniškoji jaunimo organizacija šį pastatą atgavo tik 1993 m.

Turtingas modernizmas ir siekis išskleisti sparnus

LRT PLIUS laidos „Stop juosta“ komanda taip pat keliaus prie buvusio Tomašovo fabriko. Dirbtino šilko fabriko gyvenamasis namas buvo pastatytas 1938 m. Architektai – Izaakas Gutmanas ir Ludwikas Oli. Iš Lodzės kilę architektai – Varšuvos politechnikos absolventai.

Tai – gana modernistinis pastatas Lodzės namų fone. Pastatas užima du sklypus ir buvo pastatytas konkrečiai įmonei, kuri gamino medvilnės gaminius, o vėliau tapo Tomašovo dirbtinio šilko fabriku. Pastate matomas turtingas modernizmas. Paprastai modernizmui būdingi  paprasčiausi sprendimai, medžiagos, funkcionaliausi, palankiausi žmogaus sveikatai sprendimai. O čia funkcionalūs sprendimai kartais užleisdavo vietą prabangesnėms medžiagoms, įdomesniems interjero sprendimams. Tarpukario Lenkijos architektūrai būdingi du etapai. Pirmajam etapui trečiajame dešimtmetyje buvo būdingas troškimas grįžti prie statybos tradicijų, kurių ilgam buvome priversti atsisakyti.

„Net art deco stilius Lenkijoje buvo kitoks, palyginus su kitomis šalimis. Tai nebuvo tipinis amerikietiškasis ar vakarietiškasis auksu aptekęs art deco. Lenkijoje šis stilius rėmėsi mūsų liaudies tradicijomis, Zakopanės stiliumi, tautiniu stiliumi. O ketvirtajame dešimtmetyje atėjo toks metas, kai Lenkija norėjo išskleisti sparnus, pasirodyti pasauliui. Svarstėme apie savo kolonijas, statėme Lenkijos imperiją, didžiulius laivus kelionėms po pasaulį, ir siekėme skelbti Lenkijos galybę“, – pasakoja paveldo specialistė A. Štuka Tulinska.

Kino miestas

Nedaug kas žino, kad Lodzė – ne tik tekstilininkų, bet ir kino miestas. Čia įkurta kino mokykla – viena seniausių ir prestižiškiausių kino mokyklų Europoje. Šioje mokykloje ketino studijuoti ir buvęs akmenskaldys, žinomiausias kino veidas ir režisierius Janas Himilsbachas. Vienas pirmųjų jo vaidmenų  komedijoje Kruizas. Kino mokyklos absolventai – Andžėjus Vaida, Kšystofas Zanusis, Romanas Polanskis, pasak kurio tai  buvo ir bus didelių ambicijų ir užsispyrusių žmonių mokykla.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius