Kultūra

2019.05.15 17:20

Rimvydas Stankevičius: menuose ieškau apsvaigimo, tik ne to, koks būna nuo „šnapso“

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.05.15 17:20

Poetas Rimvydas Stankevičius savo eilėraščius jau ne kartą pavadino „plytomis“. Ne veltui – jo kūryba negyvena vien knygose. Iš poetinių „plytų“ metų pradžioje aktorius Andrius Bialobžeskis pastatė poetinį spektaklį „Valhala. Poetiniai išsitardymai“, o dabar sėkmingai įvykdytą misiją – paversti eiles tapybos darbais – pristato dailininkas Eugenijus Marcinkevičius. Apie poezijos transformacijas ir menų sintezę LRT.lt pasakoja abudu autoriai, kuriuos dabar galima vadinti ir draugais.

– Rimvydai ir Eugenijau, kaip susipažinote ir kas atvedė iki vakaro, kuriame pristatote savo kūrybos duetą?

Eugenijus Marcinkevičius: Kaip dažniausiai nutinka – atsitiktinai. Man į rankas pakliuvo Rimvydo eilėraštis „Snaiperis. Pakliuvo... ir tiesiog „trenkė“. Nežinojau Rimvydo kaip poeto, bet pradėjau domėtis ir skaityti daugiau. Panevėžyje, „A galerijoje“ vyksta projektas „Du autoriai, vienas kūrinys“. Man visuomet norėjosi jame sudalyvauti būtent su poetu, todėl, prisiruošęs, paskambinau Rimvydui.

Rimvydas Stankevičius: Sulaukiau Eugenijaus skambučio, taip susipažinome ir jau tą pirmąjį kartą kalbėjomės gal valandą. Retai taip būna. Bet, kai ketini eiti į bendrą kūrybinį lauką, turi patikrinti vienas kitą. Kalbėjomės ir supratome, kad mums patinka tie patys filmai, tos pačios knygos. Kad noriu dirbti su Eugenijumi, supratau akimirką, kai išgirdau, kad mėgstamiausias jo filmas – Andrejaus Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“.

Man užsidegė žalia lemputė, kaip yra buvę su Sauliumi Mykolaičiu. Tai akimirka, kai supranti, kad tavo ir kito žmogaus dvasinė kraujo grupė – ta pati. Kai su Eugenijumi susitikome Vilniuje ir aptarėme reikalus, suvokėme, kad vieno paveikslo čia neužteks...

 

– Kiek laiko trunka jūsų bendravimas, o kartu gimsta Eugenijaus tapybos darbai?

E. Marcinkevičius: Apie pusmetį. Ir tuos pusę metų aš gyvenu Rimvydo poezija. Taip atsirado jau 11 tapybos darbų.

R. Stankevičius: Mes nujaučiame, kad visi menai iš tiesų yra apie tą patį, skiriasi tik raiška. Tą skirtingų menų sintezę atrasti bandė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti. Tai kaip Hermano Hessės „Stiklo karoliukų žaidimas“. Man buvo netikėta, kai pamačiau Eugenijaus darbus ir supratau, kad jo kūrinių ir mano eilėraščių nuotaikos – tos pačios.

Kaip Andrius Bialobžeskis iš mano eilių, tarsi plytų, pastatė spektaklį, savo bažnyčią, taip Eugenijus tai padarė savo tapyba. Dėl to jaučiuosi labai gerai, nors tame yra ir tuštybės. Tačiau kiekvienas jaučiasi gerai, kai yra reikalingas, atrastas ir suprastas. Tai labai svarbu. Manau, kad mus su Eugenijumi suvedė Dievas arba, kitaip sakant, mūzos. Kažkokia aukštesnė jėga, kuriai rūpi grožis.

– Eugenijau, kuo jums svarbi Rimvydo kūryba?

E. Marcinkevičius: Man atrodo, kad Rimvydas tarsi stovi tarpduryje, nusisukęs į tą pusę, kur mes nieku gyvu negalime patekti. Savo poezija jis mums pasako, kaip ten yra. Rimvydo poezija paaiškina, ji tarsi aiškiaregė. Parodo, ką galbūt jauti ir nujauti, bet neužfiksuoji, pats negali pasakyti.

– Koks yra šių tapybos darbų tikslas?

E. Marcinkevičius: Tai vertimas iš verbalinio meną į vizualų meną. Aš šiuo atveju – vertėjas.

R. Stankevičius: Sakyčiau, kad tai ne vertimas, o atsakas. Marcelijus Martinaitis yra parašęs eilėraštį „Severiutės rauda“, kuris tobulas. Bet štai atėjo Vytautas Kernagis ir parašė eilėraščiui melodiją, ir tai suskambo visiškai kitoje erdvėje. Šiuo atveju Eugenijaus darbai – tarsi dainos kurtiesiems. Kaip minėjau, menų sąskambis visuomet labai įdomus. Reikia dviejų šampano taurių, kad pasigirstų lemtingas garsas „dzingt“!

– Esate skirtingų meno rūšių atstovai, susitikę kūrybinei bendrystei. Rimvydai, ko ieškote dailėje, ir ko jūs, Eugenijau, ieškote poezijoje?

R. Stankevičius: Nesu gilus tapybos žinovas, bet ieškau to paties, kaip visuose menuose – galimybės apsvaigti. Ir apsvaigti ne kaip nuo „šnapso, o nuo skrydžio.

E. Marcinkevičius: Man poezijoje užtenka dviejų gražiai sulipdytų žodžių, kurie „trenkia“. Galiu nesuprasti viso eilėraščio, bet jei yra bent keli gražiai sulipdyti žodžiai, kurie paveikia, jau esi kaip danguje.