Kultūra

2019.05.13 18:18

Tapybos klasiko Savicko 100-metis: brangiausių žmonių netektis užnuodijo gyvenimą

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.05.13 18:18

Sekmadienį, gegužės 12-ąją, sukako lygiai 100 metų, kai Kopenhagoje gimė lietuvių tapybos klasikas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, menotyros daktaras Augustinas Savickas. Kelias dailininkų kartas lyg tiltas susiejusi asmenybė buvo nepaprastai įdomi, ironiška (dažniausia savo atžvilgiu) ir, kiek leido ana santvarka, – laisva.

A. Savickas gimė diplomato, rašytojo, lietuvių prozos modernintojo Jurgio Savickio ir gydytojos stomatologės Idos Trakiner šeimoje. Prieš tai, 1917-aisiais, taip pat Danijos sostinėje pora susilaukė sūnaus Algirdo.

Puikų išsilavinimą įgijusių, Europą išmaišiusių brolių likimai susiklostė skirtingai. Jaunėlis, Augustinas Savickis, pasikeitęs pavardę ir tapęs Savicku, pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją. Dirbo akmenų skaldyklose, buvo Lietuviškosios šaulių divizijos karys. Vėliau tapo vienu žymiausių Lietuvos dailininkų, menotyros mokslų daktaru.

Vyresnysis, Algirdas Savickis, po studijų Vokietijoje ir Šveicarijoje mokėsi tapybos pas prof. Justiną Vienožinskį, dėsčiusį Kauno meno mokykloje. Savanoriškai pasitraukė į Kauno getą paskui žmoną žydę Juliją ir įdukrą Reginą. Ten jį nušovė lietuvis sargybinis.

Pakirstas lietuvio šūvio

Netiesioginė šio įvykio liudininkė Kauno gete buvo literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė. LRT.lt ji teigė, kad ją, tada – dar paauglę, labai sukrėtė Algirdo gyvenimo drama.

„Jis buvo nuostabus, gražus jaunas vyras. Labai gerai jį prisimenu. Galėjo neiti į getą, likti su šeima. Algirdą tikrai būtų išslapstę, nors jis ir pusiau žydas. Beje, visai nebuvo panašus į žydą. Kiek prisimenu, buvo šviesiaplaukis. Tikras lietuvis“, – į šiurpų gyvenimo tarpsnį prisiminimais leidosi I. Veisaitė.

Jos mama buvo nužudyta gete. Tėvas tuo metu buvo išvažiavęs. Mergaitę globojo seneliai ir teta, tėvo pusseserė Raisa Šteinaitė-Bronšteinienė ir seneliai.

„Augustino ir Algirdo mama labai draugavo su mano teta. Jos abi buvo dantų gydytojos ir gal net bendraamžės. Mano teta Idą labai gerbė. Sakydavo man, kad Ida buvo ištekėjusi už rašytojo J. Savickio ir turi du sūnus. Ir kad yra išsiskyrusi. Ją labai gerai prisimenu, mačiau kelis kartus. Bet aš buvau vaikas, dešimtmetė, tad į mane niekas per daug dėmesio nekreipė“, – pasakojo I. Veisaitė.

Anot pašnekovės, I. Trakiner-Savickienė pasirodydavo gete, susitikdavo su teta Raisa. Paskui kažkur pradingdavo. Ją slapstė vyro J. Savickio artimieji. O Algirdas, pasak I. Veisaitės, prižiūrėjo daržus, buvusius prie geto tvoros. Sodino bulves, taip prasimanydavo maisto.

„Vieną dieną netikėtai sužinojome, kad jį nušovė. Kiek prisimenu, o, manau, prisimenu teisingai, aplink vaikščiojo ginkluotas sargybinis su prieškario Lietuvos kariuomenės uniforma. Jiedu išsikalbėjo. Matyt, Algirdas paklausė, kaip tam negėda tarnauti naciams. O tas išvadino Algirdą žydberniu ir nušovė“, – pasakojo I. Veisaitė.

Algirdas buvo palaidotas geto kapinėse. Irena prisimenanti, kad antkapio lentelėje buvo užrašyta „Liūdi žmona ir duktė“. „Girdėjau, kad jos abi išvažiavo, palikusios šitą kapelį. Kur jos dingo – nežinau. Jų gerai nepažinojau, – sakė I. Veisaitė. – Tą moterį prisimenu, man atrodė labai liekna, negraži. Galbūt vyresnė už Algirdą. Visi gete stebėjosi, kad jis ją įsimylėjo. Tada buvau 13 metų mergaitė. Tiek aš ir žinau.“

Algirdo žmona

Kaip prisiminimų knygoje „Žalia tyla“ rašo Augustinas Savickas ir kaip tvirtino brolienė, Algirdą pašovė lietuvis geto sargybinis Kučinskas. Dvi valandas jis niekam neleido prieiti prie sužeistojo. Algirdui buvo peršauti plaučiai, kulka išėjo pro nugarą, todėl būta vilties, kad vyras išgyvens. Tačiau paaiškėjo, kad šovinys kliudė nugarkaulį. Algirdas buvo suparalyžiuotas, nevaldė kojų. Išgyvenęs dar dvidešimt valandų mirė.

1944-ųjų vasarą Julija Savickienė su dukra atsidūrė Štuthofe. Joms išgyventi padėjo rašytojas Balys Sruoga, tada jau dirbęs lagerio raštinėje. 1963 metais Algirdo žmona šiuos faktus atskleidė „Švyturio“ žurnalui paprašiusi: „Parašykite apie mano vyrą. Jis buvo nuostabus žmogus.“

Idos likimas

Gražuolė Ida kilo iš Sankt Peterburgo žydų fabrikantų šeimos. O šių protėviai dar anksčiau buvo atsikraustę iš Lietuvos.

Antrasis pasaulinis karas, tėvų skyrybos, antroji Jurgio santuoka su sekretore Inge Geisler išsklaidė šeimą. Rašytojas liko gyventi Prancūzijoje, Žydrojoje pakrantėje. I. Trakiner-Savickienė jau prasidėjus karo veiksmams su Augustinu iš Prancūzijos per Belgiją grįžo į Lietuvą.

1944 metų pavasarį ji išėjo iš geto, slapstėsi pas Savickių pažįstamus. Kai nebepakėlė vienatvės, išsiskyrimo su jaunėliu sūnumi Augustinu, savo globėjo Juozo paprašė ją pavėžėti iki Seredžiaus – iš ten trauksianti į Kauną ir baigsianti slapstytis.

Vežama vežimu vis mėginusi rašyti laišką sūnui Augustinui. Tada abu atsisveikinę, apsikabinę. Ant Seredžiaus kalno stovinčios moters, apsigobusios skara, vaizdas išliko Juozo prisiminimuose. Motina Ida ryžosi atimti sau gyvybę 1944 rudenį. Vokiečių kariuomenei jau bėgant iš Lietuvos teritorijos.

Dailininkas Augustinas Savickas visą gyvenimą kankinosi dėl brolio žūties, ilgėjosi motinos, kuri galėjo išlikti gyva, tačiau pati pasirinko mirtį. Jis vienintelis liko gyvas, ir šie išgyvenimai negalėjo neatsiskleisti pačioje Savicko tapyboje.

Iš atminties

Algirdas ir Augustinas nuo mažumės linko į dailę, gyveno apsupti meno. Jų tėvas Kaune vadovavo Valstybės teatrui, tad namus nuolat lankė aktoriai, menininkai. Jei ne ankstyva mirtis, Algirdas, spėjama, būtų tapęs žymiu dailininku, ne mažiau garsiu už brolį Augustiną. Jis yra palikęs keturis tapybos darbus, vienas jų dabar restauruojamas.

Su brolių kūryba šiuo metu galima susipažinti Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre eksponuojamoje parodoje „Kartos ir likimai“. Joje glaudžiasi ir J. Savickio tapytas natiurmortas, vienintelis atitekęs šeimai. Taip pat kelios Augustino sūnaus Raimundo Savicko drobės ir anūkės Ramunės sukurtas senelio Augustino portretas. Jį menininkė tapė po dailininko mirties, iš atminties.

Madam

„Vagos“ leidyklos dailės leidinių redaktorė Laima Patriubavičienė redagavo A. Savicko reprodukcijų albumą. Jis dienos šviesą išvydo 1979 metais. Dailininkas monumentaliam leidiniui parašė tekstą.

Kai knyga buvo parengta leidybai, „Vagos“ dailės leidinių redakcijos vadovė Judita Grigienė įteikė Augustinui peržiūrėti antrą korektūros egzempliorių.

Užuot žymėjęs jame, savo pastabas A. Savickas surašė popieriaus lape. Kiekvieną pradėdamas taip: „Madam, tokiame puslapyje siūlyčiau pataisyti taip ir taip“. Pamato vėl kokį neatitikimą ir lape pažymi: „Madam, tokiame ir tokiame puslapyje...“ Pastabų A. Savickas prirašė 30-yje lapų, kiekvieną eilutę pradėdamas „Madam...“

Prisiskaičiusi tokių kreipinių L. Patriubavičienė dailininko paklausė: „Maestro, kodėl jūs į mane kaskart kreipėtės „Madam“? Būtų pakakę vienintelio.“ A. Savickas atsakė: „Aš – mandagus.“

Burtai

Kita istorija dėjosi jau pasirodžius albumui. Norėdamas atsidėkoti dailininkas visus, prisidėjusius prie knygos atsiradimo, pakvietė į savo dirbtuvę. Pavaišinti Augustino žmonos Lizos „Vagos“ darbuotojai traukė burtus dėl A. Savicko paveikslėlių. Visi buvo labai patenkinti.

Tik albumo maketo autorius dailininkas Alfonsas Augaitis – nelabai. Liko skeptiškas. „Savickas mums padovanojo ne pačių geriausių darbų – iš darbinių atliekų“, – sakęs jis.

O A. Savicką, matyt, tuo metu jau graužusi sąžinė, kad tokio vykusio albumo maketuotojui padovanojęs ne visai vertą darbą. „Gal jūs paveikit tą Augaitį? Tegul jis man grąžina aną paveikslą, aš jam duosiu kitą“, – prašė dailininkas L. Patriubavičienės.

Ką darys A. Augaitis? „Negaliu grąžinti, nes jį truputėlį patobulinau“, – atsakęs tas. Gerai žinodamas A. Savicko stilistiką, koloritą, ėmė ir gautąjį paveiksliuką šiek tiek paspalvino – pagerino. Mainai neįvyko.