Kultūra

2019.05.12 13:23

Libertas Klimka. Apie gegutę tautosakoje ir tikrovėje

Libertas Klimka,etnologas2019.05.12 13:23

Tautosakoje esama daug sakmių, legendų ir dainų apie raibąją gegutę, kurios vardu ir šis gražiausias pavasario mėnuo pavadintas. Paukštė tokia skirtinga nuo kitų. Gal iš čia ir tikėjimai, kad ji galinti daug ką išpranašauti.

Mat kitados manyta, kad gegutės balsu pati likimo deivė Laima prabylanti. Kaimo merginos, pirmą kartą tais metais gegutę išgirdusios, klausdavo, kiek gi joms likę metelių iki martavimo, taigi iki ištekant: Pakukuoj, gegele, pavairuoj, Ant žalio berželio sėdėdama, Man jaunai metelius skaitydama, Ar daug man metelių prieg motinai, prieg tikrajai, Ar dveji, ar treji, ar ketveri?

O piemenėliai gegutės pasiklausdavo, kiekgi jiems dar teks paskui kiaulės uodegą bėgioti. Kaip toje dainoje: Pilka gegutala, Aukštam medely tupėdama, Žaliam krėslely sėdėdama, pakukuok, pakukuok, Keli meteliai reiks man ganyti, pakukuok, pakukuok.

Tik galadieniams senukams gegutė paskutiniuosius metelius suskaičiuojanti... Gali ši paukštė ir įsigysimus turtus išskaičiuoti, bereikia tik užklausti. Ir visų metų sėkmę gegutė „išrokuoja“. Jei pavasarį pirmą kartą ji užkukavo jau sulapojus medžiams, metai bus geri, derlius dosnus; o jei „ant nuogų šakų“ – sunkūs, nesėkmingi. Patarlė sako: Kad vargų nebūtų, tai ir gegutė nekukuotų. Dar svarbu, kaip tas pirmasis „kukū“ žmogų užklumpa: ar nešant pilnus kibirus, pilnus krepšius, ar gerai nusiteikusį, kišenėje pinigus žvanginantį. Smagu būdavo išgirsti jos pirmąjį užkukavimą būnant su draugais ar subuvime, – tie metai bus linksmi. Blogiau, jei užkukuoja anksti rytą, pusryčių dar nevalgius, „ant tuščios“ – tai vis ko nors pristigs, vis atsiras priežasčių būti nepatenkintam.

O jei raiboji kukuodama skraido palangėmis, nutupia ant trobesių kraigo – tai pranašauja šeimai nelaimę, gal net kurio šeimynykščio mirtį; jei praskrisdama nusikvatojo – šeimininkų dukra gali susilaukti pavainikio. Tačiau likimą, kurį gegutė „iškukuoja“, galima kiek ir į savo pusę pakreipti. Ką merginai daryti, jei patikęs vaikinas vis praeina prošal? Tereikia įsidėmėti medį, kuriame pirmąkart kukavo gegutė, prieiti prie jo atbulomis, prisišlieti prie kamieno, atžagaria ranka nusilaužti šakelę. Tada pasidaryti iš jos kabliuką; ir per kurią gegužinę nemačiomis kepštelti mielojo drabužius, – viskas pasikeis į gerą.

Gegutės gebėjimu pranašauti žmonės pateisina tai, kad ji nesuka lizdo, neperi ir nemaitina gegužiukų, sakoma: Ana netur laiko – tur kukuoti. O apskritai gegutės balsas lietuviams atrodo liūdnas, lyg našlaitės skundas: Oi tu gegutėle, Biedna našlaitėle, Oi, ko tu kukuoji, Gailiai aimanuoji? Šis motyvas siejasi su istorinio pobūdžio dainomis, padavimais ar baladėmis, kur dievai paverčia gegute mergelę, liūdinčią kare žuvusio mylimojo. Dainoje „Per tiltą jojau, nuo žirgo puoliau“ – jos Lietuvos teritorijoje užrašyti net 804 variantai – prie žuvusiojo kario gedėti atskrenda trys gegutėlės – žmona, sesuo ir motina. Ir kukuoja jos tris dieneles, tris savaitėles, tris metelius…

Vienoje baladėje, rašytojo Vinco Mickevičiaus-Krėvės išgirstoje Dzūkijoje, pasakojama, kad gegutė apraudanti savo moteriškąją laimužę. Senų senovėje galingas kunigaikštis turėjęs vienturtį labai mylimą sūnų. Jį apvesdino su pačia gražiausia krašto mergele. Jaunieji vienas kitą labai mylėję ir laimingai gyvenę. Užpuolus priešui, tėvas išsiuntęs sūnų į karą, iš kurio jis negrįžęs, žuvęs mūšyje. Martelė verkusi dieną ir naktį, priekaištaudama Dievui, kam palikęs ją našlele. Raudodama kalbėjo, kad jei sparnelius turėtų, toli girion nulėktų, savo bernelį surastų. Anyta ėmusi drausti verkavimą, ogi šešuras pritaręs skundui. Tada Dievo valia jis pavirtęs paukščiu kukučiu, o marti – gegute; abu išlėkę girion bernelio kapo ieškoti...

Etnografas Liudvikas Jucevičius 1846 m. išleistoje knygoje „Lietuva: jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“ pasakoja graudų padavimą apie tris brolius – didžiojo kunigaikščio Kęstučio karius. Negrįžo jie iš žygio prieš piktuosius kryžiuočius, tik žirgai parbėgo vieni namo. Jų sesuo iš netekties skausmo tiek girioje raudojo ir aimanavo, kad Aukščiausiasis pavertė ją geguže. Ir nuo to laiko kiekvieną pavasarį, tuo metu, kada žuvę broliai, ji išliejanti skausmą savo ir liūdnai kukuodama apraudanti jų mirtį.

Kitados būta jaunimo tradicijos, išgirdus pirmąkart gegutę, susirinkti į vakaronę. Ši prosenoviškoji Gegutės šventė taip pat aprašyta L. Jucevičiaus raštuose. Šventė prasidėdavusi „brolelių“ rinkimu. Kiekvieną merginą iš eilės sodindavo užrištomis akimis į ratelio vidurį. Vienas po kito priėję vaikinai imdavo už rankų ir dainuodavo: Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū! Sėdinčioji turėdavo iš balso atspėti tris. Po to atsirišdavo akis, šokdavo su savo išrinktaisiais, keisdavosi dovanėlėmis. Nuo Gegutės šventės visus metus vadindavo juos broleliais, o šie ją – seseria; pagelbėdavo vieni kitiems, padėdavo bėdoje ar darbuose, o svarbiausia – saugodavo nuo skriaudos. Tikėtina, kad toks paprotys susiformavo tolimais istoriniais laikais, kai priešų – kryžeivių, totorių – būriai bastydavosi po Lietuvą. Tad nepaprasta ta miškų paukštė; jos balse – netgi mūsų istorijos aidai...

Sakoma, kad gegutė nustoja kukuoti po Petrinių: ar tai pavirstanti raibuoju vanagėliu, ar tai užspringstanti miežio akuotu – šie javai tuo metu pradeda plaukėti. Tada sakoma: „Kurčias miškas be gegutės.“ Šiame priežodyje – ir apgailestavimas, kad vasara taip greit prabėga...

Iš mitologinių erdvių nusileidus į realybę, belieka pridurti, kad gegutė (lot. Cuculus canorus) Lietuvoje gana dažnas paukštis. Savo išvaizda ir dydžiu kiek panaši į paukštvanagį, tik skiriasi smailiais sparnais ir dėmėta uodega. Žeme nevaikšto, skrenda greitai ir vikriai, tankiai modama sparnais. Kukuoja vien patinai, o patelės kvatojančiai kikena. Gegutė į svetimus lizdus sudeda apie 20 kiaušinių. Ir įdomu, kad jie būna panašūs į kiaušinius tų giesmininkų, į kurių lizdus yra dedami. Išsiritęs gegužiukas jau pirmomis dienomis išstumia iš lizdo šeimininko kiaušinius arba jauniklius ir palieka lizde pats vienas. O vis tik gegutė naudingas paukštis, nes naikina kenksmingus vabzdžius, o ypač – šeriuotus vikšrus.