Naujienų portalas DELFI tęsia pažintį su sostinę puošiančiais paminklais ir skulptūromis. Šįkart knygos „Vilniaus skulptūrų kelias“ autorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė padėjo apžvelgti šypseną keliančias skulptūras ir paminklus su komiškomis jų atsiradimo istorijomis.
Naujienų portalas DELFI tęsia pažintį su sostinę puošiančiais paminklais ir skulptūromis. Šįkart knygos „Vilniaus skulptūrų kelias“ autorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė padėjo apžvelgti šypseną keliančias skulptūras ir paminklus su komiškomis jų atsiradimo istorijomis.
Menotyrininkė neabejoja, kad daugelis puikiai žino šias skulptūras, bet, ko gero, ne kiekvienas yra susipažinęs su keistomis, smagiomis ir kartais anekdotus primenančiomis jų atsiradimo istorijomis.
„Sėkmės pilvas“
Romualdo Kvinto bareljefas „Sėkmės pilvas“ yra Gedimino pr. 16, ant prekybos centro sienos. Šią skulptūrą savo knygoje „Vilniaus skulptūrų kelias“ paminėjau kaip inkliuzą. Praeiviams ji gal ir nelabai pastebima, tačiau juokinga dėl to, kad pavaizduotas kaspinu aprišto vyro pilvo fragmentas. Šalia bareljefo yra užrašas, kad pilvą reikia paglostyti.
Šį bareljefą inicijavo privati įmonė, norėjusi pasekti pasauliniais pavyzdžiais ir sukurti skulptūrą, kurią paglosčius galima tikėtis prisivilioti sėkmę.
Skulptūra „Sėkmės pilvas“ paremta sena legenda, kad Vilniaus burmistras XIX amžiuje buvo susidomėjęs viena nepasiturinčia vilniečių šeima, kurioje išaugo talentingi ir sėkmingi sūnūs: vienas jų tapo pirkliu, kitas garsiu juvelyru. Burmistras stebėjosi tokia skurdžios šeimos sėkme ir pasidomėjo motinos, kaip ji augino savo vaikus, kad iš jų išaugo tokie sėkmingi žmonės. Moteris šiam atsakiusi: „Ką glostai, tas ir auga“. Vienam savo sūnui ji kas rytą glostydavo rankutes, o kitam – sūnui pirkliui – pilvuką. Taip pasakiusi, ji paglostė burmistrui galvą.
Menininkas juokavo, kad kurdamas skulptūrą įkvėpimo sėmėsi žiūrėdamas į savo pilvą.
 |
| G. Karpavičiūtės (DELFI.lt) nuotr. |
„Šuo“
2007 metais Eimantas Ludavičius sukūrė dobermanų veislės šuns skulptūrą, stovinčią Gedimino prospekte 32A. Šis kūrinys susijęs su komiška istorija apie vagystes. Toje vietoje seniau buvo įmonė „Mineraliniai vandenys“, kuri įsigijo menininko Svajūno Kižio instaliacijos dalį – natūralaus dydžio dobermano veislės šuns skulptūrą ir ją pasistatė prie įėjimo kaip sargybinį. Praeiviai netruko ją pamėgti, netgi buvo keletas bandymų pavogti skulptūrą, todėl šeimininkai turėjo prirakinti ją grandine. Deja, vieną naktį ilgapirščiai vis tiek ją pavogė.
2006 metais toje vietoje įsikūrė optikos salonas, kurio atstovai užsakė E. Ludavičiui sukurti išskirtinį meninį akcentą. Skulptorius pasiūlė papuošti ne interjerą, bet eksterjerą ir susieti šios vietos praeitį su dabartimi. Taip jis pasiūlė idėją prie įėjimo pastatyti naujo akiniuoto dobermano skulptūrą.
Menininkas ją kūrė pagal gyvo šuns prototipą. Naujoji skulptūra labai greitai užsitarnavo praeivių ir netgi jų augintinių simpatijas. Pro šalį einantys šunys visada suklūsta pamatę akiniuotą dobermaną, apuosto. Praeiviai mėgsta ją glostyti ir fotografuoti. Socialiniame tinkle „Facebook“ šiam akiniuotam šuniui netgi yra sukurtas asmeninis profilis, turintis kelis šimtus sekėjų.
Dobermano šuns veislė atspindi dešimto dešimtmečio aktualijas, kai Lietuvoje vyravo permainų laikas, kapitalizmas, maištingi treninguoti skustagalviai ir jų augintiniai dobermanai arba pitbuliai, o eidamas gatve privalėjai atsargiai dairytis.
Vilniaus Gaono paminklas
Jokiu būdu negalima sakyti, kad tai linksmas ar juokingas paminklas. Jis skirtas didžiam mąstytojui Gaonui Elijahui, kuris judaizmo istorijoje įnešė didžiulį intelektualinį indėlį. Dėl jo Lietuvos sostinė netgi buvo vadinama Šiaurės Jeruzale.
Netoli Vyčio Nemunėlio mokyklos, kur dabar stovi „Vilniaus Gaono biustas“, buvo senoji miesto sinagoga, galutinai sugriauta 1957 metais. Skulptūros kontekstas nėra linksmas. Tačiau jos atsiradimo istorija turi komiškų nesusikalbėjimo aspektų, apie kuriuos daugelis galbūt nežino.
Originalus Gaono biustas buvo sukurtas sovietmečiu, kai religinės temos buvo uždraustos, o su religija susijusioms asmenybėms sukurti paminklą – buvo tarytum recidyvistinis aktas. Todėl autorius, žinomas skulptorius Teodoras Kazimieras Valaitis, eksponuodamas skulptūrą vienoje parodoje buvo priverstas ją pavadinti „Senu žmogumi“. Vėliau net pasigirdo interpretacijų, kad šis biustas skirtas Karlui Marksui.
Autoriui tragiškai mirus, gipso biustą savo namų palėpėje saugojo jo našlė dailininkė Marijana Bruni-Valaitienė, rusų rašytojo ir poeto Konstantino Balmonto anūkė. Sklando legendos, kad ponia Valaitienė esą naudodavo skulptūros viršugalvį virtuvėje arbatinukui pasidėti. Po to, kai našlė persikėlė gyvent į kitą būstą, Vilniaus Gaonui skirta skulptūra iš palėpės netikėtai dingo. Jos modelis išliko tik nuotraukose.
Artėjant Gaono 200-osioms mirties metinėms, Valaitienės antrasis vyras, taip pat skulptorius Gediminas Kavaliauskas pasiūlė pastatyti paminklą garbiajai asmenybei, remiantis išlikusiomis jo biusto fotografijomis. Tam darbui atlikti buvo pasikviestas kitas žinomas skulptorius Mindaugas Šnipas, kuris yra įgyvendinęs ir paminklą LDK kunigaikščiui Gediminui Katedros aikštėje (pagal Vytauto Kašubos projektą). Viskas būtų tarsi gerai, skulptūrą talentingas skulptorius atkūrė, tačiau žydų bendruomenėje dėl šios lietuvių iniciatyvos kilo nepasitenkinimas, kadangi judėjų tradicijoje žmogaus negalima vaizduoti trimatėje formoje. Paminklo kūrimo procesą lydėjo diskusijos.
Paminklas Frankui Zappai
Kas yra Frankas Zappa, turbūt žino visi. Tačiau ne visi yra girdėję apie spalvingą paminklo atsiradimo Vilniuje istoriją, kurią pradėjo menininkas Saulius Paukštys.
Jis garsėjo savo avangardinėmis pažiūromis ir netradicinėmis idėjomis. 1991 metais S. Paukštys viešėjo Amerikoje, o sugrįžęs į Lietuvą papasakojo istoriją apie neva užsimezgusią artimą draugystę su F. Zappa. Tačiau jis viską tiesiog išsigalvojo.
Sunku buvo net įsivaizduoti, kad tai – viso labo pramanyta istorija, nes „meluota“ nuosekliai: vienoje galerijoje buvo eksponuojama F. Zappos asmeniniai daiktai (su padirbtais sertifikatais), paviešintas jųdviejų išgalvotas susirašinėjimas. Žurnale „Literatūra ir menas“ buvo išspausdintas netikras Amerikos muzikanto interviu. Tuo metu menininko veiksmai niekam nesukėlė įtarimo, viskas buvo priimta labai rimtai.
Vėliau šis S. Paukščio farsas įgavo tokį pagreitį, kad buvo sugalvota F. Zappai pastatyti Lietuvoje paminklą. Neva amerikiečių muzikanto dainos įkvėpė jaunąją lietuvių kartą, aktyviausiai prisidėjusią atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę. Tuo metu buvo labai opi ir litvakų tema, todėl gal tyčia, o gal atsitiktinai buvo paskleistas gandas, esą F. Zappa galėjo turėti litvakų kraujo.
Iniciatoriams net nesitikėjus pavyko „prastumti“ paminklo idėją. Beliko užsakyti pagaminti biustą. Šio reikalo ėmėsi žymus skulptorius Konstantinas Bogdanas, sovietmečiu sukūręs Lenino paminklą. Į pensiją išėjusiam menininkui buvo labai linksma prisidėti prie tokios idėjos, jis sukūrė skulptūrą nemokamai.
Vėliau ne viskas klojosi taip sklandžiai. Entuziastai susidūrė su keblumais renkantis paminklui vietą. Pradžioje jį norėta pastatyti prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijos, bet tam labai prieštaravo mokytojai, kuriems biustas pasirodė pernelyg panašus į M. K. Čiurlionį. O ir amerikiečio muzika galėjo, anot jų, turėti neigiamos įtakos jaunimui. Todėl reikėjo ieškoti kitos vietos.
Savo skverelyje pastatyti F. Zappos biustą pasisiūlė Centro poliklinika. Ten jis 1996 metais ir buvo iškilmingai atidengtas. Naujienų agentūra šią žinią paskelbė kaip antrą pagal svarbą naujieną pasaulyje. Tikroji paminklo istorija atskleista tik 2010 metais. S. Paukštys ir Saulius Pilinkus paminklo kopiją padovanojo gimtajam muzikanto miestui – Baltimorei. O šią istoriją išgirdęs F. Zappos sūnus pripažino, kad anekdotą primenanti istorija tėvui tikrai patiktų.
Kad ir kokiomis keistomis aplinkybėmis šis paminklas atsirado, tačiau skulptūra labai pasiteisino. F. Zappos biustas užsienio turistų yra labiau lankomas nei Trakų pilis.
Tų pačių autorių iniciatyva buvo atidengtas ir paminklas Johnui Lennonui. Norėta pakartoti sėkmingą F. Zappos paminklo istoriją, tačiau ta pati „klišė“ kažin ar pasiteisins.
 |
| G. Karpavičiūtės (DELFI.lt) nuotr. |
Užupio meno inkubatoriaus skulptūrų alėjos objektai
Didžiausia juokingų skulptūrų koncentracija yra vadinamoje Užupio meno inkubatoriaus skulptūrų alėjoje, kurios objektai nuolat keičiasi. Tačiau daugiausiai dėmesio sulaukia Artūro Makštučio-Maksimiliano skulptūra „Kunigaikštis Vildaugas“, sukurta pagal tikrą mums visiems gerai žinomą personažą. Tas pats autorius yra pastatęs ne vieną, galbūt didelės vertės neturinčią, tačiau linksmą skulptūrą. Pavyzdžiui, „Nykštuko namą“, „Smegenis“, „Skalbimo mašiną“, „Moters torsą“, „Aisbergą“, vaizduojantį Jėzų su parašiutu.
Užupio meno inkubatoriaus skulptūrų alėjoje nuo neatmenamų laikų stovi akmeninis vyro falas, kurios autorius nėra žinomas. Kaip šis objektas atsirado, taip pat niekas nepamena.
Didelio dėmesio sulaukia ir Jono Meškelevičiaus „Deivė Paukštė“ ir „Deivė Žemyna“ – moterų aktai iš marmuro. Kažin, ar pastarąsias galima priskirti prie juokingų, bet žmonės dažnai mėgsta į šias skulptūras rankas „patrinti“, galbūt taip prašydami sau sėkmės?
„Kiaušinis“
Ši skulptūra apipinta įvairiomis legendomis, esą šis kiaušinis žymi rajonų atsinaujinimą. Kai nebebuvo kur jo statyti, kiaušinio skulptūra buvo parduota pusiau nelegaliame aukcione senamiesčio Dominijos kvartalui, kuris tuo metu kaip tik sparčiai keitėsi. Neva tokie patys kiaušiniai turėjo atsirasti visuose atsinaujinusiuose sostinės rajonuose, tačiau tai netapo gražia tradicija.
Tačiau šią spalvingą kiaušinio skulptūrą pamėgo vilniečiai ir miesto svečiai, aplankantys jį per Velykas. O įvairios organizacijos organizuoja šio kiaušinio marginimą. „Kiaušinio“ istorija susijusi su „Užupio angelu“.
„Užupio angelas“
„Užupio angelo“ istorija neatsiejama nuo pastarojo rajono istorijos. Ilgą laiką Užupis buvo niūri ir anaiptol ne prestižinė vieta. Tačiau prasidėjus Užupio permainoms, čia pradėjo keltis naujakuriai, pradėti remontuoti namų fasadai. Iniciatyvius naujakurius būrė ryškus bendruomenės narys, dailininkas, karikatūristas, režisierius, animatorius Zenonas Šteinys. Anot amžininkų, jis buvo Užupio dvasia. Be jo Užupis tapo neįsivaizduojamas. Todėl Z. Šteiniui mirus, bendruomenė nusprendė sukurti jam paminklą. Svarstant įvairius variantus, užupietis Romas Vilčiauskas pasiūlė angelo idėją.
Tačiau dėl kažkokių priežasčių R. Vilčiauskas sutartai datai angelo pagaminti nespėjo. Sukdamasis iš situacijos, jis skulptūros atidengimo ceremonijoje pristatė jau anksčiau aprašytą kiaušinį, iš kurio, neva, netrukus išsiris Užupio angelas. „Užupio angelo“ skulptūra galiausiai buvo pastatyta 2002 metais, minint penktąsias Užupio nepriklausomybės metines.
